Рейчел Пайн - Traibeko dvyniai

— Ką?

— Žinai, žmonės užsiima seksu, kai kambaryje jų šuo, nes nesvarbu, ką jis girdi ar mato.

Negalėjau patikėti, kad ji taip mane suniekino.

— Elena, kaip tu gali taip sakyti? Tai dėl to, kad jie pasitiki manimi.

— Gerai, jie pasitiki tavimi. Atleisk. Bet prašau, pasirūpink savo sėdyne toje vietoje.

Aš prižadėjau, kad pasirūpinsiu, ir galvojau apie jos analogiją dabar, spausdindama Alegros elektroninį paštą ir užrašinėdama svarbias telefono žinutes.

Atspausdinau dvidešimt dvi naujas elektronines žinutes ir įtraukiau kelis telefono skambučius į telefonų knygą, kai pasirodė Robertas.

— Muilo? — paprašė.

Padaviau jam savo antibakterinio skysčio. Atsižvelgiant į bemuilę padėtį per visas tas valandas ir faktą, kad nusičiaudėjus bent penkiolika žmonių pasakys tau „į sveikatą“, man nebuvo progos susirgti.

— Karen. Karen. Karen. Man reikia pasimatyti su Alegra. Kur ji?

Kad ir kiek kartų tai girdėčiau, Vivianos triskart paminėtas vardas padidindavo adrenaliną mano kūne tarsi pistoleto šūvis. Ji ištardavo mano vardą tris kartus tokiu tonu, tarsi priekaištautų man, kad praleidau dviejų eilučių straipsniuką apie filmą, kurio dar neišleidome — jei kiti dalyvaudavo, tenorėdama pasakyti, kad man ant dantų lūpų dažai.

— Ji su Toniu.

— Ar ji su Toniu kabinete, ar sėdi ant mažo suolelio prie Tonio kabineto? — paklausė ji. Visiškas tikslumas buvo kita Vivianos Henri skiriamoji ypatybė.

— Kiek žinau, ji yra Tonio kabinete, susitinka su juo. Aš įrašysiu jus į telefonų sąrašą. — Prirašiau Vivianos vardą prie sąrašo, nurodžiau laiką 15.45. Apsižiūrėjau, kad Dagnės jau nėra beveik valandą, o man prireikė į tualetą.

Viviana nuėjo į savo skyrelį, greit paskambino, paskui sugrįžo ir vėl tris kartus ištarė mano vardą — jos balsas buvo pakankamai garsus, kad girdėtų visi.

— Ji yra prie Tonio kabineto, ant suolelio, — pergalingai pareiškė, tarsi būtų pagavusi mane meluojant. — Jis dabar su savo treneriu Pilotu.

— Aš tikrai perduosiu jūsų žinutę, — pakartojau. — Nes, kiek aš žinau, ji yra su Toniu, — pasakiau stengdamasi nusišypsoti kaip sąmokslininkė, ji atsakė tuo pačiu.

Viviana buvo atsakinga už priešoskarinę spaudą dėl Užsienio piloto.

Kai sudėtingas žiniasklaidos tvarkaraštis, įtraukiantis talentus ir žurnalistus iš penkių kontinentų, tobulai atitiko jos maniją dėl strategijos ir detalių, didžiulis projekto užmojis aiškiai išsekino jos kantrybę. Vis dėlto ji atsisakė perleisti kam darbo, nebent užklijuoti vieną voką. Viviana grįžo į savo skyrelį garsiai vardydama viską, ką jai reikia padaryti per artimiausias dvi valandas, tarsi mano naudai. Jaučiausi, lyg turėčiau skambinti ir sakyti: „Taip, tu labiausiai užsivertusi darbais iš visų, Viviana“, bet vietoj to dar kartą nesėkmingai susukau į Naująją Zelandiją.

Dagnė grįžo pradvokusi cigaretėmis, bet daug smagesnė.

— Alegra susitinka su Toniu — arba, pasak Vivianos, sėdi ant suolelio prie Tonio kabineto, — pasakiau, stengdamasi prisiderinti prie lengvo Dagnės nerūpestingumo.

Ji užvertė akis.

— Kai kuris nors iš brolių skambina Alegrai, jie paprastai priverčia ją laukti bent dvi valandas, kol priims. — Dagnė paaiškino, kad Alegra vaidina, esą ji yra su jais visą tą laiką. — Ji net nenori, kad mes žinotume, jog dar laukia priėmimo, tad pati renka savo skambučius, kol laukia.

— Kodėl ji sėdi ant suolelio ir apsimetinėja, kad yra su jais susitikusi? — paklausiau.

— Tokia užmačia, — pasakė Dagnė tokiu tonu, kuris rodė, kad aš nieko nežinau apie verslo pasaulį. Anot jos, Alegros žaidimo planas — priversti kitus Glorious administratorius manyti, kad jai dvyniai skiria daugiau laiko nei bet kam kitam. O iš tiesų Alegra retai kada prabūna su jais daugiau kaip penkiolika minučių. — Filas ir Tonis turi svarbesnių dalykų negu stengtis išgirsti Alegrą, — baigė ji, perversdama paskutinį Vibe.

Dabar pats svarbiausias dalykas buvo nusigauti iki tualeto nesulaikytai. Nelengva užduotis. Alegros kabinetas buvo priešingame koridoriaus gale negu poilsio kambariai, kad jai nereikėtų kęsti žmonių srovės, plūstančios pro visada uždarytas jos kabineto duris. Kol pasiekdavome tualetą, mudvi su Dagne praeidavome pro tikrą rikiuotę, trukdomos ir erzinamos įvairių skyriaus darbuotojų, kuriems ko nors reikėjo iš mūsų viršininkės. Viešųjų ryšių valdymas buvo absoliuti Alegros sritis ir jos pritarimo reikėjo viskam: nuo apdovanotųjų šeimų narių skrydžių iki tikslios Oskarų formos šokoladų, kurie bus Glorious dovanų krepšeliuose. Ji beprotiškai lėtai atsakinėdavo į prašymus ir dažnai personalas niekaip negalėdavo pajudėti į priekį. Iki Oskarų vos dvi savaitės, o visas skyrius dar aklavietėje.

Mūsų pastangas nusigauti iki vonios tolydžio nutraukinėdavo priminimai, kad Alegra paskambintų ar parašytų elektroninį laišką kitiems viešųjų ryšių darbuotojams. Mudvi su Dagne, nors bejėgės, buvome bent girdimos ir matomos, todėl dažnai tapdavome jų pykčio taikiniais. Dabar negalėjau leistis į jokį pokalbį. Bėdos spiriama žengiau nuleista galva ir įsirėžiau tiesiai į Marleną.

— O, tai mano alkūnė, — pasakė ji. Aš atsiprašiau ir stengiausi ją apeiti, bet ji man neleido.

— Marlena, man tikrai reikia eiti, — pasakiau purtydama muilo buteliuką, kad tai pabrėžčiau. — Kai grįšiu atgal, tada.

— Man reikia pasikalbėti su Alegra, — pasakė ji, reikšmingai trindama alkūnę ir lankstydama pirštus, tarsi tikrindama, kokią žalą nervams aš galėjau padaryti. — Ar gali garantuoti, kad aš pakliūsiu pas ją pirmoji?

— Aš įrašysiu jus į telefonų sąrašą.

— Bet aš turiu būti pirmoji, — sudejavo Marlena. — Tai dėl Badžio Fridmano. Jis sako, kad neatvyks į Oskarų ceremoniją, jei mes neatskraidinsime jo tėvų iš Majamio ir negausime jiems bilietų į apdovanojimų ceremoniją.

Žengiau į šalį ir nulėkiau koridoriumi šaukdama:

— Badžio tėvai vis dar bus Majamyje, kai grįšiu iš vonios.

Be abejo, taip užsidirbsiu dar vieną pastabą. Aiškus atvejis: nekreipiu dėmesio į pavojų, nepaklustu pavaldumui. Tačiau dabar aš žinojau, kad Marleną reikia toleruoti, bet nereikia jos bijoti.

Marlena buvo būtinai reikalinga Glorious, nes ji vadovavo spaudos pokyliams, vykstantiems beveik kiekvieną savaitgalį. Tai buvo sunkus darbas, kuris reikalavo prižiūrėti emociškai skurdžias įžymybes ir jų „žmones“, garantuojant, kad 250 ar maždaug tiek žurnalistų būtų taip pat laimingi. Su savaitgalio pokyliu Marlena tikrai susitvarkydavo ir atlikdavo savo pareigas sklandžiai; problemų sukeldavo likusi savaitė. Nuo pirmadienio ryto iki trečiadienio vidurdienio ji skųsdavosi dėl to, kas nenusisekė praėjusį savaitgalį. O po priešpiečių pertraukėlės trečiadienį ji jau turėdavo numatyti, kas gali nepavykti kitą šeštadienį ir sekmadienį. Bet pokylių rengimo įgūdžiai kartu su noru paaukoti visus savo savaitgalius Glorious labui aiškiai atpalaidavo ją nuo elementariausių socializacijos taisyklių.

Kai grįžau atgal prie savo stalo, Alegra buvo sugrįžusi ir Marlena su Viviana suko ratus greta uždarų jos kabineto durų kaip tigrai narve, o Dagnė gan nuoširdžiai stengėsi nuo jų apsiginti.

— Bet man reikia jos dabar, — sakė Marlena, o Viviana tvirtino:

— Turiu pamatyti Alegrą šią pat akimirką.

— Ji kalbasi telefonu ir žino, kad jūs laukiate, — pasakė Dagnė, atidžiai apžiūrinėdama savo manikiūrą. — Pakviesiu jus, kai baigs kalbėti.