Рейчел Пайн - Traibeko dvyniai

— Kur Viviana?

— Išėjusi.

— Marlena?

— Taip pat išėjusi.

— Mėšlas. Ar kas nors yra?

— Gal galėčiau kuo padėti, Filai? Čia Karen, Alegros asistentė.

— Taip, tu gali man padėti. Rask dar du sąrašus, kur filmas geriausias. Ką aš veiksiu, po galais, su 148?

Supratau, ko jis nori. Jis norėjo, kad būtų skelbimas „150 kritikų sutaria — „El Lechero yra Numero lino“.

— Pažiūrėsiu, ar galiu rasti.

— Kai rasi, pasiųsk juos Mahmudui. — Jis padėjo ragelį.

Prisijungiau prie interneto ir pradėjau ieškoti bent kokios publikacijos, tinklalapio ar reklamos, kur El Lechero būtų pirmoje vietoje. Kurį laiką paieškojusi radau „Šimtmečio kaimo kino klubo“ Bointon Byče tinklalapį. Sąrašas buvo straipsnyje, kuris prasidėjo taip: „Labiausiai besirungiančiame balsavime, kokį kada nors regėjo „Šimtmečio kaimo“ kino mėgėjai, El Lechero laimėjo pirmą vietą, išplėšęs garbę kitiems iš panosės“. Taip. Dar vienas. Ieškojau Google, Nexis, Yahoo ir Altą Vista ir beveik pasidaviau, bet dar liko paskutinė viltis — Terra Lycos. Staiga radau: Montevideo Online paskyrė jam pirmą vietą.

— Dėkui, Urugvajau, ir labanakt! — sušukau roko žvaigždės stiliumi tuštiems kubams aplinkui.

Pridėjusi šiuos du, paskambinau Mahmudui ir nusiunčiau elektroniniu paštu naujus sąrašus visiems, kam reikėjo. Mahmudas liepė atsiųsti faksą į Filo automobilį ir po valandos patikino mane, kad gavo. Buvo aštunta vakaro ir aš buvau pažadėjusi Elenai grįžti laiku, kad padėčiau jai patiekti alkoholinį gėrimą su kiaušinio tryniu ir cukrumi kasmetiniam mūsų pastato vestibiulio vakarėliui. Jis turėjo prasidėti pusę septynių.

— Dėkui, Mahmudai. Ir pasakyk Filui, kad sudariau iki 150.

— Malonu, Karen. Linksmų Kalėdų.

Trečiadienį mudvi su Elena atšventėme drauge Niujorko Kalėdas su išsineštinai parduodamu kinų maistu ir diena Andželikoje, kur žiūrėjome tris kitų studijų filmus — filmus, kurie nesukėlė man pilvo nei galvos skausmų, filmus, kuriais galėjau tiesiog mėgautis sėdėdama. Kai grįžome namo, paskambinau Ebei, kad papasakočiau jai apie internetinį skyrelį, kurį rašysiu, ir išdėsčiau smulkiai mūsų planus Naujųjų metų vakarui. Ji privertė mane prisiekti, kad atsiųsiu jai elektroniniu paštu kiekvieną skyrelį.

— Aš taip toli nuo filmų — negali patikėti, kaip aš nutolau, — pasakė ji.

Aš patikinau ją, kad Naujiesiems metams atvešiu jai šūsnį juostų. Paskambinau tėvams tiesiog pasikalbėti ir atsigriebti. Jie norėjo, kad prižadėčiau parvažiuoti namo per Prezidento savaitgalį. Pasakiau, kad stengsiuosi kaip galėdama. Jie truputį buvo priblokšti, kad aš tiek valandų dirbu — aišku, Elena buvo papasakojusi savo mamai, o ši perdavė jiems, — bet džiaugėsi, kad turiu naują perspektyvą dirbti su Matu.

Nusprendžiau paskambinti Robertui ir palinkėti jam linksmų Kalėdų. Jis buvo artimiausias mano draugas Glorious, bet labai saugojo savo asmeninį gyvenimą. Vis dėlto jaučiau, kad kažkas blogai. Gal būdamas ne įstaigoje jis man pasisakys.

— Čia Karen. Tik norėjau pasisveikinti ir pasiteirauti, kokios tavo Kalėdos.

— Siaubingos. O tavo?

— Kvailos. Kas nutiko?

— Nenorėjau, kad kas nors žinotų, bet mudu su sužadėtine nusprendėme atsiskirti. Ar išsiskirti. Ar kaip ten vadinama, kai supranti, kad asmuo, su kuriuo norėtum praleisti likusį gyvenimą, tau nejaučia to paties, — pasakė jis tyliai.

— Man labai gaila. Kada tai nutiko? — Aš nuskrisiu į Pago Pago ir surasiu tą merginą, jei ji paliko Robertą per Kalėdas, pamaniau šokiruota savo keršto.

— Tai prasidėjo prieš porą mėnesių. Ji turėjo atvykti ir praleisti šventes su manimi, bet paskambino ir pasakė, kad nusprendė likti, nes nori patirti tradicines Samoa Kalėdas. Gal tai būtų nieko baisaus, jei būčiau ją matęs praėjusiais metais, bet ji vis sakydavo, kad negali išvykti. Mes nusikamuodavome nuo ilgiausių šnekų apie tai, ir šį savaitgalį supratau, kad viskas baigta.

— Ar tu negalėtum jos aplankyti?

— Klausiau, bet ji pasakė, kad visą laiką dirba ir negalės praleisti su manimi nė kiek laiko. Nenorėjau vykti į Pago Pago ir būti vienas. Prisibūnu vienas ir čia ištisai, — pasakė jis, ir jo balsas užsikirto.

— Robertai, man labai gaila. Kodėl tu man nepasakei?

— Nenorėjau apie tai kalbėti. Visi mano, kad aš visada valdausi, kad esu vyrukas, kuris moka susitvardyti. Bet aš nežinau, kaip tai įveikti.

Nežinojau, ką jam pasakyti. Stengiausi negalvoti apie savo pernykštes Kalėdas su Geibu, kai jis nutapė puošnų medį ir pakabino mano bute. Jis, Elena, Ebė ir aš nuostabiai praleidome laiką.

— Nežinau, ar gali ką pakeisti, Robertai. Turbūt kurį laiką turėsi kęsti siaubingą savijautą. Ir gali pasikalbėti su draugais, kai tau reikės, — pridūriau skubiai, bijodama pasirodyti atžari.

— Turbūt tu teisi. Dabar man reikia eiti. Ačiū, kad paskambinai, Karen. Aš tikrai tai branginu.

Robertas nuostabus vyrukas, ir nors jam to nepasakiau, nes tai šablonas, tikėjau, kad sužadėtinė netrukus paršliauš pas jį. Svarsčiau, ar jis jai leis?

Aš tikrai laukiau, kada kitą dieną eisiu į darbą: įstaiga bus visiškai tuščia, ir aš galėsiu parašyti kelias apžvalgas ir pradėti skyrelį. Dagnė grįš tik po savaitgalio, tad norėjau įsitraukti į papildomą tinklalapio darbą, kad ji suprastų, jog tai ne bendra užduotis. Kaip ir aš, ji ieškojo papildomų pareigų. Turės prasimanyti ką nors kita.

Pirmadienio rytą Dagnė atėjo į darbą nuostabiai atsigavusi, subtiliai pašviesintais plaukais — tokio atspalvio, kuris jai tiko fantastiškai. Ji padovanojo man porą marakų, ant kiekvieno ispaniškai buvo parašyta „kratyti“. Klarkas, irgi šiandien grįžęs, gavo kastanjetes, o Robertui ji padovanojo marškinėlius su užrašu OLE. Mes galėjome sudaryti flamenko ansamblį, jei tik kas mokėtų groti. Žinoma, Dagnė ir Klarkas nieko nebuvo girdėję apie Alegros atostogas. Mes keturi susirinkome jos kabinete, mudu su Robertu pertraukinėjome vienas kitą net uždusę berdami naujienas. Dagnė ir Klarkas ne iš karto susigaudę. Ir tada Dagnė pasakė:

— Tai neįmanoma.

— Tai faktas. Ji išvykusi. Jos lėktuvas išskrido trečiadienio vakare, — pasakiau.

— Jos nėra, — patvirtino Robertas, darydamas beisbolo teisėjo „saugos“ judesį.

— Tai neįmanoma, — pakartojo Dagnė. — Aš ką tik mačiau Alegrą kavos krautuvėlėje.

— Kur tu ją matei? — paklausiau žiūrėdama į Robertą, kad nesugriūtų mano pasaulis.

— Toje mažutėje kavos krautuvėlėje Grinvičo gatvėje, toje, kur būna geriausių šviežių kavos pupelių, — pasakė ji.

— Ar esi įsitikinusi? — paklausė jos Robertas. — Ką ji sakė?

— Taip, buvo keista. Ji nieko nesakė. Stovėjo eilėje greta manęs užsimokėti — ir aš žinau, kad ji mane matė, negalėjo nematyti, bet jos akys tarsi klydinėjo, — pasakė Dagnė.

— Tai ką tu darei? — paklausė Klarkas.

— Užsimokėjau už kavą ir nepaisiau jos. Žinojau, kad vis tiek vėliau ją pamatysiu.

— Ar neapsirikai, ar ten tikrai buvo ji? — paklausė Robertas.

— Gelsvi plaukai, putlus paltas, šeši dideli krepšiai — ar neskamba varpeliai?

— Gal ji neišskrido trečiadienį. Gal jos skrydis buvo atidėtas? — svarsčiau kabindamasi į viltį.

— Koks skrydžio atidėjimas išlaikytų ją čia penkias dienas? — netikėjo Robertas.

— Nežinau, gal šeimos reikalai? Dagne, ar ten tikrai buvo ji? — Aš karštai troškau tai paneigti.