Рейчел Пайн - Traibeko dvyniai

— Frančeska, girdėjau, kad tu, Keisė ir Korina improvizavote daugybę savo eilučių, kad jos skambėtų natūraliau, — įsiterpiau aš, stengdamasi pasukti pokalbį atgal prie Bet kas gali dainuoti.

— Tikrai, mes taip darėme, — ji skubiai patvirtino ir vėl įsileido į savo monologą apie nuostabiąją Sarą. — Žinote, ji taip mane iš pradžių gąsdino, bet ji tokia puiki. Aš tikrai jaudinausi, bet ji padėjo man patikėti savimi. Paskui ji supažindino mane su savo stilistu, ir dabar aš turiu geriausius batelius. — Čia aš turėjau su ja sutikti. Mano pastangos buvo beviltiškos. Negalėjau priversti jos kalbėti apie šį filmą, ji tarškėjo apie kažkokį kitą filmą ir atrodė labai žavi. Laikas man taip ištįso, kad, rodės, praėjo ištisos trys valandos, kol Eliotas galiausiai padėkojo paauglei būsimajai žvaigždei ir palinkėdamas labos nakties pakštelėjo jai į skruostą. Paskui jis manęs paprašė, ar negalėtų pasikalbėti su Filu.

— Ar nenorėtumėte pirma pasikalbėti su Mindė? — paklausiau.

— Jūs nebijote Filo, ar ne? — paklausė jis.

— Žinoma, ne.

Pastarąsias kelias dienas aš vengiau Filo labiau nei paprastai. Pirmadienį Matas paskambino Alegrai ir pasakė, kad yra pora reklamos administratorių, kuriuos jam reikėtų pasikviesti į Bet kas gali dainuoti, bet Viviana neleido. Klausiausi, kaip Matas pasakojo Alegrai apie keistą sceną, kurios liudytoju buvo skrisdamas Filo lėktuvu iš Los Andželo į Niujorką.

— Žinai, jis rūko kaip kaminas, ir tame mažame lėktuvėlyje nėra kur nuo jo pabėgti. Ir, žinoma, negali paprašyti jo liautis. — Matas pasakojo, kad maždaug įpusėjus skrydžiui palydovė atnešė Filui dėžutę vanilinių ledų ir šaukštelį. Filas valgydamas ir toliau rūkė, o kai pavargo nuo ledų, pradėjo berti į juos pelenus, kartkartėmis smaigstydamas ir nuorūkas.

Alegra, išlaikydama orumą, neatsakė.

— Alegra? — paklausė Matas, kad įsitikintų, ar jinai dar jį girdi.

— Šnekėk.

— Taigi, toliau jis nusiavė batus ir kojines, išsitraukė nagų žirklutes ir ėmė karpyti nagus į pelenuotus ledus. Aš vos susilaikiau nesusivėmęs.

Alegra atsakė Matui, kad jo žiniasklaidos pirkėjai galės ateiti į premjerą, bet negalės atsivesti „dar vieno“.

Taip pasibjaurėjau, kad turėjau padėti ragelį ir nueiti iškart papasakoti Robertui, tarsi atlikti egzorcizmą, bet tai padėjo tik truputį, bijojau, kad negalėsiu žiūrėti į ledus bent penkerius metus.

Pasakiau Eliotui, kad pažiūrėsiu, ką galiu padaryti, ir nuėjau į Filo urvą. Dvi jo asistentės buvo kaip sarginiai šunys tarp durų į VIP kambarį ir jo asmeninio staliuko, kad sulaikytų įsibrovėlius. Priėjau prie Sabrinos ir paklausiau, ar galiu atsivesti Eliotą. Atsakymas buvo teigiamas, bet tik trims minutėms.

Kai pradėjau juos pažindinti, Filas nutraukė mane ir sulojo:

— Man nereikia, kad tu man aiškintum, kas yra Eliotas Solnikas. Eliotai, sėskitės. Ačiū, kad atėjote. — Filas nežiūrėjo į mane, bet mostelėjo mano pusėn. — Gali palikti mus vienus. — Eliotai, kaip Frančeska? Puikus užpakaliukas ar kas? — Juodu nusijuokė purvinu senyvų vyrų juoku, o aš pasitraukiau šalin. — Bet rimtai, mergina didelis talentas, jaunoji Odrė Hepbern. Ji turi kažką natūralaus, kas tiesiog sklinda iš ekrano, — čia jis ištiesė ranką ir suėmė Eliotui už peties, — ir tiesiai tau į sterblę. — Vėl pakikenimai. Aš nuėjau į kambario šoną, iš kur galėjau matyti Filą ir Eliotą, bet negirdėti jų pokalbio.

Iš savo vietos netoli įėjimo į pokylių salę mačiau, kad Robertas, kuris buvo „su“ Sinde Adams, diskutuoja su Mermelsteinais, o Frančeska kalbasi su Sinde, kuri buvo užsidėjusi mažučius akinius, kad geriau apžiūrėtų nuostabius Frančeskos batelius. Vakarėlis skleidėsi priešais mane švytėdamas. Žmonių plaukimas ir sukimasis, lydimas tylaus styginių kvarteto, priminė šokį, kuriame žmonės šnekėjosi, keitėsi partneriais, žavėjosi vienas kito drabužiais ir paskui vėl keitėsi partneriais įmantriu zigzagu. Visi atrodė patenkinti savimi, bet žinojau, kad jie tikrai neatsipalaiduos, kol neįsitikins, kad spauda išėjusi iš kambario.

Po kelių minučių balsas mano ausinėse pranešė, kad metas atėjo. Aš pamojau Sabrinai ir parodžiau į laikrodį, ji pasilenkė prie Filo ir jam pakuždėjo. Jie su Eliotu paspaudė kits kitam ranką, ir aš nuėjau prie savo skyrelio redaktoriaus.

— Eliotai, atleiskite, bet dabar turiu tai padaryti.

— Aš išeisiu pats. — Jis išsižiojo ir laikė iškėlęs rankas, apsimesdamas pasibaisėjęs. — Juokauju, Karen. Žinau, kaip būna. — Išėjau su juo iš namo ir, laikydamasi Roberto perspėjimo, palydėjau jį iki kampo. Buvo gražus vakaras ir danguje žėrėjo tikros žvaigždės. Rugsėjo vakaro oras buvo gaivus, dvelkė laisve ir aš prisiminiau iš atmintinės, kad, išlydėjus Eliotą, mano vakaras baigiasi. Mąsčiau, kaip subtiliai leisti jam tai suprasti, bet jis suspaudė man petį ir pasakė:

— Ačiū, Karen. Turiu bėgti. — Mane užliejo nusivylimas. Vyliausi, kad bent jau išgersiu su juo, kai dabar nebesu oficiali šventeiva kalė. O jis jau pasigavo taksi ir lipo vidun. Man vėl sušvito viltis, kai jis palinko mano pusėn, tarsi būtų pamiršęs ko paklausti. — Karen. Ar tau pavesta ir įsitikinti, kad aš uždariau dureles? — Jis nusijuokė, uždarė jas ir taksi nuvažiavo.

Atsišliejau į autobuso stoginę, apžvelgiau gražias krautuvėles Medisono aveniu ir galvojau, kodėl Eliotas buvo toks šaltas. Žinoma, sunku atrodyti patraukliai, kai aplinkui pilna įžymybių, bet Eliotas jaučia skirtumą — jis dirba šį darbą tiek metų. Mano minčių grandinę nutraukė šalia išdygęs Robertas. Jis paprašė cigaretės, prisidegė ir giliai įtraukė, supdamasis ant kulnų.

— Nuostabu, Karen. Tu palydėjai Eliotą Solniką iki pat taksi. Aš tai prisiminsiu kitą kartą.

— Ta strategija nebuvo tokia, kokios aš tikėjausi, — pasakiau niūriai.

— Nesėkmingas vakaras? — paklausė jis. Aš linktelėjau, ir jis pasiūlė stabtelėti gretimame bare, bet pasakiau, kad verčiau važiuosiu namo. Jis įlipo į taksi, o aš likau. Stovėjau ir niekaip nesuvokiau, ką aš ne taip padariau, kad Eliotas pabėgo.

— Sveika, — mane išgąsdino balsas iš prietemos už nugaros.

— Sveiki? — atsakiau stengdamasi įžiūrėti, kas ten. Vidurnaktis yra vidurnaktis, net ir prabangiausiame rajone, ir aš šiek tiek sutrikau. Figūra išniro priešais mane. Iškart atpažinau, kad tai vyras nuo raudonojo kilimo galo Los Andžele.

— Ar tik čia ne mano mažoji draugė iš Holivudo? — pasakė jis, ir kažkodėl jo manieros privertė mane pasijusti nejaukiai.

Jis atrodė visiškai toks pat — galvą guldau, tuo pačiu gerai išlygintu kostiumu kaip tą naktį prieš daugelį mėnesių.

— Ar jūs, ar jūs Džordžas Hanratis? — išlemenau.

— Kodėl taip manote?

— Tiesiog nuojauta.

— Nesakykite — turbūt Filas ir Tonis davė jums mano nuotrauką. Viešasis priešas numeris pirmas, — tarė jis apmaudžiai.

— Visai ne, — atsakiau. — Neturiu jokios nuotraukos. Jie tikrai apie jus beveik nekalba.

— Nes nemano, kad keliu jiems grėsmę, — pasakė jis, burna buvo tvirtas brūkšnys, rankos truputį mažiau drebėjo negu Los Andžele. — Pasakykite man teisybę — jie kalbėjo, kad aš girtuoklis, visiškai nusmukęs, nebegaliu daugiau rašyti — ir panašiai.

Sustingau vietoje.

— Nieko tokio, ko nebūčiau girdėjusi anksčiau. Jūs ir pats galite man tai pasakyti.

Nuleidau smakrą ir vėl kiek pakėliau, tik kartą.

Jis atsiduso, jo pyktis atlėgo, jį apėmė akivaizdus liūdesys. Stovėjo čia, galva atkišta į priekį, pečiai nusvirę.