Рейчел Пайн - Traibeko dvyniai

— Paraginkite ją nusiimti akinius. Atrodo, kad ji į nieką nekreipia dėmesio. — Buvau įaugusi į įmantrų persiško kilimo, ant kurio stovėjau, raštą. Paprašyti Mirandą Pristli nusiimti akinius nuo saulės buvo dalykas numeris pirmas Niujorko sąraše, ko „Nereikia daryti“. Atsargiai žengiau kelis žingsnius artyn prie jos, jau įsivaizduodama garsenybių skyrelių redaktorius aprašinėjant mane. Pažvelgiau atgal per petį, apimta nevilties, ir pamačiau, kaip Alegra šnibžda Filui į ausį.

— Karen, — išgirdau taip tyliai, kad gal tik įsivaizdavau. Grįžtelėjau vėl ir pamačiau, kaip mano viršininkė purto galvą į šalis. Nors ji tai darė, kad apsaugotų Filą, pajutau nepaprastą dėkingumą.

Mums įsitaisius didelėje bibliotekoje su židiniu, šeimininkas pristatė pirmąją iš skaitytojų, Ivan-Melisą Pell. Ji vilkėjo jūrinukės mėlynumo kostiumėliu su trumpu, bet skoningu sijonu ir priderintais aukštais batais. Vietoj karolių ji pasirinko perlų vėrinį, apyrankę ir auskarus. Ji atsikrenkštė, užsidėjo didelius akinius raginiais rėmeliais ir ėmė skaityti Mannahatta, kurį mokėjo atmintinai, kelis kartus dramatiškai mostelėjo parko link. Ji kažkaip moduliavo savo balsą, jis skambėjo nebe taip šaižiai. Stulbinama, ji pasirodė kaip inteligentiška poezijos skaitytoja. Po jos išėjo į priekį Ana Marija Verdeids ir perskaitė ispaniškai Vaiskus vidunaktis, kaip buvo skaitoma filme. Paskui virpančiu balsu paskaitė tą patį angliškai — Anai Marijai Berlico pamokos taip sekėsi, kad dabar ji galėjo kasdien skambinti Alegrai ir klausti, ar gali grįžti į Karakasą Kalėdoms.

Publika, sujaudinta jos jautraus skaitymo, entuziastingai plojo, paskui plūstelėjo į kitą kambarį pasivaišinti desertiniais vynais ir saldumynais. Aš Glorious vardu padėkojau Anai Marijai bei Ivan-Melisai ir išėjau.

Tyras Anos Marijos meilumas ir beveik tobula anglų kalba padėjo atkreipti amerikiečių filmų bendruomenės akį. Dabar ji turėjo Los Andžele apsistojusį agentą, šniukštinėjantį jai „Situarijų“, ir mes sudarėme ilgą prašomų interviu sąrašą, dėl to ji liks dar porai savaičių. Filas jautė, kad Ana Marija, režisierius ir įžymybės poezijos skaitytojai taip išreklamavo EI Lechero, kaip ir reikėjo norint pelnyti nominaciją.

Pasistūmėjo ir Varno II reikalai. Erikas įrašė anglišką variantą Ich habe Fieber („Aš turiu karščio“). Sekant ABBA tradicija, dideliam Tonio nusivylimui, dainuojant jo akcentas dingo. Vaizdajuostė buvo nuolat rodoma per MTV, ir Erikas romantiškai susidraugavo su supermodeliu lietuve. Regis, pora mielai lankėsi visuose renginiuose, kur tik būdavo kviečiami, ir vis drauge. Jie mėgo fotografuotis, jų nuotraukos pasirodė daugybėje vakarėlių reportažų.

Tuo tarpu filmas buvo baigtas ir, kaip atrodė, originalumo mėgėjai labai nekantravo jį pamatyti. Jie užvertė tinklalapius teorijomis ir spėlionėmis apie filmo siužetą, spietėsi viešbučio, kuriame buvo apsistojęs Erikas Niujorke, vestibiulyje, keliaklupsčiaudami krisdavo jam po kojomis ir lankstydavosi jam praeinant pro juos. Kiekvieną rytą, kai jis atvykdavo į darbą, prie kampo, tarsi sargybinis prie mūsų pastato, stovėdavo vyras, drabužiais ir išvaizda mėgdžiojantis Varną. Reginys varė šiurpą, bet šiaip tas vyras buvo nepavojingas, ir vieną šaltesnių dienų pastebėjau, kad jis užlindo už tų didžiulių namų sienos. Vyrukas metafizinius Varno namus nesaugomus turėjo palikti dėl šalčio. Jo vardo niekada nesužinojau. Tonis net vieną dieną sustojo ir jį nufotografavo.

Glorious reklamos skyrius, kuriam vadovavo moteris varno juodumo plaukais, vardu Delila Bilings, suderino penkiasdešimties radijo reklamų seriją Varnui II, ir rytinių laidų didžėjai per kiekvieną stotį ją transliavo, grojo vargonai, skelbdami greitai pasirodysiant Varną ekrane. Dvidešimt septintas skambintojas (dvidešimt septyni varnologijoje svarbus skaičius) dalyvaus burtų traukime dėl kelionės į Los Andželą. Laimingasis laimėtojas ir svečias iš kiekvienos stoties skris į Los Andželą, į uždarą filmo peržiūrą filmo demonstravimo išvakarėse. Paskui jie vyks į vakarėlį, kur nebus įžymybių, bet daugybė Varno dovanų ir atminimo suvenyrų. Bus net daiktinė loterija, didysis jos prizas — tikras apsiaustas su gobtuvu, kurį vilkėjo Erikas per filmavimą.

Bet buvo viena didžiulė Varno II blogybė, kurią sunku nuslėpti. Paprastai sakant, Varnas II: Niekada daugiau buvo baisus šlamštas. Nors pirmasis filmas buvo didelis hitas, pavertęs daugelį žmonių, kurie niekada nėra girdėję apie komiškų knygų serijas, Varno aistruoliais, šis filmas juos nuvils. Labai. Bet kol Tonis, Filas ir vyresnieji Glorious administatoriai suprato, kad jų rankose didelė nelaimė, o ne vien trileris, planai buvo per toli pažengę, kad juos būtų galima atšaukti ar pakeisti.

Sukurta grupė, peržiūrėjusi filmą, susidarė labai prastą nuomonę. Mūsų skyrius po peržiūros tyliai išsiskirstė, nežinodamas, ką daryti su Varnu II ar ką dar įmanoma padaryti, kad jis būtų išgelbėtas. Iki šiol Varnas visada buvo tas, kuris išgelbsti.

Įsitraukęs į El Lechero, Filas neketino palikti Tonio bėdoje su Varnu, tad skyrė šiek tiek laiko tai problemai spręsti. Filmas turėjo solidžią aistruolių bazę ir gali būti, kad pirmą savaitgalį bilietai bus išpirkti, bet tik deramai sudėliojus kortas. Jie negalėjo pasinaudoti Kapo kasiko patirtimi ir premjeros įžymybėmis, nes, išskyrus Eriką, daugiau garsių vardų Varnas II neturėjo. Lengva buvo atsisakyti kritikų peržiūros — metų pabaigoje filmų perteklius, dabar Akademijos filmai pasiglemžė daugiausia peržiūrėtojų dėmesio ir laiko. Vienintelė kliūtis tyliai paleisti Varną II kino teatruose buvo radijo varžybos.

Tonis norėjo jas atšaukti, bet jau buvo užsakyti bilietai ir viešbučiai šimtui žmonių, kurie atvyks. Sužlugdyti — reikštų, kad tos pačios radijo stotys, kurios mėnesį reklamavo varžybas, neabejotinai užleis eterį svarstymams, kodėl atšaukta uždara peržiūra. Klausimas nuaidėtų per visą šalį, tad Glorious negalėjo sau to leisti.

Alegra ir Tonis skambino ir skambino vienas kitam sukdami galvą, ką daryti. Šiandien buvo pirmadienis, filmo demonstravimo pradžia šį penktadienį, o varžybų laimėtojų peržiūra — ketvirtadienio vakare.

Jie sudarė planą ir nusprendė, kad Viviana vyks į Los Andželą prižiūrėti uždaros peržiūros. Viviana ginčijosi, kad ji daugiau nuveiktų likdama Niujorke ir darbuodamasi El Lechero labui. Alegra paaiškino, kad šis dalykas reikalauja Vivianos tikslumo, drausmės ir diplomatijos. Marlena pasisiūlė vykti vietoj jos, ir tai kartu su Alegros komplimentu paskatino Vivianą pulti viską organizuoti. Kas penkios minutės ji skambino ir davė paliepimus iš savo kubo man su Dagne.

— Man reikia dviejų liuksusinių — liuksusinių — autobusų, išnuomotų visam ketvirtadieniui, pasakykite jiems, kad nežinote paskirties, bet kad paimti visus reikia iš Los Andželo Holiday Inn Pietų Figueros 6 valandą ryto ir grįžti atgal į tą pačią vietą 8 valandą vakaro.

— Padarykite ženklą, kuris skelbia: „Sudėkite mobiliuosius į šį krepšį — jūs atgausite juos grįždami atgal“.

— Gaukite man didelį krepšį, kur tilptų 100 mobiliųjų telefonų.

— Viviana, gal aš galiu ką padaryti? — paklausė Kimberli.

— Taip. Gauk man stambių skaldytų žirnių su pipirais ir pasirūpink, kad jie būtų vegetariški, ne su kumpiu, kaip buvai užsakiusi praėjusią savaitę. — Kai Kimberli gavo užduotį, Viv vėl dėmesį sutelkė į mus. — Paskambinkite į sąskaitybą ir pasakykite jiems, kad man reikia dvidešimt penkių tūkstančių šimto dolerių banknotais. Jei reikia patvirtinimo, tegu skambina Toniui.