Рейчел Пайн - Traibeko dvyniai

Alegra pastebėta

1. Kavos krautuvėlėje Grinviče.

2. Belindos kioskelyje.

Robertas išsitraukė dvigubą lipnią juostelę ir pakabino kartoną prie Klarko kabineto. Dagnė praėjo pro šalį.

— Man tai patinka. Ji buvo ir kioskelyje?

— Belinda matė ją šią popietę. Ji nepirko jokių kelionių žurnalų.

— Vis dėlto aš buvau teisi.

Kitą rytą prie sąrašo buvo pridurti dar du punktai:

3. Sausoje valykloje Hudzono gatvėje.

4. Nobu.

Mes nežinojome, kas tuos punktus prirašė, bet tai patvirtino, kad Alegra ne tik buvo mieste, ji nesistengė slėptis. Svarsčiau, ar tai galėtų būti medžiaga Šeštajam puslapiui, ar tiesiog gera dingstis paskambinti Eliotui. Įdomu, ką jis veikia šįvakar Naujųjų metų išvakarėse, bet kadangi tai neturi nieko bendra su manim, tai kas man darbo. Man jis patiko, bet sunku buvo suprasti, ar jo susidomėjimas manimi asmeniškas, ar profesinis. Tiesa, jis suteikė man daugiau informacijos nei aš jam — visa, ką jam pasakiau, regis, jis jau žinojo. Bet kuo ilgiau dirbau Glorious, tuo didesnis informacijos šaltinis dariausi. Gal Eliotas tiesiog laiko mane ateičiai, vildamasis, kad kai žinosiu daugiau apie Glorious vidaus gyvenimą, jausiuosi su juo pakankamai laisvai, kad tuo pasidalyčiau. Bet jo netikėtas atsiradimas ir dingimas iš mano gyvenimo visada mane išmušdavo iš pusiausvyros, kai kalbėdavausi su juo, kažkodėl kaskart vis labiau jaudindavausi.

Buvau pasiryžusi išsprukti iš darbo. Nors kartą taip ir padariau — sėdau į vėlyvą traukinį ir važiavau į Baltimorę pasimatyti su Ebe. Mes nuėjome į Naujųjų metų vakarėlį, kuris buvo kimšte prisikimšęs studentų medikų. Išgėrėme daugiau, nei mediciniškai leistina, ir praleidome trečiadienį pagiringos, vos pakrutėdamos nuo sofos, peržiūrėjome šūsnį Glorious vaizdajuosčių, kurias nustvėriau iš darbo. Ketvirtadienio rytą ankstyvuoju traukiniu grįžau atgal. Viešnagė buvo trumpa, bet gera, ir aš nusprendžiau vėl pasimatyti su Ebe dar šiais metais, kad ir kas būtų.

Ketvirtadienio rytą paskambino Alegra. Atsiliepė Dagnė ir pamojo man klausytis kartu su ja.

— Ar viskas gerai? Ar kam nors manęs reikėjo?

— Viskas gerai, Alegra. Čia ramu, — pasakė Dagnė. — Beje, kur jūs esate?

— Europoje. — Mudvi su Dagne susižvalgėme. — Pasakykite Vivianai, kad vėliau jai paskambinsiu, — pasakė Alegra ir baigė pokalbį.

Tą dieną vėliau Dagnė, Robertas, Klarkas ir aš gavome elektroninį laišką nuo Marlenos. Ji mėgdžiojo Vivianą, Džeraldiną, Filą, Tonį ir Alegrą, ir bet ką, kas turėjo įprotį jos nesiklausyti. Laiške ji nurodė, kad mūsų „veiksmai“ yra „labai nepagarbūs tam, kas, galiu jums priminti, yra jūsų viršininkė“.

Po penkiolikos minučių pasirodė Sabrina iš Filo kabineto.

— Aš irgi ką tik mačiau, — pasakė ji. — Ir turiu šį tą pridurti. — Padaviau jai žalią flomasterį ir palydėjau prie Klarko kabineto. Ji parašė:

5. „Nail Nation“.

— Matei ją Nail Nation? — paklausiau.

— Maždaug pirmą. Tai mano diena eiti priešpiečių, ir aš nusprendžiau pasidaryti pedikiūrą. Ji sėdėjo kėdėje greta manęs, skaitė Architectura l Digest.

— Ar esi tikra, kad tai ji? — paklausė Dagnė. — Ji paskambino šį rytą ir sakė, kad yra Europoje.

— Esu įsitikinusi. Aš pasisveikinau su ja, o kai ji neatsakė, ištariau jos vardą. Ji pasisuko ir nužvelgė mane taip, lyg būčiau pašalietė. Paskui vėl įknibo į savo žurnalą. Keista, — pasakė Sabrina, linguodama galvą.

— Jei tai varo ją į pamišimą, tada man jos tikrai gaila, — pasakė Dagnė.

— Varo ją į pamišimą? — pakartojo Robertas. — Ar tapai Ibizos repo grupės dalyve?

— Ne, tačiau bent jau žinau, kad Ibiza nesirimuoja su pica, — atkirto Dagnė.

— Prašau man atleisti. Ispanų kalba nėra viena iš penkių, kurias aš moku, — pasakė Robertas.

— Tu moki penkias kalbas? — paklausė Dagnė.

— Da, ja, oui, ja ir hi. Dar anglų, — atsakė jis.

— Tu pasakei „ja“ dukart.

— Taip, bet pirmasis buvo vokiškai, o antrasis — olandiškai.

Robertas, kažkada man sakęs, kad gali ištarti „taip“ trisdešimt septyniomis kalbomis, mirktelėjo man, ir aš pasistengiau neišsiduoti.

Sugrįžusi prie savo stalo, radau Mato elektroninį laiškiuką, jis prašė manęs susitikti su juo rytoj per pietus. Nujaučiau, kad laukia kažkas gera.

Atėjęs į savo kabinetą kitą dieną, Matas paprašė mane užeiti ir uždarė už mūsų duris.

— Karen, mums labai patinka tavo darbas su tinklalapiu. Tu esi stipri reklaminių skelbimų sudarytoja ir dirbi greitai.

Padėkojau jam už komplimentą ir klausiausi toliau:

— Kurį laiką buvome tik trise — aš, Čerilė ir Kenis. Bet čia vis daugiau darbo, ir mes norėtume pakilti į kitą lygmenį, tad mums reikia jaunesniojo vadybos administratoriaus, kuris padėtų pagyvinti darbą. Mums reikia dalį darbų perleisti kam nors kitam, aš noriu išplėsti skyrių.

— Skamba puikiai, — pasakiau sulaikiusi kvėpavimą.

— Tad mes pasitarėme ir norėtume pasiūlyti tau vadybos bendradarbės vietą. Manau, tu greitai išmoksi ir tapsi stipriu mūsų grupės pagalbininku.

— Aš norėčiau ateiti dirbti jums, būtų nuostabu, — pasakiau. — Vienintelis dalykas, kad nežinau, kaip išeiti iš Viešųjų ryšių — tuo labiau kad dabar negaliu paprašyti Alegros leidimo.

— Aš tuo pasirūpinsiu. Sakiau Filui, kad mums reikia plėsti skyrių ir norėčiau ką nors pasisamdyti iš jau esamų darbuotojų. Jis liepė man pasirinkti ir tai sutvarkys.

Aš atsikvėpiau.

— Kokie tolesni žingsniai?

— Užtruks kokią savaitę. Tai vieta pagal sutartį, tad teisėtvarkos skyrius turės surašyti dokumentą, kad aš galėčiau pateikti oficialų pasiūlymą. Alga ne milžiniška, bet didesnė nei dabar, ir Džeraldina turės pasirūpinti materialine puse, pavyzdžiui, kur bus tavo kabinetas.

Aš nieko nepasakiau, tik džiugiai nusišypsojau, stengdamasi neatrodyti pernelyg kvailai.

— Beje, — pasakė Matas, — kas yra Alegrai? Maniau, ji pasiėmė atostogų, kad pakeliautų po Europą. Bet prisiekiu, kad šį rytąją mačiau. Vedžiojau šunį prie Diviziono parko, ir ji praėjo pro mane nieko nepasakiusi.

— Tikriausiai jūs matėte ją, — pasakiau aš ir papasakojau jam apie greitai užpildomą baltą kartoną.

— Prirašykite dar vieną punktą, — pasakė jis kratydamas galvą. — Nesuprantu, kas jai darosi.

— Mes irgi nežinome, bet aš pridursiu jūsų pastebėjimą prie sąrašo.

— Džiaugiuosi, kad galiu jį papildyti. Dar vienas dalykas. Kol viskas šimtu procentų nesutvarkyta, prašau niekam nesakyti. Jei žmonės sužinos, kad mes ką samdome, mane gulte apguls. Spėju, daugiausia iš jūsų skyriaus.

Padėkojau jam ir atsistojau. Sunku buvo išlikti ramiai, ir kai išėjau, pasijutau bešokanti, bet susivaldžiau, nes dabar visur esanti Alegra galėjo pamatyti mano improvizuotą bugivugį.

Kai grįžau atgal į kabinetą, radau klegesį ir Dagnę, apimtą panikos.

— Nepatikėsi, kas čia darosi, — pasakė ji ir įsitraukė mane į Alegros kabinetą su hitų egzemplioriumi rankoje. Ji pervertė iki Sindės Adams skyrelio. Perskaičiau porą pastraipų, kol pamačiau, kas ją taip nuliūdino:

Girdėjau, kad mano mėgstama miesto brolių pora supainiojo šventes. Atrodo, kad Filas ir Tonis Vaksmanai žaidžia Kupidoną, kad padėtų vienai panelei viršininkei susirasti savo vieną ir vienintelį. Vaikinai, jei jums paskambins, pakelkite ragelį ir vykite ją velniop. Ji puiki, protinga boba, kuri truputį suklupo prie starto barjero.