Рейчел Пайн - Traibeko dvyniai

— Aš čia daugiau nebedirbu. Išsinešu šiuos daiktus į kitą pastatą ir einu namo. Pirmadienio rytą pradedu dirbti Vadyboje.

— Kur tu būsi šį savaitgalį? — neatlyžo ji.

— Plūduriuosiu kažkur tarp Dangaus ir Pragaro, — pasakiau ir atidariau bylų spintelę, kur laikiau dantų šepetuką, pastą, dezodorantą ir kelis kitus daikčiukus. Mano telefonas suskambo, ir aš instinktyviai pakėliau ragelį. Tai buvo Džeraldina. Ji pritarė Marlenos pastabai, kad aš dar dirbu Viešuosiuose ryšiuose iki pirmadienio devintos ryto, paminėjo mokėjimo periodus, perėjimo veiksmingumą ir kitokias frazes, kurių niekad anksčiau nevartojo.

Telefonas vėl suskambo ir šįkart buvo Matas.

— Karen, atleisk. Man paskambino Džeraldina, ir atrodo, kad tu turėsi dirbti tame pobūvyje. Jei būčiau žinojęs, būčiau paskubinęs, kad viskas būtų buvę sutvarkyta anksčiau.

— Viskas gerai. Juk jūs nemanote, kad aš pereisiu iš vieno skyriaus į kitą taip, kaip daro žmonės normalioje kompanijoje, tiesa?

— Ačiū, kad esi toks geras žmogus.

Marlena pasikvietė mane į savo kabinetą.

— Tikiuosi, kad elgsiesi šį savaitgalį kaip profesionalė, Karen, — pasakė ji. Nepaisydama jos, aš grįžau prie savo stalo įsitikinti, kad viską susidėjau.

Pasigręžiau į Dagnę.

— Taigi, ketinau pasakyti sudie, bet iki rytojaus.

Pirmadienio rytą plačiai atmerktomis akimis, bet nepailsėjusi po pobūvio, važiavau metro į savo naują darbą ir skaičiau New York Times. Pakeliui neskubėdama užsukau kavos su bandele prieš įeidama į pastatą, kuriame buvo Vadybos skyrius. Man įeinant į kulinariją kaip tik iš jos išėjo Alegra, bet aš net nesivarginau pagauti jos žvilgnio.

Kai išlipau iš lifto vienuoliktame aukšte, kur dirbsiu, Čerilė uždususi pasveikino mane.

— Leisk man parodyti tavo kabinetą, ir paskui mes pradėsime. Baisybė darbo. — Ji priminė man Baltąjį Triušį iš Alisos Stebuklų šalyje.

Čerilė nuvedė mane į kambarį, kuris buvo per kelerias duris nuo jos. Tai buvo tikras kabinetas, su sienomis iki lubų ir tikromis durimis. Pažaidžiau su rutuline durų rankena, spausdama ir atleisdama užrakto mygtuką.

— Čia visai tuščia, žinau, bet tu gali pasidėti kelis daiktus ant savo stalo, kai tik žinosi, ko tau reikia. Netoli lifto spintoje yra filmų plakatų, gali pasiimti, kurį nori pasikabinti.

Kabinete buvo stalas, kėdė ir knygų spinta. Taip pat televizorius ir kasetinis vaizdo magnetofonas su dviem sukamaisiais diskais, kad aš galėčiau persukti juostą pirmyn ar atgal tarp dviejų filmų.

— Kabelinės televizijos darbuotojai bus čia savaitės pabaigoje ir tau viską prijungs, — pridūrė Čerilė. — Mums reikia, kad tu kartais pasižiūrėtum ir mes turėtume įrodymų, jog komercinės reklamos, už kurias mokame, tikrai transliuojamos tada, kada reikia.

Įėjo Džeraldina, pridurmui įtipeno Harvis, atrodė labai besididžiuojantis savimi.

— Tik norėjau tau priminti, Karen, kad turi pasirašyti sutartį ir laiku ją grąžinti.

Nenorėdama mokėti advokatui, buvau paprašiusi Elenos už mane ją peržiūrėti.

— Greitai ją gausite.

— Sveika, — į mano atdaras duris pabeldė Kenis. Mes visos atsitraukėme, kad jis galėtų įeiti, ir aš netikėtai užmyniau Harviui ant uodegos. Jis viauktelėjo ir suleido dantis man į blauzdą.

— Po galais, — sušukau, — jis man įkando! — Pasilenkiau apžiūrėti, ko jis pridirbo. Šuo neperkando mano vilnonių kelnių, tad nesužalojo odos, bet dabar jose žiojėjo mažos skylutės.

— Gal galėtum kitą kartą būti atidesnė, Karen? — Džeraldina pasilenkė susirūpinusi Harviu, kuris mėgino iš žabtų išsitraukti prisivėlusius medžiagos plaušus. — Leisk man tau padėti, meiluti, — sumurmėjo ji, atsiklaupė priešais jį ir rankiojo neskanius mano kelnių plaušelius jam nuo liežuvio.

— Džeraldina, tavo šuo man įkando.

— Bijau, kad tai Harvio paslauga už paslaugą, — atsakė ji ir paėmė šunį ant rankų. — Nepamiršk savo sutarties, — pridūrė išeidama. Galėjau prisiekti, kad tas bjaurus šunėkas viepėsi man per jos petį.

— Ir tai vadinasi rytinis susijaudinimas. Karen, ar gerai jaučiatės? — paklausė Čerilė.

Aš linktelėjau.

— Harviui reikėtų likti namie, kol išmoks deramai elgtis.

— Ar parodei Karen, ką jai reikės dabar daryti? — paklausė Kenis.

— Kaip tik ketinau, bet ta vaikštanti dešrelė mus nutraukė. — Čerilė paėmė parduotuvės krepšį, stovintį prie mano durų, ir išvertė turinį ant stalo. Čia buvo daugybė vaizdajuosčių, spaudos rinkinių ir festivalių programų. Viena juosta — Lūpų balzamas — nukrito nuo stalo ant grindų.

— Tai filmai, kuriuos Glorious nori leisti demonstruoti, nes mes sutartimis įsipareigoję. Jie bus rodomi tik dviejuose kino teatruose: vienas — Niujorke, kitas — Los Andžele. Niekas iš jų daug nesitiki, mums tik reikia suorganizuoti, pademonstruoti ir baigti, — pasakė Čerilė.

— Mes vadiname tai Tonio Populiariaisiais filmais, — pasakė Kenis. — Po savo skyrybų Tonis ėmė daug važinėti, lankydamas mažus filmų festivalius. Kai jis sutikdavo filmų statytoją moterį, pamanydavo, kad radęs tikrą, — stabtelėjo, — „potencialią“, — Kenis patrynė rankas tardamas paskutinį žodį. — Jis liepdavo Įsigijimų žmonėms nupirkti tą filmą. Žinoma, statytoja likdavo skolinga.

— Visi šie filmai yra moterų režisierių, su kuriomis Tonis norėjo permiegoti?

— Ne. Kartais tai būdavo prodiuserės.

— Nesvarbu, kaip ir kodėl jie pirkti, mums tik reikia jų nusikratyti, — skubiai pasakė Čerilė. — Tavo darbas yra suorganizuoti mini vadybos kampaniją kiekvienam iš jų. Jie neturės anonso ar televizijos reklamos. Užuot spausdinę tūkstančius lapų, kaip darėme Užsienio pilotui, mes spausdinsime penkis pas Kinko.

— Tik penkis?

— Gal šešis. Vieną kino teatro vestibiuliuose, du filmų kūrėjai ir porą papildomų dėl visa ko. Būsi atsakinga už koncepciją (idėją), kelis reklaminio skelbimo tekstus, paskui dailės skyrius padės tau dėl dizaino.

— Tiesiog neįtikėtina, ką gali padaryti dailės skyrius su šriftu ir grafika, — pridūrė Kenis. — Jei nėra tinkamos nuotraukos, jie vis tiek ką nors suveiks. Tik sukaupk dėmesį bendrai idėjai, kurią nori perteikti, ir reklaminio skelbimo tekstui. Svarbiausia, tai turi būti greitai baigta, kad galėtum pereiti prie didesnių dalykų, — pasakė Kenis. — Tad laukiame.

Juodu su Čerile išėjo iš mano kabineto. Aš apsidairiau. Neblogai, Karen, pagalvojau sau. Ši vieta buvo tikrai ištaiginga palyginti su tuo, ką turėjau Viešųjų ryšių skyriuje. Vien mintis turėti savo stalą atrodė nepasiekiama svajonė. Bet knygų spinta? Kabelinė televizija? Durys? Jaučiausi kaip Čarlis filmo Vilis Vonka ir šokolado fabrikas pabaigoje, kai sužino, jog fabrikas ir visi saldumynai, ir net Oompa Lumpas yra jo.

Vaizdajuostes, paskleistas ant mano stalo, sudėjau į dvi stirtas po šešias, žiūrėdama į pavadinimus ir stengdamasi pagauti prasmę. Be Lūpų balzamo buvo Kišenės saugotojas, Didysis Blu, Mielas maitvanagis, Daugybės čiaudulys ir dar septyni, kurie atrodė ne tokie patrauklūs. Perverčiant spaudos medžiagą ir nuotraukas bei biografijų puslapius buvo akivaizdu, kad kiekviena filmo statytoja buvo moteris, kuriai vienintelis tinkamas draugas būtų kino studijos vadovas. Vėliau, žiūrint filmus, paaiškėjo, kad tik įsimylėjęs kinematografijos magnatas būtų ryžęsis įsigyti bent vieną iš jų. Sinergija buvo stulbinama.

Šiek tiek vėliau atėjo Sistemų Alejandras prijungti mano kompiuterio. Pasveikino mane su paaukštinimu. Stebėjausi, kaip gerai jis atrodo, ir svarsčiau, ar buvo vėl susitikęs su Dagne po Jaunųjų demokratų vakarėlio. Kai tik viskas buvo prijungta ir veikė, nusiunčiau elektroninį laiškutį Ebei, kad jei ji tikrai nori susipažinti su Toniu Vaksmanu, jai tereikia sukurti dvidešimties minučių filmuką apie pirmuosius metus medicinos mokykloje ir pasiųsti kartu su savo nuotrauka. Pasiūliau jam pavadinimą — Lloydo kapo mįslė.