Рейчел Пайн - Traibeko dvyniai

Pakrapščiau radiją ir atnaujinau savo keturių mylių per valandą kelionę. Dainavau kartu su Donna Samer, burna buvo pilna Pringles, kai staiga pastebėjau greta nuostabios išvaizdos vyruką, sėdintį Aston Martine. Jis viską nužvelgė — keblioje padėtyje atsidūrusį Ford Taurus, spuoguotą moterį, kvėpuojančią traškučiais ir valdančią vairą, — lengvai papurtė galvą ir aplenkė du automobilius priešais mane, garantuodamas, kad aš daugiau nebepateksiu į jo akiratį. Pasijutau esanti labai baisi.

Lėtai slinkdama apmąsčiau savąją Oskarų patirtį. Pats sunkiausias dalykas, kurį teko įveikti, buvo begaliniai įžymybių ir jų „prižiūrėtojų“ reikalavimai. Kiekvienas jautė savo vertę, nes buvo kandidatas į apdovanojimus, laidos vedėjas ar tiesiog norintis pašokti rumbą ant raudonojo kilimo. Dauguma jų elgėsi taip, lyg savo pasirodymu darytų mums didžiausią malonę, ir vargas tiems, kas bent akimirką tai užmirš. Jų reikalavimams nebuvo ribų, nė vienas negalėjo įsivaizduoti, kad pasidarytų ką nors pats. Kas Niujorke prasidėjo kaip veiklus sujudimas, išsirutuliojo į susierzinimo priepuolių pūgą. „Prašau“ ir „ačiū“ laikinai dingo iš anglų kalbos, ir nebuvau tikra, kad grįš. Šono Reinso reikalas, apie kurį aš galvodavau, subliūško likus dviem dienom iki Oskarų, kai iš užsakomosios kompanijos man paskambino ir pasakė, jog lėktuvas jau Sidnėjuje, bet Šonas nepasirodęs. Apmirusia širdimi paskambinau jo reklamos agentei.

— Ak, pamiršau jums pasakyti, buvau tokia užimta, — pasakė ji. — Šonas Sidnėjuje susitiko su Tomu Kruzu ir Tomas pakvietė jį skristi jo 727, tad jam nebereikia lėktuvo. Norėjau jums persiųsti elektroninę žinutę, kurią jis atsiuntė. Jums reikės su limuzinu pasitikti Tomo lėktuvą, kai šis nusileis LAX. Šonas nemėgsta laukti, tad pasirūpinkite, kad automobilis būtų laiku.

Vien pagalvojus apie tai, vėl pašoko pyktis. Išmesti į balą ištisą turtą, daugiau nei šešis kartus didesnį nei mano metinis Glorious atlyginimas: užsakyti lėktuvą vien tam, kad jį atmestam, lyg čia būtų koks panaudotas Kleenex. Ir dar vyrukas, kuris netiki internetu, siunčia elektroninį laiškutį, kad jam pačiam nereikėtų išsinuomoti automobilio. Viviana, žinoma, rūpestingai mane apklausė. Ji, regis, manė, kad aš galėjau sutrukdyti Šonui skristi su Tomu Kruzu — arba tarėjau numatyti neišvengiamą jų susitikimą Inter-Continental Sidnėjuje ir pasiūlyti jiems iš anksto, kad skristų karta.

— Bet aš net nežinojau, kad jie pažįstami, — pasakiau gindamasi.

— Argi tu dar nesupratai? Jie visi pažįsta vieni kitus. — Ir atsuko man nugarą, kad aptartų su Dagne šukuosenų bei makiažo tvarkaraščius.

Išgirdau automobilio signalą ir staigiai pasukau, kad išvengčiau susidūrimo, tada Alegros auskarai nukrito ant grindų. Palikau juos ten patenkinta, kad jų nebematau. Eismas buvo toks lėtas, kad atrodė, jog visi automobiliai nugrimzdę į vandenyno dugną — jo gelmę, kur žuvys pelekus pajudina kartą per dieną. Raudona šviesa davė man progą nuvalyti savo akinius nuo saulės, kur buvo pirštų atspaudų. Vėl juos užsidėjusi nusišypsojau savo atvaizdui veidrodėlyje. Tikrai jie buvo geriausias priedas, kurį gavau per savaitę.

Kai praėjusį penktadienį grįžau į viešbutį, savo kambaryje radau didelį dovanų krepšį. Kortelė skelbė: „Tikimės, kad tavo naktis yra auksinė. Nuo tavo draugų InStyle“. Kruopščiai apžiūrėjau ir radau jį pilną brangios kosmetikos ir losjonų, keletą labiausiai perkamų, dar Belgijos šokoladų, cukrinį Oskaro sausainį, specialų InStyle leidinį Style Academy ir pėdkelnių porą „S“ dydžio (tarsi galėtų būti kitoks dydis). Buvo ir kvietimas peržiūrėti rinkinį ir gauti dvejus nemokamus kito sezono akinius nuo saulės iš Malkolmo Leonardo, jo vardu ženklinama kosmetika, aukštoji mada, namų dekoras ir džinsai. „Leiskite pamaloninti jus tobulais akiniais, papildančiais jūsų bruožus“, — parašyta kortelėje.

Likus penkioms minutėms iki ėjimo į įstaigą aš puoliau į Malkolmo Leonardo apartamentus ir užsisakiau dvejus. Kai išėjau, kilo beveik maištas, kai kelios įžymybės pareikalavo Papildomų akinių ir personalas, negalėdamas jų parūpinti dėl ribotų atsargų, atsisakė.

— Turbūt mane iki gyvenimo pabaigos persekios aimanuojančios filmų įžymybės, kurios jų negavo, — pasakiau vėliau Robertui pasakodama šią sceną.

— Tik pamanyk, — tarė jis apsimestinai rimtai, — tu visada galėsi pasakyti, kad gavai akinius nuo saulės per garsiąsias Malkolmo Leonardo Oskaro peštynes.

Nuo tos akimirkos, kai įkėliau koją į Los Andželą, vis labiau suvokiau, kokia baisybė pinigų išleidžiama garsenybėms ir potencialioms garsenybėms per Oskaro savaitę. Kandidatai į apdovanojimus buvo pagerbiami šventiniais įvykiais, finansuojamais rėmėjų, kurie tik prašė, kad jų nuolankūs pasiūlymai būtų priimti. Brangakmeniais papuošti mobilieji telefonai. Prabangių automobilių užsakymai. Televizoriai, dideli kaip filmų ekranai, su priedais. Savaitė pačiuose prabangiausiuose kurortuose arba dvi savaitės, jeigu labiau pageidausite. Kosmetika platininėse dėžutėse. Stereosistemos, garantuojančios, kad padarysite įspūdį roko žvaigždžių draugams. Ribotos gamybos sportukai su mažais serijos numeriais. Losjonai, kremai, eliksyrai, garantuojantys jaunystę ir grožį. Plastinės chirurgijos „konsultacijos“, jei jie nepadės. Marios šampano. Sertifikatai masažams, veido priežiūrai ir viskam, kas gali būti teisėtai padaryta asmeniui mineralinių vandenų kurorte. Dėžės ikrų. Bagažas. Faraonai buvo laidojami išleidžiant mažiau ir visiškai pasitikėdavo, kad mėgausis stilinga amžinybe.

Nors daugelis buvo dėkingi už šias gėrybes, kiti nesigėdijo reikalauti daugiau, nors prašydavo mus reikalauti priemokų jų vardu. Dažniausiai dovanų davėjai nenorom sutikdavo, nes desperatiškai troško, kad jų kompanija ir jos produktai būtų populiarūs Holivude. Klarkas man pasakė, kad dauguma dovanų bus perdovanotos giminaičiams ir personalui, kuriems kvapą užgniauždavo nuo geradarių dosnumo.

Šviesa pasikeitė į žalią, ir aš paspaudžiau Taurus džiaugdamasi atvira erdve, kurią teikė sankirta. Stebėdama gatvės ženklus pamačiau, kad greit būsiu prie Sendžio Švartzo krautuvės, ir nudžiugau dėl perspektyvos išlipti iš automobilio. Adresas, kurį man davė Alegra, buvo aukšto prabangaus pastato — nebuvo matyti jokio juvelyro. Pasiteiravau patarnautojo, ir jis mane patikino, kad Sendis tikrai čia, mansardoje C. Išjungiau variklį ir pasilenkiau nuo grindų pasikelti auskarų. Nemačiau jų, bet negalėjau patikėti, kad būčiau pametusi tuos bjaurius gumulus, kuriuos vežiau visą kelią grąžinti. Jie turėjo būti čia. Išlipau iš automobilio ir perėjau į kitą jo pusę. Atidariusi keleivio dureles, atsiklaupiau ant šaligatvio ir piktai ėmiau traukti saldainių popierėlius, puodelius ir kitas šiukšles, kurių buvo primėtyta aplink sėdynę. Staiga pamačiau žibant metalą ir radau auskarus, prilipusius prie pusiau suvalgytų Sno Bali. Ant jų buvo kokoso ir zefyro, bet jie atrodė esą puikios formos. Padaviau raktelius patarnautojui, įsidėjau auskarus į kišenę ir įžengiau į raudonmedžiu apmuštą liftą.

Durys atsivėrė į ištisą baltumą — baltas kilimas, baltos sienos, net pora baltai įrėmintų baltų paveikslų. Vidury sėdėjo vyras ir skambino baltu koncertiniu pianinu. Užuodžiau silpną vanilės kvapą. Manasis „purvinos merginos“ ansamblis pjovėsi su dekoro grynumu ir pamaniau, kad jei per ilgai žiūrėsiu, galiu ką nors ištepti. Sutelkiau dėmesį į vyrą prie pianino. Apsirengęs džinsais ir baltais šilkiniais marškiniais, jis skambino Mocarto koncertą užmerktomis akimis, ramus, dalydamasis savo ramybe su dideliu baltu paukščiu, kuris tupėjo jam ant peties. Jis dar nesuvokė, kad aš čia. Paskui atsimerkė, nusišypsojo man ir pradėjo groti džiazą.