Рейчел Пайн - Traibeko dvyniai

Po dviejų savaičių sėdėjau prie stalo ir peržiūrinėjau duomenis; dabar potencialūs reklamuotojai norėjo sužinoti, kokį procentą mūsų žiūrovų bent tris kartus per savaitę graužia rėmuo. Šias žavingas pastangas nutraukė telefono skambutis. Skambino moteris, prisistačiusi Džeraldina Voters, Glorious kadrų viršininkė.

— Tikėjausi, kad jūs atvyksite pasikalbėti su manim, — tarė ji. — Ar galėtumėte būti po valandos?

Valandos ? Maniau, turėsiu bent dieną, kad galėčiau pasirinkti gana madingus drabužius, o dabar turėsiu eiti savo CNN apranga — su griežtai nustatytu ne daugiau kaip du coliai virš kelių ilgio sijonu ir ne aukštesniais kaip dviejų colių kulniukais, taigi manieji bateliai toli gražu neblizgėjo. Jau neminint to, kad informaciją apie rėmenį turėjau pateikti ketvirtos valandos susirinkimui.

— Žinoma, būsiu, — pasakiau jau planuodama savo išėjimo strategiją.

Kyštelėjau galvą į viršininko kabinetą.

— Atsiprašau. Visiškai pamiršau, kad šiandien antrą valandą turiu būti pas savo gastroenterologą. — Nenuostabu, kad pasirinkau būtent šį alibi — mano skrandis šoko mambo. — Aš išsiunčiau jums elektroniniu paštu dokumentą apie rėmens skaičius ir grįšiu, kai tik galėsiu, — pasakiau stengdamasi atrodyti labai skubanti, kad išvengčiau papildomų klausimų. Paskui nulėkiau koridoriumi į moterų tualetą. Užsidariau vienoje kabinoje, atsargiai savo pudrinę padėjau ant tualetinio popieriaus laikiklio, pasidažiau lūpas, antakius, blakstienas, pasirausvinau skruostus. Su neklusniu plaukų segtuku, išgriebtu iš rankinės dugno, mėginau suimti vieną sunkią plaukų sruogą ir susegti maža bangele. Išėjau iš kabinos melsdama, kad atrodyčiau geriau negu žalsvu perlu pasipuošusi Stepfordo žmona, žiūrinti į mane veidrodyje. Atidariau tualeto duris ir žvilgterėjau į abi puses, ar koridoriuje nieko nėra. Paskui greitai nuėjau prie lifto, nuskuodžiau vestibiuliu ir, nubėgusi prie gretimo kampo, pasigavau taksi, kad spėčiau į Glorious. Kol neįlipau ir neuždariau durelių, negalėjau atgauti kvapo. Daviau vairuotojui adresą, ir jis atsisuko į mane.

— Kur?

— Grinvičo gatvė.

— Turite galvoje Grinvičo aveniu?

— Ne, esu tikra, kad tai Grinvičo gatvė. Kodėl jums nevažiuoti tiesiog per miestą vakarine puse, o aš pasistengsiu pakeliui išsiaiškinti, — pasakiau pykdama ant savęs, kad negavau tikslesnių nurodymų. Traibekas, gavęs vardą dėl to, kad įsikūręs Trikampyje žemiau Kanalo gatvės — žemutiniame kairiajame Manheteno kampe, yra nepasiekiamas per daugybę gatvelių, ir ten lengva pasiklysti. 1800 metais tai buvo miesto pramonės centras, o dabar, po šimtmečio, jis buvo atrastas iš naujo, nes turėjo vieną dalyką, kuris turtingus niujorkiečius galėjo parklupdyti ant kelių, — erdvę. Apleisti sandėliai ir fabrikai buvo greitai paversti prabangiomis galerijomis, — tokiomis didelėmis, kad sutalpintų porą šimtų žmonių, — įspūdingų dailės kolekcijų namais, ir aukštos lubos suteikė teatrališkumo, kurio taip geidė įžymybės, magnatai ir sėkmingi meno kūrėjai. Ir nors ten įsikėlė investicijų bankai bei pramonininkų baltosios apykaklės, būtent Niujorko nepriklausomų filmų bendruomenė įspaudė Traibeką į žemėlapį — net jei daugumai taksi vis dar reikėjo pagelbėti jį rasti.

Taksi staiga pasuko kairėn, blokšdamas mane į šoną. Vairuotojas atsidūrė Grinvičo gatvėje vėluodamas, bet vis tiek nusprendė įsukti. Pastebėjusi žemą raudonų plytų pastatą su trimis eilėmis Linkolno miesto automobilių, aš šūktelėjau vairuotojui, ir šis staiga nuspaudė stabdžius. Įėjusi vidun gavau lankytojo leidimą iš apsaugos ir pakilau liftu iki aukšto, kur buvo įsikūręs Glorious.

Kai prisistačiau, registratorė pasakė, kad Džeraldina trumpam išbėgusi. Laukiau žvalgydamasi aplink registratorės staliuką tarp daugybės filmų plakatų, apdovanojimo statulėlių ir skelbimų, užpildžiusių erdvę; čia stovėjo sena dėmėta sofa ir buvo paklotas nudėvėtas kilimas. Po kokių penkių minučių iš lifto išėjo keturi patarnautojai: kiekvienas nešė krepšį su Antrosios aveniu kulinarijos išskirtiniu logotipu ir didžiulį padėklą, nukrautą skaniausiais sumuštiniais. Ir apvynioti plėvele jie kvepėjo rūkyta mėsa ir garstyčiomis, kad man net seilės ėmė tekėti. Tai geras, pranašiškas ženklas, nusprendžiau aš. Mano tėvas, kai jį aplankydavau, kaskart reikalaudavo su juo keliauti į Antrosios aveniu kulinariją, ir aš laiminga su juo mėgaudavausi milžiniškais rūkytos jautienos su daug prieskonių sumuštiniais ant ruginės duonos; jie tirpdavo burnoje, o vėliau nuguldavo kaip plyta skrandyje. Registratorė pakėlė telefono ragelį ir pasakė: „Filo priešpiečiai“, paskui parodė vyrams į duris. Negalėjau atsistebėti: kiek iš tiesų tų sumuštinių gali suvalgyti Filas Vaksmanas?

Palaukus devyniasdešimt minučių mane apniko įkyri mintis, kad prastai esu pasirengusi tam pokalbiui. Teisybė, Ebė elektroniniu paštu man atsiuntė viktorinas apie Glorious istoriją ir telefonu paklausinėjo manęs tokių dalykų: „Kaip vertinate mūsų organizaciją?“ ir „Kaip įveikiate smarkų spaudimą?“ Bet nieko nepadarysi, kad mano kvalifikacija — reklama ir tyrimai, tad neturėjau jokios viešųjų ryšių praktikos. Mano rankos atšalo ir sudrėko, burna išdžiūvo. Ką dar galėjau pasiūlyti, be Klarko rekomendacijos? Ištempiau kaklą, truktelėjau pečius stengdamasi atsipalaiduoti, gaila, kad atsisakiau pamėginti vieną iš Ebės jogos klasių. Kiek galėdama pasukiojusi galvą į šalis, pastebėjau už nugaros milžinišką tapytą drobę, nusidriekusią per visą sieną. Ją sudarė raudonos dėmelės, daiginančios būrelius plastikinių gijų. Atsigręžiau ir perskaičiau kortelę:

Mano širdies troškimas

Žvejybos lynas ir škotiška juostelė. Drobė. Aliejus.

Trudi Vaksman

Pamaniau, jog čia tikras testamentas kraujui, tirštesniam už vandenį. Labai blogai, kad Geibas nesusijęs su Vaksmanais. Dabar, mąsčiau, jis kažkur Kentukio kaime, tikriausiai vilki darbiniais drabužiais ir kuria nuostabų meną, ir nereikia jam klausytis mano neigiamų jį gąsdinančių pastabų. Jau šimtąjį kartą šią savaitę svarsčiau, ar turėčiau nusileisti ir jam paskambinti. Nežinojau, ar tai būtų labiau peilio dūris, ar taika, pasiūlyta mums abiem. Kaip tik tada pasirodė aukšta moteris ir padavė man ranką. Jos plaukai, nagai, lūpos ir moteriškas kostiumėlis buvo tos pačios — oranžinės morkų spalvos.

— Jūs turbūt Karen, — pasakė ji, tvirtai sugriebusi mano ranką. Rankos papurtymas bylojo: „Aš esu vadovė“. Stengiausi, kad ir mano rankos paspaudimas būtų tvirtas, bet ji dar įtempė raumenis, tad man galiausiai liko ranka tik gintis.

Nusekiau paskui ją ilgais koridoriais į jos kabinetą ir atsisėdau kitoje stalo pusėje. Kai jau traukiau savo gyvenimo aprašymą, kampe pastebėjau miniatiūrinį taksą.

— Ei, — tariau, siekdama paglostyti jam galvą. Jis suurzgė ir iššiepė dantis.

— Čia Harvis, — pasakė Džeraldina. — Kartais jis būna tikras pabaisa, bet šiaip nekanda. — Tai nenuskambėjo labai įtikinamai, ir aš perstačiau savo portfelį, kad šis būtų tarp manęs ir šuns. Harvis piktai parodė man visus dantis.

— Neprisimenu, kad būčiau kada mačiusi šunį tokiais baltais dantimis, — tariau norėdama pasakyti ką nors gera apie jos bjaurų mažą žebenkščiuką.

— Malonu, kad tai pastebėjote, — pasakė Džeraldina, negalėdama atsižavėti Harviu. Ji džiugiai nusišypsojo, kai jis nusižiovavo ir ėmė apžiūrinėti savo leteną. — Harvio šypsena nebuvo tokia, kokia turėtų būti, tad nusivedžiau jį pas šunų dantistą ir jis išbalino jo dantis. — Džeraldina viską berte išbėrė, tarsi skubėtų baigti. Aš vėl nužvelgiau šunį, kuris vis dar demonstravo dantų kosmetiką, nors veikiau atrodė piktai susiraukęs. Jis galėjo būti priešiškas Omondo brolis.