Рейчел Пайн - Traibeko dvyniai

— Ar sakei apie tai Vivianai? — Bijojau, kad Ivona vėl nepasirodytų.

— Ne, nes ta replika ne laikraščiuose. — Ji parodė man tikrą laikraščio iškarpą, kur toje vietoje visai kitas straipsnis — apie numatomas seniai susvetimėjusios politikų poros skyrybas. Kas čia darosi?

Patyrinėjusi nukopijuotą puslapį pamačiau blankų šešėlį, einantį aplink straipsnį.

— Labai rūpestingai iškirpta ir suklijuota, — parodžiau Dagnei skustuvo ašmenų plonumo liniją. — Kažkas sabotuoja hitus.

— Bet tai jau pasiekė visą kompaniją. Ivona peržiūrėjo. Ji kalbėjosi su Marlena telefonu visą valandą, stengdamasi išsiaiškinti, kas tai padarė. Žinoma, įtarė mane, bet, manau, išsiaiškins.

— Lengviau jiems būtų išsiaiškinti, kas neturėjo motyvo, — pasakiau galvodama apie verkiančią buvusią internę. — Man tik gaila, kad ta replika ne tikrame laikraštyje. — Tai buvo vienas karščiausių keršto protrūkių, kokį tik esu mačiusi, ir miriau iš nekantrumo sužinoti, kas čia prikišo nagus.

— Kodėl tu tokia laiminga? — paklausė Dagnė.

— Ak, kai kas man elektroniniu paštu persiuntė dar vieną punktą į kartoninę lentą. Tai juokingiausia, kas man pastaruoju metu nutiko.

— Tau reikia dažniau ištrūkti, — pasakė Dagnė. Nepaisiau jos ir nuėjau prie Klarko kabineto. Man nesant sąrašas padidėjo. Dabar buvo prirašyta:

6. Prie ATM (N. Mūro kampas).

7. Sveiko maisto parduotuvėje.

Apačioje prirašiau:

8. Netoli Diviziono parko.

Buvo antroji Naujųjų metų diena. Aš pereinu iš Viešųjų ryšių į Vadybą. Alegros nėra, nesvarbu, ar ji toli, ar arti, man pakako, kad jos nėra įstaigoje. Penktadienio popietė, šį savaitgalį jokio pobūvio. Viskas klostėsi taip gerai, kad nusprendžiau išbandyti likimą.

— Sveiki, Eliotai, — pasakiau, kai jis atsiliepė telefonu. — Čia Karen. Laimingų Naujųjų metų.

Atrodė, kad jis džiaugiasi išgirdęs mano balsą.

— Kaip laikaisi? Norėjau tau skambinti.

— Nedaug ką galiu pasakyti telefonu iš darbo. — Stengiausi atrodyti paslaptinga.

— Gal galėtum papasakoti prie gėrimo?

— Gal.

— Ar galėtum papasakoti man prie gėrimo šįvakar?

— Tikriausiai. — Mes susitarėme susitikti Soho bare, kur buvo mėgstama Eriko ir lietuvės vieta, kai jie būdavo mieste. Jau prabėgo keli mėnesiai nuo tada, kai mačiau Eliotą, bet mums kalbantis jis kaskart mesdavo kelias nesubtilias užuominas apie tai, ką norėtų veikti su mano kojomis. Mano laukimą apsunkino tai, kad iškart, vos pradėjus draugauti su Geibu, jis sunkiai išdrįso čiulpti mano pirštus. Buvau nesava iš malonumo, bet jis to nepakentė, ir kad ir kiek prašiau, atsisakė tai pakartoti. Bet mano kojos ir visa kita turėjo teisę į vyrišką dėmesį — buvo ilgoka pertrauka. Be to, aš pereinu į Vadybą — Eliotas neleis sau taip peržengti ribų, kai būsiu ten. Pagaliau turėjau progą patikrinti savo teorijas apie jį. Galvojau, ką apsivilkti, ar mano kojų pirštai tinkami viešam rodymui, ar yra laiko išbėgti pedikiūro. Paieškojusi sandalų, paliktų kabinete po vasaros renginio, planavau savo slaptą susitikimą, ir staiga išgirdau triskart savo vardą, paskui triskart Dagnės.

— Pirmadienį turime pradėti skambinti Akademijos nariams dėl El Lechero, — pasakė Viviana. — Noriu, kad tai būtų labiau organizuota nei praėjusiais metais. Pavardės skyriuje bus paskirstytos ir visi turės paskambinti jiems paskirtiems asmenims, taip pat pateikti užrašus, ką kiekvienas asmuo pasakė, dukart patikrinti, ar jie gavo filmus, įsitikinti, kad pažymėta, jei jų nėra namie ir reikia paskambinti dar kartą.

Neįtikėtina, kaip greitai aš lioviausi galvojusi apie viešuosius ryšius. Viviana kalbėjo toliau:

— Mes padarysime Excel kiekvienam asmeniui skyriuje, ten bus narių, kuriems jie turės skambinti, pavardės ir telefonų numeriai, ir vietos užrašyti kitai informacijai. Man reikia, kad judvi būtumėte čia su manimi rytoj visą dieną ir gal net sekmadienį, žiūrėsime, kiek padarysime.

Buvo beveik šeši tūkstančiai Akademijos narių. Praėjusiais metais mes tik padarėme bendro sąrašo kopijas ir surašėme pavardes pagal abėcėlę. Kiekvienam teko po porą raidžių. Ta sistema pasiteisino, bet, žinoma, Viviana norėjo šiam procesui uždėti savo žymę, ištrūkusi iš po Alegros letenos. Negalėjau patikėti, kad reikės pražudyti visą savaitgalį.

— Aš negalėsiu, — staiga man ištrūko. Kai žodžiai pakibo ore, supratau, kad jie teisingi.

— Negalėsi?

— Ne.

— Kai nėra Alegros, tu pavaldi man. O man reikia, kad dirbtum prie tų sąrašų.

— Jei jums taip labai manęs reikėjo, turėjote pasakyti prieš penktadienio dienos pabaigą, — pasakiau aš atvirai nepaklusdama.

— Į tai bus atsižvelgta.

— Tada atsižvelkite.

— Aš būsiu čia, Viviana, septintą, gerai? — Įsikišo Dagnė, trokšdama pabūti su savo naująja guru.

— Šeštą trisdešimt. Kadangi mes tik dviese, mums reikia pradėti anksčiau, — pasakė ji žiūrėdama į mane.

Vėliau, patogiai įsitaisiusi odinėje banketėje su Eliotu ir gerdama trečią kokteilį, pasakiau jam apie būsimą perėjimą į Vadybą. Alkoholis ir perspektyvos jausmas atpalaidavo man liežuvį, ir staiga jam viską išklojau — istoriją apie Varno II: Niekada daugiau varžybų nugalėtojų pagrobimą Los Andžele, apsimestinę Alegros kelionę į užsienį, dvi papildomas pirmas vietas, kurias turėjau rasti El Lechero, naują pagerintą metodą, kurį Glorious panaudos skambinant kiekvienam Akademijos nariui ateinančias kelias savaites. Geriausia, prisipažinau aš, buvo juokelis, sužaistas su Ivona šį rytą, jį nupasakojau su visomis raiškiomis detalėmis.

— Kažkas šįvakar plepus, — pasakė jis, uždedamas ranką man ant kulkšnies ir įnikdamas ją maigyti. — Nemanau, kad tu tikrai nori man visus tuos dalykus papasakoti. Žinai, jie baisiai gundantys, — pridūrė jis, išnerdamas mano dešinę koją iš sandalo. Sėkmingai tai atlikęs, perėjo prie kairės kojos, ir greitai aš buvau basa, tai buvo nauja nesaugi zona. Ar mano kojos prakaituotos? Ar jos dvokia? O kaip tarpupirščiai? Elioto akys buvo užmerktos, jis masažavo mano kairiąją kojos keltį. Atsilošiau banketėje ir įžūliai padėjau abi kojas į jo sterblę. Jis tyliai aiktelėjo, palenkė galvą žemyn ir labai švelniai ėmė bučiuoti man pirštus, nuo mažojo iki didžiojo, pirma dešinės kojos, tada kairės, paskui lyžtelėjo nuo kulno iki piršto. Paskui pradėjo čiulpti mano dešinį antrąjį pirštą, švelniai sukdamas liežuvį aplink, tas judesys pakylėjo mane iki lubų. Ar tai vadinama „glamonėjimusi“? Nemaniau. Atrodė, tarsi jis dievintų mano kojas, bet tai ne tas žodis, kurį kada pavartočiau įžymybių gyvenimo skyrelyje. Jaučiausi nuostabiai, geriau nei galėjau įsivaizduoti, ir jis dosniai pasirūpino visais kitais devyniais dėkingais mažais paršiukais. Bet iš tikrųjų troškau, kad jis mane pabučiuotų.

Staiga jis pakėlė galvą ir pasakė:

— Karen, mes turime iš čia išeiti. — Apsiaviau ir nusekiau paskui jį į lauką. Kurį laiką ėjome gatve, jis nieko nesakė, aš bėgau kone tekina, kad neatsilikčiau. Mano kojos, prieš tai truputį įkaitintos, dabar vėl atvėso. Ir tada Eliotas paėmė mane už rankos, įsitraukė į tarpdurį ir pradėjo bučiuoti, kietai, tarsi mums baigtųsi laikas. Aš atmerkiau vieną akį ir mačiau, kad net per bučinį jo lūpų krašteliai buvo pakilę, tarsi jis šypsotųsi, tarsi būtų nepaprastai patenkintas, kad mane bučiuoja, paskui jis švelniai pakėlė mano smakrą viena ranka, o kitą uždėjo man ant užpakalio. Užsimerkiau ir bučiavau jį, bučiavau ir vis išgyvenau kulminaciją. Kaskart, kai pažiūrėdavau, Eliotas vis šypsojosi.