Рейчел Пайн - Traibeko dvyniai

— Kategorijomis?

— Taip. Pirmosios dvi yra dideli padaliniai — Auksinis vaikas ir Darbinis arklys. Auksinis vaikas pasirodo vėluodamas, išeina anksti ir sulaukia daugiausia garbės dėl visko. Paskui eina Darbiniai arkliai. Jie palaidoti po popierių šūsnimis, tūno čia ištisas valandas ir niekas nesusimąsto prieš apkraudamas juos dar labiau.

— Ak, liaukis, Robertai, tu išgąsdinsi Karen. Tai jos pirma diena, — pasakė Klarkas. — Duok jai progą pačiai pamatyti.

Neatbaidytas Robertas reikšmingai pasižiūrėjo į Klarką ir kalbėjo toliau:

— Keisčiausia, kad paprastai Auksiniai vaikai pirmiausia sudega.

— Kodėl? — paklausiau.

— Nes vogti garbę ir pasitikėjimą pasiutusiai išvargina. Klarkas, supranti, prieš metus buvo išskirtas kaip Auksinis vaikas, — pridūrė Robertas, — o aš plušėjau vis vildamasis, kad kas nors man kartkartėmis pamėtės cukraus gabalėlį. — Jis suprunkštė.

— Kas sprendžia, kur tave priskirti? — paklausiau.

Robertas gūžtelėjo pečiais.

— Nežinau. Patenki į vieną ar kitą kategoriją. Ir kai jau esi ten, vaike, tai esi, šito nepakeisi.

— Ar yra kokių kitų kategorijų? — paklausiau.

— Yra Auksinių vaikų pokategorė, žinoma kaip Tonio treniruotės, ją sudaro buvusios Tonio merginos. Kai jis ima su jomis draugauti, jos gauna darbą visam gyvenimui, — pasakė Robertas.

— Ar jų daug?

— Sunku pasakyti. Vienos jų neigia, kitos teigia, kad su juo draugavo, bet jis tai neigia, kelios yra elektroninio pašto adresų knygoje ir turi čia kabinetus, bet niekas niekada jų čia nematė.

— Kokia Peitono vietelė, — susimąsčiusi pasakiau.

— Taigi čia, Reklamoje, dar yra tokia Delila Bilings, — pasakė Dagnė. — Ji ateina dirbti kasdien.

— Man niekada taip ir nepavyko išsiaiškinti, ar ji draugavo su Toniu, ar ne, — nusistebėjo Klarkas.

— Gal tai ne tavo reikalas, — atsakė Robertas.

— Ir taip kalba vyras, tikrinantis visų ryšius, — ištarė Klarkas, tada papurtė galvą ir paklausė manęs:

— Kaip klostosi reikalai su Alegra?

— Nežinau. Ji dar nespėjo su manimi pasikalbėti.

Robertas staiga labai surimtėjo.

— Tu tuo įsitikinusi?

— Nesuprantu.

— Alegra yra visiškai negirdima, — įsiterpė Klarkas. — Ji arba kalba taip tyliai, kad negali jos išgirsti, arba murma, kad nieko negali suprasti.

— Tai kaip jūs sužinote, ko ji nori? — paklausiau, o baimė mano balsą pakėlė per dvi oktavas.

— Tai savotiška šarada, — pripažino Klarkas, smiliumi bakstelėdamas į nosį.

— Aš galiu perskaityti iš lūpų, — tarė Robertas patenkintas savimi.

— O aš tiesiog vadovaujuosi nuojauta, ir jei klystu, ji leidžia man suprasti — nors būna daug laimingesnė, kai jos norus atspėju iš pirmo karto, — pasakė Dagnė.

— Negirdima viršininkė tikrai tuo pasinaudoja savo pranašumui, — pasakė Klarkas. — Kai Filas ima piktai rėkti, ji pašnabžda jam į ausį, ir šis iškart nusiramina. Štai kodėl ją vadina „Filo Šnabždėtoja“.

— Taigi manau, jog turėsiu pasinaudoti savo bionikos girdėjimu, — pasakiau linksmai. Mane nemenkai sunervino ši žinia apie negirdimą viršininkę, ką jau kalbėti apie smalsius kolegas, kabinetą, iš kurio sunku išeiti, ir kastų sistemą. Mano patirtis Glorious prasidėjo nuostabiai. Kaip aš pažiūrėsiu Elenai į akis?

— Ar judu neturite ką veikti? — paklausė Dagnė Roberto ir Klarko. — Jei ketinate toliau čia kiūtoti, bent padėkite mums susitvarkyti.

Darbo grėsmė iškart juos nubaidė, tik Klarkas dar stabtelėjo pasičiupti naujo Details.

Dagnė paėmė New York.

— Įdomu, jie davė tris su puse žvaigždės Jaučiuosi gerai, Fenikse, kai tu esi iškeptas. Tai turėtų padaryti Filą gana laimingą. O kai Filas laimingas, Alegra laiminga, tai mums dar yra vilties. — Ji patenkinta išplėšė puslapį.

Jaučiuosi gerai vaidino trys charakteriniai aktoriai, kurie dažnai ieškodavo vaidmens, ir iš to, ką perskaičiau šiandien, supratau, kad apžvalga New York buvo tikrai kai kam ne prie širdies. Aš filmo nemačiau, bet jis atrodė tikrai smurtiškas — „vietoj siužeto ir pasakojimo — kraujas ir žarnos“, pasak Premiere, kurį buvau skaičiusi anksčiau.

Aš toliau pervertinėjau laikraščių ir žurnalų stirtą. Maxim pateikė entuziastiškų atsiliepimų apie būsimą filmą, pavadintą Ji plaukia abiem būdais. Apie jį buvau girdėjusi, nes Geibas buvo didelis režisierių mėgėjas. Bazaar rašė apie Užsienio piloto kostiumus, o Mother Jonės įtraukė Obojų į savo sąrašą „Penkiolikos filmų, kuriuos reikia pažiūrėti“. Mes toliau skaitėme ir plėšėme iki vėlyvos popietės, kol pajutau, kad mane vėl prispyrė į vonios kambarį.

— Ei, Dagne, — skubiai pasakiau. — Kur vonios kambaryje muilas?

— Nėra jokio muilo. — Ji atidarė stalčiuką ir parodė skysto Ivory buteliuką. — Gali naudotis maniškiu, kol nusipirksi savo, — pridūrė.

— Nėra muilo? Žinoma, yra, — pasakė Robertas, vėl atsiradęs pas mus. Ar buvo kas nors, ko šis vyrukas nenugirstų? — Tik nėra jokio muilo mums. — Kai ateina įžymybės, aiškino jis man, L’Occitane žolių kvapo želės buteliukas pasirodydavo tam tikrame vonios kambaryje, kad būtų paimtas ir užrakintas stalčiuje, vos tik jos išeis. — Džeraldina ant kaklo nešiojasi raktus, — paaiškino jis. — Bet aš atsisakau dalyvauti šioje diskriminacinėje praktikoje. — Jis pasilenkė ir pačiupo Dagnės buteliuką iš stalčiaus. — Muilas yra teisė, ne privilegija, — pasakė iškeldamas kumštį ir nudrožė vyrų tualeto link.

— Jis nenusipirks savo nelemto muilo, — tėškė Dagnė. — Ir greitai aš nusuksiu jam sprandą. — Dagnė pradėjo man dėstyti, ką dar turėjau žinoti: kaip dažnai duoti Alegrai telefonų sąrašą (kas valanda, o jei paprašo, tada ir dažniau); kaip išnuomoti privatų lėktuvą (surinkti 1-800-4- Lėktuvai ir pasakyti: „Aš esu iš Glorious ir man reikia lėktuvo“) ir kaip gauti sekmadienio New York Times Magazine skyrių trečiadienį (iš senyvo Times redaktoriaus, kuris buvo slaptas Glorious tarnautojas daugybę metų).

— Ar yra koks vadovas? — paklausiau, nors instinktyviai žinojau atsakymą.

— Vadovas? — perklausė Dagnė. — Maniau, kad tau pasakiau. — Jie net neatnaujina telefonų sąrašo. Jei ką pridursi, tu tikriausiai čia nebedirbsi. Jei turi klausimą, tiesiog pasiklausinėk aplinkui, kol kas nors tau atsakys, ir tuo pasinaudok.

Ilgesingai pagalvojau apie CNN, kur kiekvienam būdavo duodamas segtuvas su skyriais apie polisus, procedūras ir visą informaciją: nuo to, kaip pateikti sveikatos draudimo formą, iki to, ką daryti, jei praryji nuodų. HR skyrius nuolat atsiųsdavo atnaujintą informaciją, susegtą per tris skylutes, ir mes iš jos amžinai šaipydavomės. Kaip dabar troškau, kad tas pats būtų Glorious — idealiai su ispaniškų frazių knygele, aukšto planu, rodančiu, kur išsidėstę ugnies gesintuvai, ir kokia nors jokiai denominacijai nepriklausančia malda.

Jai reikia tai turėti

Per kelias kitas dienas aš išmokau daugybės būdų, kaip kiekvienam prisidėti prie rūpinimosi Vaksmanais ir jų palaikymo. Be žongliravimo daugybe jų reikalavimų, vyresnieji administratoriai, regis, nuolat braižė tokias schemas, kurios padarytų jam įspūdį. Aš atsiliepdavau Alegros telefonu ir girdėdavau: „Filui reikia laikraščio puslapio su išpausdintais skaitytojų laiškais iš praėjusios savaitės Washington Post, nežinau tikrai kurio, bet tu turėtum žinoti“ arba: „Tonis nori, kad ši vaizdajuostė patektų princui Čarlzui į rankas“. Prielaida buvo tokia: nesvarbu, ko reikia, Viešieji ryšiai turi tai padaryti. Alegra didžiavosi skyriaus gebėjimu atlikti kas nepadaroma, neįsivaizduojama ir beveik neįmanoma, nors ji tikrai ne viena tai darė. Šių užduočių rinkinys lėmė, ar Žemė toliau suksis apie savo ašį, ar ne; priešingai viskam, ko aš išmokau gamtos mokslų klasėje, ji sukosi vien iš Vaksmanų malonės, kaip ir visa kita Glorious Pictures pasaulyje.