Рейчел Пайн - Traibeko dvyniai

— Tu tiesiog buvai apdejuota, — pasakė jis.

— Apdejuota?

— Taip. Mes tas atmintines vadiname Marlenos dejonėmis. Ji siuntinėja jas kartą ar du per mėnesį. Niekas nežiūri į jas rimtai, bet mes visi jas gauname, nes Sabrina Filo kabinete mums padaro fotokopijas. Filas ir Tonis niekada jų nėra matę, ir net Džeraldina man pasakė, kad liovėsi jas skaičiusi prieš dvejus metus.

— O Alegra?

— Alegra nusiųs jai elektroninį laiškutį, kad į tai atsižvelgs. Paskui kur nors nukiš tą bylutę, ir pažadu tau, daugiau apie tai neišgirsi.

Pasijutau geriau ir tada prisiminiau savo klaidą su Meki Moran.

— Meki Moran pajunta įkvėpimą nuo plyšių šaligatviuose ar skaudžiai vienišos automobilio sirenos auštant. Ji paskambins vėl, gal jau ir paskambino. Ar jau viskas? — Klarkas pagąsdino apgaulingu susierzinimu. Aš nusišypsojau.

— Gerai.

Jis pasiūlė man parankę, ir mudu grįžome į vidų.

Dagnė laukė manęs ir atrodė šiek tiek prasikaltusi.

— Ar galėtum padaryti man paslaugą?

— Ko tau reikia? — paklausiau šiek tiek pavargusi, galvodama, kad geriausia vieta man namie, kur daugiau nebegalėčiau padaryti žalos.

— Antradienio vakarais viena iš Alegros asistenčių turi eiti į New York Times spaustuvę Kvinse ir gauti penktadienio numerį, nes ten būna apžvalgos, — pasakė ji. — Bet tas vakaras mano sutartas su Feliksu, ir aš jau jį praleidau tris savaites. Jis išbrauks mane, jei neateisiu, ir aš niekuomet nebepateksiu pas jį.

Feliksas Akosta buvo vienas geriausių Niujorko kirpėjų, vyras, kurio mirtingieji laukdavo po šešis mėnesius. Buvau skaičiusi apie jį grožio žurnaluose; jo šviesiau nudažytos plaukų sruogos pamalonino tuzino aktorių ir supermodelių galvas.

— Žinoma, aš džiaugiuosi galėdama tai padaryti, bet ar mes negautume jo tiesiog internetu?

Dagnė paaiškino, kad nors laikraštis bus išspausdintas internete maždaug vidurnaktį, Alegra susirūpinusi, kad internetinis variantas gali praleisti lemtingą eilutę iš spausdinto leidinio, tad tinka tik konkretus laikraštis. Ji toliau man pasakojo, kad laikraštis išeina apie vienuoliktą ir aš turėčiau pasisamdyti miesto automobilį su vairuotoju važiuoti į spaustuvę.

— Paprastai mes nufaksuojame leidinį Filui, bet jo ten nebus, kur galėtų tą faksą gauti, tad tu paskambink jo asistentei, ji sutvarkys ir tu jam perskaitysi apžvalgas. Šįvakar užduotis bus lengvutė: tai tas iraniečių filmas, kuris visiems patinka.

Dagnė jau atspausdino man nurodymus, be kita ko, miesto automobilio telefoną, spaustuvės adresą ir kelis mobiliųjų telefonų numerius asistentės, kuri „pridengs“ Filą vakare.

— O taip, tau reikės ir šito, — pasakė ji ir padavė man naują mobilųjį telefoną. — Džeraldina šiandien atnešė. Jis tavo, kol dirbi čia. Visą laiką laikyk įjungtą.

Vėliau tą vakarą, kai miesto automobilis lėkė per Bruklino tiltą į New York Times spaustuvę, aš suvokiau, kad pasiutusį nuovargį šią popietę nustelbė pakili nuotaika. Vairuotojas pastatė mašiną prie spaustuvės, aš pasikalbėjau su apsauga ir sužinojau, kad pirmasis laikraštis pasirodys po pusvalandžio. Viena mano pusė norėjo paskambinti Ebei ir pasakyti jai viską, bet kita tiesiog stengėsi atkurti šią dieną. Suvokdama, kad ši užduotis suteikė man didžiausią pasitikėjimą savimi, aš mėgavausi tuo.

11.15 išėjo vyriškis ir kelis laikraščius įdėjo į aparatą, aš nubėgau į vestibiulį ir du nusipirkau. Sugrįžusi į automobilį, greitai radau apžvalgą ir surinkau pirmo mobiliojo telefono numerį iš savo sąrašo. Atsiliepė asistentė ir paprašė manęs palaukti, kol sujungs su Filu.

— Jis klauso, — pasakė asistentė.

— Filai, čia Karen Džeikobs iš Alegros personalo. Turiu jums New York Times apžvalgą apie Žvirblį alyvmedyje.

— Klok.

Aš perskaičiau apžvalgą, rūpindamasi tarti aiškiai ir lėtai, tarsi garsiai skaityčiau knygų aprašymus klasėje. Tai buvo labai gera apžvalga, kupina tokių frazių kaip „prašmatnus savo paprastumu“, „švelnus, bet visiškai išbaigtas filmas“, „galinga filmo kūrėjų malda dėl taikos“.

Tuo pat metu mintis: „Sėdžiu Kvinse automobilyje ir skaitau Filui Vaksmanui“ sukosi mano galvoje kaip garso takelis. Kartais Filas paprašydavo manęs dar kartą perskaityti sakinį ar pasakydavo „Teisingai“ arba „Supratau“, ir aš girdėjau jo kvėpavimo švilpesį kitame telefono gale. Tai buvo keistai intymu, tarsi mes būtume šnekėjęsi vėlyvą vakarą tamsoje — taip, tai buvo tamsoje, šiaip ar taip, jis buvo kažkur toli, egzotiškas, nepasiekiamas fakso.

Baigiau skaityti, ir Filas pasakė:

— Dėkui, — ir tada asistentė, kuri visą laiką klausėsi pokalbio, paprašė manęs iš ryto padėti egzempliorių jam ant stalo. Aš palinkėjau labos nakties ir panirau į snaudulį visą kelią iki namų.

Mano sėkmės paslaptis

Po keturių savaičių antradienio rytą 6.30 važiavau Vakarų pusės autostrada į Traibeką miesto automobiliu. Išdirbusi kelias savaites Glorious įsitikinau, kad kompanijos pamišimas nebuvo vien tik blogas. Kartais jis būdavo ir geras.

Mudvi su Dagne visada turėjome kaitaliotis rytais, kad ta, kuri atėjo pirmutinė, galėtų išeiti iš įstaigos kartais prieš prasidedant Džėjaus Leno monologui. Aną savaitę, organizavus tris naktis Oskarą iki antros ryto, Dagnė nusprendė, kad 7 valandą ryto aš galėsiu tvarkytis viena ir kad pradėčiau iškart. Išėjau iš metro stoties prie įstaigos ir radau savo mobiliajame telefone devynias Alegros žinutes, kiekviena reiškė vis didesnę paniką, bet buvo identiška paskutinės versija: „Kur tu?“

Iškart jai paskambinau.

— Atleiskite, buvau traukinyje.

— Ilgai?

— Maždaug pusvalandį.

— Pusvalandį metro traukinyje? Kur tu gyveni?

Pasakiau jai, kad gyvenu 112 gatvėje Brodvėjuje, ir išgirdau jos atodūsį.

— Jie man nepasakė, kad tu važinėji į darbą šitaip, — pasakė apgailestaudama.

Vos tik atsiradusi darbe, Alegra liepė man sujungti ją su Filu. Aš paspaudžiau nutildymo mygtuką, kad sužinočiau, apie ką jie kalbasi, ir išsigandau, kad Alegra kalba apie mane.

— Filai, ji gyvena miesto pakraštyje — praktiškai Bronkse. Jei atsižvelgsit į šią aplinkybę, ji gali būti nepasiekiama devyniasdešimt minučių per dieną. Nereikia ir sakyti, kad tai kelia tiesioginę grėsmę visai mano veiklai. — Man širdis apmirė, bet Alegra kalbėjo toliau: — Mes ketiname duoti jai automobilį.

Automobilį?

Filas, regis, skaitė mano mintis.

— Tu sakai man, kad mes turime duoti tavo nelemtai asistentei prakeiktą automobilį?

— Nežinia, kas gali atsitikti, kol ji tenai. Alternatyva per daug rizikinga. Prisimink tą rytą, kai mes išsiaiškinome, jog Badis Fridmanas įėjo su savo dukterėčia. Negalėjau susitvarkyti su tuo iki aštuntos. Iki tol tai spėjo pasklisti visur, prisimeni?

Filas kiek padelsė, ir buvo girdėti tik kramtymo garsas, o mudvi su Alegra laukėme sulaikiusios kvapą.

— Gerai, — pasakė jis nenorom, — bet tai bus iš tavo biudžeto. — Alegra atsiduso ir sutiko.

Tai buvo pirmas kartas, kai aš stebėjau Alegros informacijos perteikimo techniką, ir turėjau pripažinti, jog ši moteris talentinga. Blogiausiu atveju man reikėdavo keturiasdešimt penkių minučių nusigauti į darbą metro, bet paprastai kelionė užtrukdavo tik trisdešimt minučių. Buvau sužavėta, kad moteris, pakankamai kieta, kad taip kalbėtų su Filu Vaksmanu, negali pakęsti minties, jog jos asistentė požemyje, kai ji skambina.

Iš tiesų aš gal būčiau rinkusis papildomą pusvalandį privatumo, bet nusprendžiau, kad automobilis — viltingas ženklas. Argi Alegra imtųsi taip rūpintis ir užsikrautų papildomų išlaidų, jei nemanytų, kad aš gera investicija? Naudotis automobiliu ir vairuotoju paprastai buvo laikoma vyresniojo viceprezidento ir aukštesniųjų privilegija, tad išimtis kai ką nustebino ir privertė suraukti nosį. Kai padaviau savo sveikatos draudimą Džeraldinos kabinete, ji pasakė: „Vakarų 112 gatvė? Viliuosi, kad tu laikai aerozolį savo rankinėje apsiginti.“ Mano kaimynystėje didžiausias pavojus, kurį patyriau, buvo Kolumbijos filosofijos studento užgauliojimai Vestendo tavernoje, bet nutylėjau.