Рейчел Пайн - Traibeko dvyniai

— Sveiki?

— Karen, tu dirbi šiandien su Ji plaukia abiem būdais premjera. Los Andželo įstaiga paprašė žmogaus, ir aš pasakiau jiems, kad tu būsi.

Alegra negalėjo tinkamiau parinkti žodžių. Aš iš tiesų šiuo metu buvau tik žmogus.

— Tau reikia būti ten tuojau pat, — toliau kalbėjo ji, kai aš ėmiau atsitokėti. — Bet ar negalėtum pirmiau nunešti mano auskarų atgal Sendžiui Švartzui? — paklausė ji, tarsi būtų įmanomas ne vienas atsakymas. — Tu vis tiek vyksti į Vilšyrą.

— Gerai.

— Jie laukia tavęs prie paradinio stalo su adresu. Kai atsirasi mūsų įstaigoje, kas nors tavimi pasirūpins. Tau nereikės vėl man skambinti. — Dar nespėjus Alegrai padėti ragelio, išgirdau šiugždant paklodes. Pažadinti mane jai buvo gana sunkus darbas tokią valandą. Maniau, kad rytas po Oskarų bus laisvas nuo pareigų, bet klydau. Vos išlipusi iš lėktuvo LAX, klydau. Tai tapo tema.

Mano kambaryje buvo užtrauktos sunkios užuolaidos, tad tvyrojo aklina tamsa. Termostatas palaikė tobulą temperatūrą miegui. Aš įjungiau lempą prie lovos, nukoriau kojas, atsistojau ir sudribau ant grindų. Mano suknelės apačia miegant apsisuko man apie kojas ir supančiojo mane kaip mumiją. Persukau ją, kad galėčiau atsiklaupti, tada atsistojau. Žengiau žingsnį, ir skausmas nusmelkė koją, kai basutės kulniukas kryptelėjęs įsmigo į čiurną.

— Po velnių! — surikau šlubčiodama. Suknelė tebebuvo taip susisukusi, kad negalėjau šokuoti po kambarį su skaudama koja.

Nusigavau į vonią ir, atsišliejusi į durų staktą, uždegiau lempą. Pasiutimas. Per didelis trijų pusių veidrodis virš kriauklės rodė trigubą pribloškiantį vaizdą. Visa išsitepliojusi dažais, atrodžiau kaip animacinio filmuko piktadarys, išlindęs iš slėptuvės — juodumoje žibėjo tik pora baltų rutulių. Suknelės juostelės buvo įsirėžusios į pečius, o kai jas nusmaukiau, liko raudonos žymės, kurios tuoj pat ištino. Mano plaukai, aną vakarą puošnūs ir žvilgantys, sustandinti plaukų purškikliu, buvo sukietėję į kaltūną. Prausdamasi veidą pamačiau, kad mano oda taip baisiai išberta spuogais, kaip neregėjau nuo paauglystės. Nežinojau, nuo ko pradėti, ir kaip pašalinti tą bjaurastį. Juk buvau Los Andžele.

Žvelgdama virš kriauklės pamačiau, kad mano krūtys vis dar stačios ir palaikomos savo vietoje. Liemenėlė buvo lygiai ten, kur ir prieš dvidešimt keturias valandas, — iš kokių klijų ji pagaminta? Susiradau savo vakarinę rankinę, užkabintą ant kėdės, ir išverčiau ją ieškodama siuvėjos įdėto tirpiklio. Iškrito ausinukų baterijos, lūpų blizgiklis, pora suglamžytų dvidešimties dolerių sąskaitų, viešbučio patarnautojo bilietas, sužiedėjęs sausainis, bet mažo buteliuko — nė kvapo. Išverčiau rankinės pamušalą tikėdamasi, kad bus įstrigęs kamputyje, bet jis buvo prapuolęs, dingęs ir palikęs mane su priklijuota liemenėle, kuri nepasislinko nė per milimetrą. Atidžiai apžiūrėjau kairę pusę, ar negalima jos nulupti, bet kur tau. Aš tikrai negalėjau prisiversti griebtis vieno iš tų „nusitrauk greitai“ manevrų: ji buvo nepaprastai lipni, ir aš neturėjau supratimo, kas gali nusimauti kartu su ja.

Palindau po dušu ir leidau karštam vandeniui tvilkyti man pečius bei skaudamas kojas, jau nekalbant apie vakarėlyje pritrintas pūsles. Pasiekiau ir sugriebiau buteliuką Advil, kurį buvau palikusi prie kriauklės, nurijau keturis gurkšnius su vandeniu iš dušo čiaupo. Maždaug dešimt minučių liedama vandenį ant priekio pastebėjau, kad abi liemenėlės pusės pasidarė permatomos, vienas galas truputį užsirietę, tarsi ženklas, ir paskui abi pusės lengvai nuslydo. Greitai numečiau jas ant vonios grindų bijodama, kad jos nepriliptų vėl man kur nors. Paskui susirūpinau plaukais. Jie vėl pradėjo atsigauti tik tada, kai išliejau ant jų šešis mažus buteliukus šampūno su kondicionieriumi. Užsukusi vandenį išlipau ir greitai apsivilkau frotiniu viešbučio chalatu.

Pasirausiau drabužiuose, kuriuos buvau pasirinkusi tokius, kad gulėtų laisvai, neveržtų ir nespaustų. Išsitraukiau džinsinį sijoną ir laisvą susegamą viršų be rankovių, tik svarsčiau, ką apsiauti, ir pasirinkau puskojines bei sportbačius, kuriuos buvau įsidėjusi turėdama iliuzijų, kad jais čia pasinaudosiu viešbučio sporto salėje. Apranga nebuvo madinga, bet pridėjus daugybę spuogų ir juodus ratilus po akimis, susidarė visai nieko sau efektas. Pasiėmiau savo rankinę, nuomoto automobilio raktelius, akinius nuo saulės ir išėjau iš kambario, neleisdama sau grįžtelėti į tą žavią lovą.

Prie šveicoriaus stalo man padavė suglamžytą voką, ant kurio buvo užrašyta Karen ir Sendžio Švartzo adresas Vilšyro bulvare. Kompanija buvo įsitikinusi, kad visi, dirbusieji Oskaro vakarą, ta proga atrodė kuo geriausiai: mūsų suknelės buvo surinktos iš įvairių dizainerių ir prižiūrimos stilisto, kuris turėjo ir daugiau Glorious užduočių, ir tie patys žmonės, kurie nemokėjo už vonios muilą Niujorke, čia švaistė tūkstančius dolerių už šukuosenas ir makiažą pas profesionalus net tiems iš mūsų, kurie tik spaudė lifto mygtukus ar reguliavo automobilius. Tačiau Alegra norėjo pasiskolinti papuošalus — privilegija, palikta tik žvaigždėms ir jų sutuoktinėms. Mudvi su Dagne paskutines dvi savaites Niujorke davėmės skambindamos Beverli Hilso juvelyrams ir paskui išklausydavome Alegros šnekų apie tai, kaip ji pasirodys Oskaro vakarą su įžymybėmis ir pramonės šulais, o ką jau kalbėti apie filmavimą, kai ji neabejotinai bus ant raudonojo kilimo, lydėdama daugybę Glorious nominantų. Mintis, kad Alegra turės skolintus brangakmenius, be galo erzino Dagnę.

— Ji dedasi tuo, kuo nėra, — skundėsi Dagnė. — Ar ji mano, kad kas nors palaikys ją kokia garsia tylia kino žvaigžde?

Sendis Švartzas, septintas juvelyras, kuriam skambino Alegra, susigundė tik tada, kai Alegra pažadėjo jam pirmą Ivan Melisos Pell kaklo, ausų, rankų ir pirštų nuotrauką jai praplaukiant raudonu kilimu Ji plaukia abiem būdais premjeroje.

Vėl automobilyje aš atplėšiau voką ir pažvelgiau į auskarus. Buvau mačiusi juos praėjusį vakarą aptemdytus, nes Alegra paskutinę akimirką nusprendė juos įsisegti palaidais plaukais. Ar čia Sendžio pokštas? Auskarai panėšėjo į plonus bulvių virtinukus, inkrustuotus oranžiniais, rausvais ir raudonais stikliukais. Ir vis dėlto Alegra nebūtų varginusis jų skolintis, jei jie būtų tokie pigūs kaip atrodė, svarsčiau, tad jie kažko verti. Jei būčiau turėjusi dar pusvalandį miego, auskarai būtų sulaukę didesnio mano prielankumo. Gana taip sėdėti, reikia važiuoti.

Įmečiau auskarus į automobilio puoduko laikiklį ir pasukau į Vilšyro bulvarą. Tik įsitikinusi, kad pasukau keliu, vedančiu į Sendžio būstą, supratau, kad jis priešingoje pusėje nei mūsiškė Los Andželo įstaiga — adresas buvo daugiau kaip penki tūkstančiai numerių į šalį. Vilšyre buvo baisiausia kamšatis. Mirtinai užsimaniusi kavos sukiojau galvą ieškodama, kur galėčiau sustoti, bet neradau. Galiausiai pasukau į dujų degalinę, ten užsisakiau visokiausio valgio, kokį tik galima įsivaizduoti, dar alaus, kuris atsidavė tokiu raugu, lyg būtų pastovėjęs dieną ar dvi. Nieko burnoj neturėjau nuo tų kepintų dribsnių, tad man reikėjo visko — angliavandenių, druskos, cukraus, šokolado ir kelių kofeino šaltinių. Pažvelgiau į maisto krepšį ir nusprendžiau, kad nebuvau sau pakankamai dosni, tad pridūriau porą šviesių Gatorades, pakelį Hostess Sno Balis — žalių nuo Šv. Patriko dienos — ir dar nežinia ko. Tada susimokėjau Glorious kredito kortele. Patenkinta toliau vairavau iki Sendžio Švartzo krautuvės. Auskarai buvo užėmę vertingą puoduko laikiklio vietą, reikalingą kavai ir Gatorade, tad numečiau juos ant keleivio sėdynės.