Рейчел Пайн - Traibeko dvyniai

Tačiau vakar Šeštajame puslapyje buvo straipsnis, kurį net tokia naujokė kaip aš nesunkiai iššifravo:

Tik paklausimas?

Kuris mikčiojantis studijos vadovas turi palaikyti savo buvusios žmonos meninius talentus, kad patenkintų savo skyrybų sprendimą? Darbuotojai aiškina, kad į darbą „skaudu žiūrėti“.

Tai paaiškino tą baisų paveikslą, kabantį registratūroje. Aš buvau girdėjusi Filą kalbantį, ir jis nemikčiojo, bet pastebėjau, kad Tonio bendravimas apsiriboja vienskiemenių žodžių išlojimu. Turbūt Trudi Vaksman anksčiau buvo ponia Toni.

Vos pasiekusi darbovietę, surinkau Alegros namų numerį ir garsiai perskaičiau straipsnį.

— Karen, tau nereikėjo manęs dėl to žadinti, — šaltai atsakė ji, bet aš girdėjau jos žingsnius. — Esu tikra, tai apie Kelibą Danielsą, dirbantį Warner, — ir ji padėjo ragelį.

Po pusvalandžio suskambo telefonas.

— Čia Eliotas Solnikas iš Šeštojo puslapio. Aš skambinu Alegrai.

— Tuoj jus sujungsiu, — pasakiau, ir mano įtarimai pasitvirtino.

— Palauk, pirma atsakyk, ar mačiau tave praėjusį trečiadienį Ji plaukia abiem būdais peržiūroje?

— Gali būti. — Aš ten buvau, bet mes tikrai nebuvome supažindinti.

— Ilgi rudi plaukai, juodi zomšiniai batai iki pusės blauzdų, šešto su puse dydžio? — neatlyžo jis.

— Tai aš, — pasakiau jausdama pasitenkinimą, kad jis pastebėjo tuos batus, nes jie kainavo beveik tiek, kiek uždirbu per savaitę. Bet jis buvo pirmas iš pažįstamų žmonių, tiksliai atspėjęs batų dydį.

— Kas ta aš? — paklausė juokdamasis.

— Karen Džeikobs.

— Malonu susipažinti, Karen. Greit su tavim dar pasikalbėsiu, — pasakė jis savimi pasitikinčia maniera, kuri man pasirodė nenuneigiamai patraukli. Tada prisiminiau Dagnės perspėjimą.

— Leiskite man jus sujungti, — pasakiau stengdamasi atrodyti dalykiška.

Susukau Alegrai.

— Jums skambina Eliotas Solnikas iš Šeštojo puslapio.

— Nežinau, ko jis iš manęs nori taip anksti. Pasakyk jam, kad aš susirinkime.

Buvau besakanti tai Eliotui, bet mane nutraukė jo įstaigoje suskambęs kitas telefonas. Eliotas paprašė manęs palaukti ir paskui sugrįžęs tarė:

— Tau nereikia palikti žinutės, kita linija skambina Alegra.

Aš kvailai nusišypsojau įtraukdama Elioto informaciją į telefonų lapą ir svarsčiau, kada turėsiu progos pasikalbėti su juo dar.

Tačiau šiandien rytas įsibėgėjo nuo ramesnio starto. Baigusi savo pirmąjį pokalbį su Alegra, pakėliau laukiančią faksų stirtą ir nuskenavau juos, drauge užsakiau tris puodelius kavos ir šokoladinį kruazaną iš kaimyninės geriausios konditerijos.

Glorious pasinaudojo kompanija, kuri turėjo žmonių, žiūrinčių kiekvieną kanalą kiekviename šalies mieste dvidešimt keturias valandas per parą. Galėjau juos įsivaizduoti — televizijos mėgėjų armija, valganti ir nemieganti, su pižamomis, kiekvienas keliantis draugams pavydą: „Jums moka, kad pažiūrėtumėte TV?“ Jie užsirašo, kas buvo rodyta ir aptarta, ir kiekvieną rytą fakso aparatas, pilnas apibendrinimų, laukdavo mūsų; jei norėdavome daugiau informacijos, buvo juostos ir įrašai. Viskas panėšėjo į telefono pokalbių klausymosi operaciją. Jei filialas Topekoje sutriuškindavo mūsų paskutinę produkciją, mes tą iškart sužinodavome. Apie priešpiečius stoties pramogų prodiuseriui būdavo nešvelniai primenama, kokią progą teikė mūsų pobūviai — tokia proga tikrai būtų pasimėgavusi ir besivaržanti stotis. Kito ryto reportažas parodydavo kitokį, geresnį požiūrį.

Toliau rinkdama „hitus“ — rinkinį visų straipsnių ir TV laidų užrašų, kurie buvo publikuoti ar transliuoti nuo vakar — priiminėjau skambučius Alegrai, palikdavau žinutes žmonėms, kurių, jos manymu, nebuvo, bet kurie galėjo vis dėlto būti išbraukti iš jos telefonų knygos. Šiandien hitai buvo vidutiniai, maždaug 150 puslapių. Devintą valandą atvyko internas į fotokopijavimo laboratoriją ir nusiuntė paketus daugiau kaip šešiasdešimt penkiems žmonėms iš distribucijos sąrašo. Tada maždaug dešimtą pradėjo plūsti vidun Glorious personalas — daugelis išmesdavo hitus tiesiai į šiukšliadėžes. Man buvo sunku nesijusti šiokia tokia globėja, tad po poros savaičių darbo nusiunčiau jiems elektronines žinutes klausdama, ar yra tokių, kurie nenorėtų jų gauti. Marlena tiesiog informavo Alegrą apie šią pastarąją sprendimo klaidą ir tvirtino, kad mano mandagus paklausimas, be abejo, įskaudino daugelį gavėjų, kaip, aišku, ir ją. Alegra iškart privertė mane nusiųsti kitą elektroninę žinutę, šįkart jos vardu, atsiprašyti dėl savo klaidos ir pareikšti, kad „neseniai čia dirbu“ ir „esu nepakankamai susipažinusi su žiniasklaidos paskirstymo svarba“. Glorious įstaigoje išmesti hitus aiškiai buvo laikoma privilegija — daugelis žmonių nenorėjo jos atsisakyti. Klarkas vėliau paaiškino, kad asmuo galėjo būti pridurtas prie hitų paskirstymo sąrašo tik su rašytiniu Alegros leidimu. Suinteresuotos pusės turėjo detaliai paaiškinti, kodėl jie nusipelnė juos gauti, ir Alegra kelias savaites tai svarstydavo prieš nuspręsdama galutinai, o paskui sutikdavo tai leisti maždaug vienam iš trijų.

Maždaug 10.30 atvyko Dagnė ir, netarusi nė žodžio, atsisėdo į savo krėslą. Žinoma, tarp mūsų vis dar vyko šaltasis karas, nors jo temperatūra dažnai keitėsi. Hitai buvo baigti, aš ėmiausi daug pragaištingesnės užduoties: pastangų pervežti Šoną Reinsą, Užsienio piloto žvaigždę ir kandidatą į Geriausio aktoriaus apdovanojimą, iš Naujosios Zelandijos per Sidnėjų į Los Andželą. Nuo tos akimirkos, kai Akademijos kompanija buvo subsidijuojama, iki paskutinės dienos vidurnakčio, kai galėjo būti balsuojama, nuolatos iškildavo visokiausių paskutinės minutės reikalavimų ir galvosūkių, susijusių su Oskaru. Šonas — kuris reikalavo, kad jo vardas būtų tariamas „Šynas“ — pasirodė pats sunkiausias galvosūkis net šioje virtualioje garsių ir sunkių individualybių jūroje. Dabar jis buvo Naujojoje Zelandijoje, pirmadienį jo reklamos agentė paskambino Alegrai ir pasakė, kad jis reikalaująs privataus lėktuvo, kuris nuskraidintų jį iš Naujosios Zelandijos į Los Andželą. Filas sutiko su tuo tik tada, jei Šonas pirma skristų į Sidnėjų ir surengtų spaudos konferenciją paremdamas filmo premjerą Australijoje. Jam reikėtų nuskristi į Sidnėjų komerciniu skrydžiu, pirmąja klase, o paskui, įvykdžius įsipareigojimus žiniasklaidai, privatus lėktuvas nuskraidintų jį į Los Andželą. Šonas padejavo dėl to, bet galiausiai sutiko, mat jis galės deramai pailsėti per ilgą skrydį.

Alegra perdavė man lėktuvo užsakymo rūpesčius ir aš, pasinaudodama Dagnės nurodymais, ėmiausi vieną jų išsinuomoti. Peržvelgiau daugybę faksų apie interjerą, kuris buvo paverstas miegamaisiais, tarybos posėdžių kabinetais ir mažučiais prabangiais butukais, stengdamasi išrinkti vieną, kuris garantuotų „adekvatų poilsį“. Iki antradienio priešpiečių pasirinkau lėktuvą, kuriame buvo šeimininko miegamasis ir puikiausiai įrengtas žiniasklaidos kambarys. Nusiuntusi elektroniniu paštu informaciją Šono reklamos agentei, iškart gavau atsakymą, kad Šonui reikia tam tikrų „papildomų paslaugų“ tai vienai dienai Sidnėjuje, todėl per likusią popietę stengiausi rasti jam „Cordon Bleu lavintą, bet Toskanoje išmokslintą“ vadovą ir gauti automobilį bei vairuotoją. Buvau apstulbusi, kad Alegra sutiko su tuo, bet Robertas paaiškino, kad tai dėl studijos investicijų apsaugojimo — kitaip Šonas tikriausiai būtų irzlus ir paniuręs su Australijos žiniasklaida ir visas sustojimas ten būtų bergždžias.