Рейчел Пайн - Traibeko dvyniai

— Taip, bet esmė ne čia. Jie kasmet jai dovanoja bendrą dovaną. Kitaip ji jaudintųsi, kad jos berniukai galbūt nesutaria, — paaiškinau aš.

Patrikas neatrodė įtikintas, ypač kai šauksmai pratrūko vėl ir kone skėlė ausis.

— Labai prasminga. Gal galėtumėte kitą kartą išradingiau pameluoti? Tai užgaulu, — pasakė jis ir trinktelėjo durimis.

— Ne per geriausia išeitis, — pasakiau Klarkui, kuris atrodė nepaprastai tylus ir susimąstęs. Jaučiau, kad mano plaukai tarsi piestu pasistojo. Burna perdžiūvo. Eriką terorizuojančio Tonio reginys mane labai nuliūdino ir aš pasidaviau gluminančiam būdui įsivaizduoti: „O kas, jeigu“.

— Kertu lažybų, Hanratis tikrai norėtų sužinoti, kas čia ką tik įvyko. Tai buvo aukščiausios markės Tonis — gyvas ir necenzūruotas.

— Karen, tu turi pamiršti tą reikalą su Hanračiu. Niekas jo nematė metų metus, jis dabar visiškas pašlemėkas, nesudarytų ir bakalėjos sąrašo, nekalbant apie storą knygą. Alegra laiko tą dalyką telefonų sąraše tik kaip priminimą, nieko daugiau. Ar galėtum išmesti jį iš galvos?

Dar niekada Klarkas nebuvo kalbėjęs su manimi taip griežtai. Įskaudinta ir pikta jam pasakiau:

— Žinai, Klarkai, kartais tu nevertini, kad kai kuriems iš mūsų tikrai rūpi, kas čia dedasi. Tu atskrendi ir išskrendi, dirbi, kada nori ir jei nori, bet aš negaliu sau leisti tokios prabangos. Žinoma, tu nesijaudini dėl Hanračio, nes tu nesijaudini dėl nieko, — nusisukau nuo jo.

— Atleisk, Karen. Nenorėjau tavęs nuliūdinti. — Klarkas siekė mane apkabinti, bet aš nusipurčiau jo ranką. — Taip nemanyk. Aš nenoriu, kad tu dėl nieko nesijaudintum. Tikrai, Karen, jaučiuosi baisiai.

— Gerai, viskas gerai. Aš per karštai sureagavau. Tiesiog beprotiška diena. — daugiau nenorėjau apie tai kalbėti.

— Tikrai, mieloji, aš taip gailiuosi.

— Atsiprašymai priimti. Gal jau eikim? Prašau.

Mes išėjome iš studijos. Vėliau tą savaitę sužinojau, kad Eriko įrašinėjimo sesija truko ištisas trisdešimt valandų, tada Tonis nusprendė, kad jis paredaguos filmą ir Varne liks mažiau dialogų, negu iš pradžių planuota. Erikas mokėjo įtikinamai mąstyti ir Tonis skirs daugiau dėmesio tam.

Kai grįžome į darbą, radau mano rašytą pranešimą spaudai ant savo kėdės. Alegra buvo atspausdinusi jį ir palikusi nurodymus, kad jį reikia perduoti didžiausioms naujienų agentūroms su pastaba, jog Filas negalėjo pateikti komentaro, „nes jis visiškai susitelkęs į Akademijos kampaniją dėl El Lechero“. Filo citata labai pasikeitė. Dingo frazė apie ištikimą personalą ir atsidavusią komandą, kurios pastangos padės filmui įgyti pripažinimą. Liko tik Filo sprendimas atsisakyti atostogų ir būti mieste. Kiti mes liksime automatais, suprogramuotais gauti Filui tai, ko jis nori.

Dabar Alegros elgesys buvo dar keistesnis nei paprastai. Pastarąjį mėnesį ji neteko daugiau svorio nei kiti įstaigoje, nors vis dar atsisakė pripažinti, kad naujai jos figūrai padėjo farmakologija. Kai paklausiau jos, kaip jai pavyko taip greitai numesti tiek daug svarų, ji atsakė neįtikinamai: „krepšinis“, „riedučiai“. Šįryt girdėjau ją aiškinant savo svorio sumažėjimą biliardu, kuris esąs „puikus liemeniui“.

Didelė dalis El Lechero kampanijos buvo poetiniai Volto Vitmeno veikalų skaitymai. Jo poezija, tikėjo filmo pagrindinis herojus, padidins galvijų produktyvumą. Džuljeta Barlet, Džimis Deilas Hotornas, Bobas Metuchenas, Haris Spindleris, Frančeska Deivis ir Ivan-Melisa Pell bei kiti Glorious aktoriai jau sutiko skaityti susibūrimuose, kurie vyks Akademijos narių namuose Niujorke, Beverli Hilse bei Londone ir bus gausiai studijos aprūpinti valgiais bei gėrimais. Šeimininkams leista kviesti, ką jie nori, kol Akademijos nariai sudarė bent 75 procentus jų sąrašo.

Dagnė sujudo dėl telefono skambučių ir elektroninių laiškų, nes jos darbas buvo koordinuoti šiuos literatūrinius renginius. Ji buvo atsakinga ir už stilistes, patarinėjo joms dėl deramų drabužių jų klientams. Vyrai turėjo atrodyti kaip Mirusių poetų draugija — chaki kelnės, trumpi mėlyni jūreiviški sportiniai švarkeliai ir raudonas kaklaraištis ant baltų marškinių bei nevarstomi vyriški batai, kuo labiau sudėvėti, tuo geriau. Moterys vilkės griežtai bibliotekininkių drabužiais, nors drabužių su tokiom etiketėm neįpirktų dauguma tikrų bibliotekininkių. Dizainerių pasiūti kostiumėliai su sijonais, vilkimi su šilkinėmis palaidinėmis, ir smailiakulniai juodi bateliai buvo jų dalia. Plaukai turės būti sušukuoti prancūziška glotnia banga arba uodega. Svarbiausia buvo akys. Dagnė sėkmingai gavo iš Soho optiko pasiskolinti prabangius akinius įžymioms skaitytojoms, lęšiai buvo skaidraus stiklo. Apskritai šie ansambliai kuždėjo: „Aš esu labai apsiskaičiusi intelektuale, kuri mėgausis šia poezija drauge su jumis“.

Tai tiksliai atitiko planą, apmestą Filo, Alegros ir Vivianos, kurie suprato, kad El Lechero gali būti galingas ginklas Holivude vykstančiame kare prieš nesaugumą, netikrumą. Glorious pradės intelektinio susirūpinimo kampaniją, paskui pasiūlys greitą ir lengvą blogybių gydymą.

— Si, si, claro. Aktoriai žino daugybę dalykų, — kalbėjo Viviana į telefoną. Jos balsas buvo pora gaidų aukštesnis nei paprastai, tad negalėjai negirdėti. — Jie žino, kad yra dievinami. Jie žino, kad yra turtingi. Jie žino, kad yra talentingi, net kai tokie nėra. — Nežinojau, su kuo ji kalba, bet klausiausi kaip prikaustyta. — Tik dėl vieno dalyko jie patenka į keblią padėtį — ar jie yra tikrai protingi. Taigi Filas sumanė stulbinantį planą pasitelkti El Lechero kaip būdą tai išsiaiškinti ir visus susižavėti filmu. — Ji toliau aiškino strategiją, kuri, jei bus sėkminga, sumedžios El Lechero nominaciją. — Si, si. Kaip mes drįstame vadintis artistais, jei net nežinome, kaip branginti poeziją? Es perfecto, — baigė ji garsiai.

Pirmasis skaitymas buvo Beverli Hilse, didžiuliame žymaus prodiuserio name. Džuljeta Barlet ir Džimis Deilas Hotornas skaitė poeziją iš filmo susirinkusiems svečiams. Per savaitę poezija nuaidėjo nuo Holivudo kalvų iki Volstryto, nuo Tauerio tilto iki Traibeko ir atgal. Apdulkėję, oda įrišti tomeliai tapo nauju būtinu aksesuaru, ir paparacių nuotraukos People, Us ir The Star pagavo akiniuotas įžymybes veikiančias — knygynuose ir bibliotekose ir net pirmų spaudinių aukcionuose Sothebyje, kur kainos sumušė rekordus. Alegros telefonas skambėjo kaip pašėlęs — skambino Akademijos nariai ir siūlėsi priimti į savo namus skaitovus ir publicistus, norinčius, kad jų klientai pasakytų iškilmingą kalbą. Mudvi su Dagne vos spėjome priimti ir patvirtinti prašymus. Pradėjome nerimauti, kad gali nepakakti poezijos.

Net Klarkas prakaitavo, nes jis buvo atsakingas už valgius ir gėrimus kiekvienam renginiui. Filas pasirodė visose rytinėse laidose, gyrė poezijos vertybes ir liūdėjo, kad jos prarandamos šiuolaikinėje skubos kultūroje. Jis sėdėdavo per kiekvieną laidą panašiame į svetainę kambaryje, jo figūra būdavo suzmekusi iš sielvarto per interviu dalį. Paskui, laidos vedėjų džiaugsmui, jis atsistodavo, sukryžiuodavo rankas ir dramatiškai padeklamuodavo: „O, kapitone, mano kapitone“. Staiga El Lechero tapo vaistu nuo to, kas kankino mūsų sielas, ir jis buvo parduodamas visos šalies kino teatruose. Poezija buvo liepsninga.

Kai vienas iš Niujorko skaitymų vyko Dakotoje gyvenančio Akademijos nario apartamentuose, aš pasiprašiau ten vykti — vienintelis kartas, kai gavau pamatyti to pastato vidų, buvo tada, kai žiūrėjau filmą Rozmari kūdikis. Pasakiau savo vardą sargybiniui mažoje kabinoje Vakarų septyniasdešimt antrojoje gatvėje, jis kažkam paskambino ir įleido mane vidun. Jau viduje, iš kur atsivėrė nuostabus reginys į Centrinį parką, pastebėjau kelis aktorius ir aktores, kurie, žinojau, gyvena šiame pastate, tarp maždaug keturiasdešimties elegantiškai apsirengusių žmonių; taip pat pamačiau Mirandą Pristli, garsiausio pasaulyje madų žurnalo leidėją. Prada garderobu, didžiuliais akiniais nuo saulės, ji stovėjo viena prie lango. Filas ir Alegra stovėjo kartu kampe, ir Filas priėjo man iš už nugaros.