Рейчел Пайн - Traibeko dvyniai

Dabar aš supratau uolų Roberto raginimą „iki šaligatvio“ per kiekvieną premjerą. Pastarąją savaitę jis man pasakė: „Nuo dabar manau, kad palydėsiu savo žurnalistą iki kampo. Su tais žmonėmis atsargumo niekada ne per daug“.

Atvykstančių į vakarėlį po premjeros stebėjimas neilgai trunka, nes daug svečių pasirodo vienu metu ir nėra raudono kilimo nei spaudos lauke. Vienas iš pirmųjų atvyko Asmuo — ar veikiau Asmens sargybinis, žinomas kaip Maiklas Mičelas. Asmuo, mano Asmuo, laukė limuzine, kol juodasis begemotas įėjo vidun. Aš įsmukau paskui jį ir iš didžiulio fojė daktarės Rič namuose stebėjau, kaip jis atlieka apsauginį patikrinimą. Jis paplekšnojo per porą langų, pabeldė į vieną sieną pirmame pokylių salės aukšte. Atidarė spintutės dureles. Pakėlė telefono ragelį. Įėjo į didžiulę kaip restoranas virtuvę, išėjo ir man pasakė:

— Nepakankamai saugu.

— Luktelėkite, — pasakiau. — Ar jūs esate Maiklas Mičelas? — Jis sugrįžo į limuziną. Iš galinės sėdynės išlipo Emilė Daunis ir pasilenkė atsisveikinti su Asmeniu, paskui užtrenkė dureles ir pamojavo jam. Bet aš vis dar švenčiau savo pergalę, ir vakaras man įgavo ypatingą švytėjimą. Tai buvo viena iš retų progų per mano visą karjerą Glorious, kai pajutau galinti atsipalaiduoti.

Po kelių minučių prie manęs atsistojo Klarkas, rūkydamas ir laukdamas Džoanos Moloj, garsenybių gyvenimo skyrelio vedėjų vyro ir žmonos komandos pusės iš New York Daily News.

— Žinau, kas šiandien laimingas, — pasakė jis.

— Kas?

— Liaukis, Karen. Tu esi su Eliotu Solniku. Žinau, kad jis tau patinka.

— Galbūt, bet po šito jis manęs nekęs. Žinai, beveik niekas vakarėlyje nesikalba.

— Tada tau lieka daugiau laiko su Eliotu. Be to, Frančeska, Mindė ir Filas kalba. Tik didžiausi filmo kūrėjai nekalba.

Iš kur Klarkas žino, kad domiuosi Eliotu? Žinojau, kad jam to nepasakiau, niekam darbovietėje. Ar Dagnė pastebėjo mano išraišką, kai paskambino Eliotas? Neketinau leistis į šnekas, tiesiog stovėjau ir laukiau.

— Sveika, Karen. — Staiga priešais mane išdygo Eliotas. Jis pasilenkė ir pabučiavo mane į skruostą. — Gražūs batai, — pasakė, nors nelabai įtikinamai. — Leiskite man spėti — tu būsi su manim šįvakar ir niekas nekalbės.

Elioto gebėjimas perprasti situaciją man darė įspūdį, ir tą akimirką aš supratau, kodėl moterys įsimylėdavo Džeimsą Bondą: vyras, kuris tiksliai žino, kas vyksta, ir kuriam nereikia aiškinti, turi žavesio.

— Jūs tik pusiau teisus, — pasakiau jam. — Aš su jumis, ir kai kurie žmonės su jumis kalbės.

— Nereikia man nė sakyti. Mindė Fridman kalbės. Frančeska Deivis kalbės ir Tonis arba Filas.

— Filas, — pasakiau. — Teisingai, Filas. Atleiskite.

Eliotas papurtė galvą šypsodamasis.

— Jūsų viršininkai tokie kontrolės fanatikai. Kas toliau man, pasaitėlis? — Ištversiu, pamaniau. Vis dar jaučiausi lengva ir šiek tiek apsvaigusi nuo pergalės dėl Asmens. Turbūt nerimas, persekiojęs mane nuo Trišos atleidimo, galiausiai nuslūgo.

— Ar jūs manote, kad man patinka mano vaidmuo — oficiali šventeiva kalė?

— Manau, jis truputį tau patinka, — pasakė mirktelėdamas ir prisidegdamas cigaretę.

— O kaip būna kitose studijose? — paklausiau neturėdama apie tai jokios nuovokos. Mano visas požiūris, kas yra „normalu“, nuspalvintas Glorious — Kokios būna jų premjeros?

— Idėja ta pati — filmas, vakarėlis, žvaigždės. Bet jie nesistengia mūsų taip kontroliuoti. Aš vaikštinėju aplinkui, pasikalbu su vienu kitu, paskui išeinu. Savarankiškai.

— Bet tada jūs negautumėte pasivaikščioti aplinkui su manimi, — pasakiau.

— Galbūt, bet tada aš galėčiau pasirinkti vaikštinėti aplink su jumis. Ir nesijausčiau, kad Vyresnysis Brolis žvelgia man per petį.

— Broliai, — pataisiau aš.

Eliotas pakratė galvą ir pakeitė temą.

— Karen, aš girdėjau istoriją apie Tonio sūnų.

Visai nežinojau, ar Tonis turi sūnų, bet mostelėjau jam, kad kalbėtų toliau.

— Kažkas man sakė, kad vaikas praėjusią savaitę turėjo pradėti mokytis koledže, tai Tonis nusiuntė žaliūgas iš anksto, kad šie nueitų į bendrabutį ir pasirūpintų geresne lova ir tualetu ir Vaksmano jaunesniojo kambariokas nedrįstų jų užimti.

— Visai nenustebčiau, — pasakiau. — Bet, tiesą sakant, aš net nežinojau, kad Tonis turi vaikų.

— Aišku, jis laiko tai paslaptyje — apsauga ir visa kita, — pasakė Eliotas ir sutrypė savo cigaretę. — Gerai, eime.

Buvau laiminga galiausiai įžengusi į vakarėlio šviesą ir šilumą Elioto pašonėje. Daktarės Rič miesto namas priklausė jau trims jos giminės kartoms ir buvo dekoruotas pagal europiečių dvarininkų fantaziją: vingiuojantys laiptai, švytintys sietynai, senovinių dailininkų paveikslai ir stulbinami persų kilimai. Vietai prašmatnumo dar pridėjo įvairios žvaigždės, besisukiojančios visuose kampuose ir tarpduriuose. Liudviko XIV baldai buvo patraukti į šonus, kad būtų daugiau vietos svečiams vaikštinėti — jie tai ir darė. Trys filmo aktorės garsiai pasakojo visiems, kas klausėsi, kad jos nedėvi jokių apatinių ir daugiau niekada nedėvės. Roko žvaigždė, — Normano Hariso, pagrindinių vaidmenų atlikėjo, draugė artistė stengėsi užspeisti Filą į kampą dėl galimų vaidmenų būsimuose Glorious filmuose. Badis, kuris labai nemėgo minios, žvelgė į vakarėlį iš antro aukšto aikštelės, užsikvempęs ant geležinio turėklo. Už jo styginis kvartetas griežė stengdamasis išlaikyti tam tikrą orumą, bet pokalbių triukšmas kambaryje nustelbė jo pastangas.

Buvau išbadėjusi, bet valgio, kaip visada, buvo ne kažin kiek. Tačiau baras buvo gerai aprūpintas, ir svečiai nedelsdami jį užplūdo. Mindė kalbėjosi su keliais skyrelių redaktoriais, tad mudu su Eliotu nuėjome ten, kur stovėjo Frančeska su tėvais, ir aš juos supažindinau.

— Frančeska Deivis, čia Eliotas Solnikas iš Šeštojo puslapio. — Jinai pakštelėjo jam į skruostą ir santūriai pasakė turinti vilties, kad filmas jam patiko. Mačiau, kad Eliotas sužavėtas, jis paklausė apie jos meilės sceną su Normanu Harisu filme. Kai ji ėmė kalbėti, pastebėjau, kad Elioto akys nuslydo į grindis. Pasekiau jo žvilgsnį. Frančeskos Deivis kojos buvo apautos smailiakulniais sandalais ir pirštų nagai nulakuoti raudonai.

— Aš taip nervinausi, — sakė ji. — Normanas nežinojo, kur dėti rankas, ir paskui mudu susiliejome bučinyje, ir Normanas buvo visas išpiltas prakaito.

— Išpiltas prakaito? — paklausė Eliotas, tebežiūrėdamas į gražius raudonus pirštus. Norėjau nusispirti basutes ir atsistoti basa priešais jį.

— Ar jūs ką nors pametėte, pone Eliotai? — įsiterpė ponia Mermelstein.

— Ne, tik gėriuosi prabangiomis parketo grindimis, — atsakė Eliotas, glotnus kaip grietinėlė. — Frančeska, tu pasakojai man, kaip bučiavaisi su Normanu, — paragino jis.

— Manau, abu nervinomės. Bet aš filmavausi pernai. Jei turėčiau bučiuoti Normaną šiandien, visai nesinervinčiau.

Ji kilstelėjo vieną antakį Eliotui. Talento pabučiavimas lemtų mano atleidimą iš darbo, bet tuo metu atrodė verta. Vietoj to aš prisiverčiau atsikrenkšti dėl jos komentaro apie Normaną. Eliotas stengėsi būti natūralus, bet jis žinojo ką tik gavęs puikią citatą. Neabejojau, kad ji pasirodys kaip straipsnio pavadinimas: FRANČESKA DEIVIS LAUKIA, KAD BUS PABUČIUOTA. Paskui Frančeska pradėjo pasakoti apie filmą, kuriame ji dabar filmuojasi Warner studijoje kartu su Sara Džesika Parker, ta pačia, kuri rekomendavo brangius makiažo specialistus.