Рейчел Пайн - Traibeko dvyniai

Tonis skambindavo tik kartą, tiksliai pataikydamas mobiliuoju. Kompanijos viduje tai buvo tiesiog „Tonis“. Už kompanijos ribų tai buvo „Tonis. Vaksmanas“. Gavėjas galėdavo pasirinkti vieną iš dviejų: arba pakelti ragelį ir kalbėtis su piktu Toniu dabar, arba perskambinti ir kalbėti su įsiutusiu Toniu vėliau.

Marlena, kaip jau supratau, skambindavo dažnai ir neturėdavo ko pasakyti, o Vivianos telefono pranešimai buvo kupini detalių ir mes turėdavome jai perskaityti juos bent po du kartus, kad įtikintume ją, jog užrašėme teisingai. Devynis kartus iš dešimties ji atsiųsdavo elektroninį laiškutį su tokia pat informacija. Trumpai tariant, telefonai buvo kaip pasirodymas ant įtempto lyno ir, kaip su dauguma dalykų Glorious, apačioje nebuvo tinklo. Turėdama tai omenyje, aš perduodavau kiekvieną skambutį, atsiųstą ir išsiųstą, taip rūpestingai, kaip bombos sprogdinimo komandos narys įtartiną paketą.

Maždaug ketvirtą žvilgtelėjau į laikrodį ir supratau, kad man reikia išsiaiškinti, kur Filas ir Alegra bus vėliau, kad galėčiau perduoti jiems New York Times apžvalgą apie filmą Jaučiuosi gerai, Fenikse, kai tu esi iškeptas, kuris turi būti pradėtas rodyti rytoj.

Laikraščiai publikuoja apžvalgas premjeros dieną — paprastai penktadienį, — bet Glorious dėjo pastangas numatyti žiūrovų reakcijas, kad galėtų kuo greičiau sukontroliuoti žalą. Tai reiškė, kad kai tik Glorious rodydavo filmą kritikams, reklamos asistentai ir internai užimdavo pozicijas, įnirtingai tamsoje rašydavo pastabas, aiškindami kiekvieną žiūrovo žagsėjimą, pozos pakeitimą, nosies pasikrapštymą ir atsikrenkštimą. Žiūrovai būdavo atidžiai stebimi.

Ir jais manipuliuojama, kur įmanoma, panaudojant įtaigos galią. Jei peržiūrimas filmas būdavo komedija ar veiksmo, Glorious pripildydavo žiūrovų salę paauglių, kurie garsiai kvatodavosi arba atsistodavo ir džiūgaudavo nuo menkiausios provokacijos; tada kritikams būdavo sunku nepasiduoti tokioms emocijoms. Mes palaikėme ryšius su keliomis miesto chuliganiškiausiomis vidurinėmis mokyklomis, žinodami, kad nukamuoti jų administratoriai laimingi pasiųs pačius nedrausmingiausius moksleivius į išvyką, kai tik bus pasiūlyta. Pripildydami salę ir stebėdami visus, Glorious galėjo susidaryti bendrą įspūdį apie žurnalistų reakcijas į konkretų filmą. Vis dėlto peržiūrėtojai iš New York Times darė viską, kad liktų absoliučiai neperprantami. Jie išmoko sėdėti savo kėdėse antgamtiškai ramūs, tarsi būtų atsiuntę filmo žiūrėti savo vaškinius antrininkus. Jei mes ketinome stebėti juos, žiūrinčius filmą, jie neketino duoti mums jokių užuominų. Net pilna salė šaukiančių vaikų negalėjo jų paveikti. Tai buvo padėtis be išeities. Todėl paprastai visi, kas nepriklausė tam laikraščiui, nenutuokė, ką Times pasakys savo kritikoje. Kai iš ten paskambindavo faktų tikrintojai, Dagnė ir aš stengdavomės nors ką išgauti iš jų klausimų, bet jie dažniausiai tik pasitikrindavo, kaip rašomi filmo veikėjų vardai ir veiksmo vietos.

— Bet kaip jis prašė jūsų pasakyti paraidžiui „Bobas Andersonas“? — Alegra klausdavo pašnibždomis.

— Manau, jis norėjo sužinoti, ar rašoma „o“, ar „a“, — atsakė Dagnė.

— Ar atrodė, kad jam patiko Bobas Andersonas?

— Atrodė, kad jis nori sužinoti, kaip rašyti jo vardą. — Dagnė mėgavosi Alegros retai parodomais nuogąstavimais.

Nuo to pirmojo antradienio prieš kelias savaites, kai perskaičiau Filui kritiką apie Žvirblį alyvmedyje, Dagnė nusprendė, kad apžvalgos vakarai bus mano nuolatinis darbas. Paprastai apžvalgos vakarai apėmė daugiau funkcijų nei vien perskaityti Filui, ir aš susikūriau sistemą, kad procesas būtų veiksmingesnis. Maždaug vienuoliktą miesto automobiliu nuvažiuodavau į Kvinsą. Spaustuvė atrodydavo visiškai tamsi ir tuščia, kol vienu metu atsidarydavo daugybė garažo durų ir pasirodydavo tuzinai New York Times sunkvežimių, pilnų kitos dienos laikraščių. Aš įeidavau į pastato vestibiulį, nusipirkdavau du, įšokdavau atgal į automobilį, iškart skambindavau Alegrai ir Perskaitydavau garsiai straipsnį, o vairuotojas lėkdavo į artimiausią Kinko, kur aš straipsnį nufaksuodavau Alegrai, Filui ir Toniui. Nepaisant fakso, Alegra dažnai liepdavo man paskambinti Filui ir perskaityti jam tiesiogiai. Jį taip pat domino varžovų filmų, pradedamų rodyti tą pačią dieną, apžvalgos. Prieš dvi savaites aš perskaičiau Filui pusę savaitgalio skyriaus ir kai kuriuos NBA rezultatus.

Pagrindinio aktoriaus vaidmens apžvalga ar griežta kritika reiškė, kad aš parsirasiu namo greitai, bet visa kita reiškė, kad aš beveik visą naktį jungsiu Alegrą su Filu, nes jie mėgins išsiaiškinti, kiek procentų apžvalgos kalba gerai ir kaip jie susidoros su ta dalimi, kuri ne tokia miela. Times nesinaudodavo „žvaigždučių reitingu“, kaip dauguma kitų laikraščių, tad juodu stengdavosi išsiaiškinti, kiek žvaigždučių filmas gautų, jei pasirodytų laikraštyje, kuris jas skirdavo. Aš likdavau automobilyje greta Kinko, nes manęs galėjo paprašyti nufaksuoti apžvalgą daugiau žmonių, susijusių su filmu. Niekada nežinojau, kiek ilgai tai truks, bet pamačiau, kaip Glorious vadovai turi suktis, kad reikalas išdegtų, ir kaip jiems tai sekasi.

Praėjusį penktadienį Alegra praeidama tarstelėjo:

— Filas sakė, kad tu gerai skaitai. — Šiaip aš nebūčiau to laikiusi didžiuliu komplimentu, nes skaičiau jau dvidešimt penkerius metus, bet slapta buvau pamaloninta, kad Filas mane pastebėjo. Tačiau Dagnė buvo ne tokia pamaloninta. Šiandien, kai paskambinau Sabrinai, asistentei, kuri prižiūrėdavo Filo tvarkaraštį, Dagnė pasakė:

— Šį vakarą aš ketinu daryti apžvalgą, Karen. Tu jau darei ištisas keturias savaites.

— Ar tau nereikia šįvakar pas Feliksą? — paklausiau.

— Aš susikeičiau su mama; ji sena jo klientė.

— Eisiu aš, Dagne. Tai taip paprasta.

— Mes turėtume keistis, — pasakė ji spjaute išspjaudama žodžius.

— Taip. Bet tu to nedarei. Ir negali pakeisti savo nuomonės vien todėl, kad Filas pasakė man komplimentą.

— Puiku. Būk mano viešnia, — tarė ji piktai. — Tarsi tu neturėtum daugiau ką veikti. — Ir išėjo.

Kitas rytas prasidėjo gerai: Šono asistentė patvirtino, kad bilietas pagaliau gautas. Pasak jos, pasiuntinys važiavo tris valandas ir galiausiai nupėdino dvidešimt kilometrų. Šonas atsimokėjo atsisakydamas pasirašyti, kad gavo, kol masažistė paliko jo priekabą.

Aš įrašiau žinutę į Alegros telefonų lapą, ir netrukus ji paprašė manęs užeiti į jos kabinetą. Ji sėdėjo prie savo stalo tarp aplankų, rašydama atsakymus į atspausdintas elektroninio pašto žinutes.

— Filas mano, kad tu gerai tiktum paskelbti atvykusias į Oskaro vakarėlį įžymybes, — sušnibždėjo Alegra savo plunksnakočiui, nesivargindama į mane pasižiūrėti. — Išskrendi trečiadienio rytą. — Čia jos žvilgsnis nuslydo nuo stalo prie lango, rodydamas, kad pokalbis baigtas, bet aš pernelyg apsidžiaugiau, kad įsižeisčiau. Sugrįžusi prie savo stalo paskambinau Robertui ir Klarkui. Dagnė nugirdo ir, man padėjus ragelį, pasakė:

— Tu vyksti su mumis į Los Andželą? Juk ką tik pradėjai dirbti.

— Alegra sakė — pats Filas paprašė, kad būčiau ten, — pasakiau mėgaudamasi kiekvienu skiemeniu.

Klarkas atėjo iškart.

— Tai reikia šįvakar atšvęsti Bubble Lounge. Tau patiks, — pareiškė jis.

Aš skambinau kaip išprotėjusi — tėvams, Elenai, Ebei, palikdama balso pašto žinutę: Aš išrinkta į Oskaro vakarėlį, būsiu Los Andžele, vykstu į Holivudą. Kam rūpi, kad Marlena, Viviana ir Alegra bei Dagnė vyksta kartu?