Чак Паланик - Nematomi monstrai

— Vyrai, — aiškina logopedė, — kalbėdami sakinyje pabrėžia būdvardį. Pavyzdžiui, vyras sako: „Tu šiandien labai graži“

Brendi tokia graži, kad galėtumei nukirsti jai galvą ir padėti vitrinoje aksomo patale Tiffany parduotuvėje, ir kažkas ją būtinai nusipirktų už milijoną dolerių.

— Moteris sakytų: „Tu šiandien labai graži“, — sako logopedė. — Na, Brendi, pabandyk. Sakyk. Pabrėžk pažymimąjį žodį, ne būdvardį.

Brendi Aleksander mėlynių spalvos akimis pažvelgia į mane tarpduryje ir sako:

— Mergaite, tu labai velniškai bjauri. Gal netyčia leidai drambliui atsisėsti sau ant veido, ar ką?

Aš vos girdžiu Brendi balsą. Tiesiog tą akimirką aš užsiėmusi gėrėjimusi ja. Ji tokia tobula, kad žiūrėdama į ją iš karto jautiesi lyg pati būtum graži ir gėriesi savimi veidrodyje. Brendi akimirksniu tapo mano karališkąja šeima. Ji — tai, dėl ko galima gyventi.

Sakau:

— Grksk lskd, — ir užverčiu šaltą, šlapią kalakutą logopedei ant kelių, ir ji atsilošia prispausta dvylikos kilogramų mėsos kėdėje su ratukais.

Netoliese koridoriuje sesuo Katerina šaukia:

— Ėhėj!

— Mriuvn wsi sjao aj, — sakau ir pačiupusi logopedę kėdėje stumiu ją į koridorių. — Jownd wine sm fdo dcncw.

Logopedė nusišypso ir atsako:

— Nereikia dėkoti. Toks mano darbas.

Atvažiuoja vienuolė su prijungtu prie lašelinės vyru — naujoku be odos, kurio veidas sumaitotas, dantys išmušti, vyru, kuris man idealiai tiktų. Mano vienintelė tikroji meilė. Mano deformuotas, sužalotas ir sergantis princas ant balto žirgo. Mano „ir jie gyveno ilgai ir nelaimingai“. Siaubinga mano pabaisiško gyvenimo ateitis.

Užtrenkiu kabineto duris ir užsirakinu viduje su Brendi Aleksander. Ant stalo guli logopedės bloknotas, aš paimu jį.

„Išgelbėk mane“, rašau ir mojuoju bloknotu Brendi prieš veidą.

Rašau: „prašau“.

Persikeliame prie Brendi Aleksander rankų. Viskas prasideda nuo jos rankų. Brendi Aleksander ištiesia plaukuotą, stambiakaulę, pūpsančiomis, susisukusiomis venomis ranką, iki alkūnės užsmaugtą spalvotomis apyrankėmis. Brendi Aleksander yra tikras nuokrypis nuo įprasto grožio standarto, prie jos visi, be išimčių, nublanksta. Netgi tu.

— Na, mergyt, — sako Brendi. — Tai kas gi nutiko tavo veidui? Paukščiai.

Rašau: „paukščiai, paukščiai nulesė mano veidą“.

Ir pradedu juoktis.

Brendi nesijuokia. Ji klausia:

— Ką tai turėtų reikšti?

Aš vis dar juokiuosi.

„Važiavau greitkeliu“, rašau.

Ir juokiuosi.

„Kažkas iššovė iš 30-ojo kalibro.“

„Kulka nuplėšė visą žandikaulį.“

Vis dar juokiuosi.

„Atvažiavau į ligoninę“, rašau toliau.

„Nemiriau.“

Juokiuosi.

„Jie negalėjo pritvirtinti mano nuplėšto žandikaulio, nes jį sulesė žuvėdros.“

Nustoju juoktis.

— Mergyt, tavo rašysena klaiki, — atsako Brendi. — Na, o dabar pasakok toliau.

Ir aš pradedu verkti.

„O toliau tai“, rašau, „kad galiu valgyti tik kūdikių maistą“. „Negaliu kalbėti.“

„Žlugo mano karjera.“

„Neturiu namų.“

„Mane paliko sužadėtinis.“

„Niekas į mane nežiūrės.“

„Visus mano drabužius sugadino geriausia draugė.“ Tebeverkiu.

— Kas dar? — klausia Brendi. — Pasakok viską.

„Berniukas“, rašau.

„Mažas berniukas prekybos centre pavadino mane pabaisa.“ Tos mėlynių spalvos akys žiūri į mane taip, kaip jokios kitos nežiūrėjo į mane visą vasarą.

— Tavo požiūris visiškai sušiktas, — sako Brendi. — Kalbi vien mėšlą, kuris tau jau nutiko.

Ji tęsia:

— Tu negali savo gyvenimo pagrindo kurti iš praeities arba dabarties.

Brendi sako:

— Privalai man papasakoti apie savo ateitį.

Brendi Aleksander stovi apsiavusi sandalus iš aukso spalvos dirželių. Super mega karalienė iš rankinės išsitraukia ir atidaro akmenimis nusagstytą pudrinę, norėdama pasižiūrėti į veidrodėlį.

— Logopedė, — taria plumbagio spalvos lūpos, — šūdą ji išmano tokiose situacijose.

Stambūs, brangakmeniais nulipinti Brendi rankų raumenys pasodina mane į kėdę, kuri vis dar šilta nuo jos užpakalio, ir atsuka į mane pravertą pudrinę. Vietoje pudros, ji pilna baltų tablečių. Vietoje veidrodėlio — nuostabiai atrodančios, besišypsančios Brendi Aleksander nuotrauka.

— Čia Vicodin, mieloji, — sako ji. — Tai Merlin Monro medicinos mokykla, kur pakankamas bet kokio vaisto kiekis gali išgydyti bet kokią ligą.

Ji paragina mane:

— Nagi, čiupk. Vaišinkis.

Brendi — amžinos, lieknos dievybės — nuotrauka šypsosi man virš nuskausminamųjų piliulių jūros. Taip aš sutikau Brendi Aleksander. Taip atradau jėgų netęsti savo buvusio gyvenimo. Taip radau drąsos neklijuoti tų pačių duženų.

— Dabar, — taria plumbagio lūpos, — papasakosi man savo istoriją kaip ką tik pasakojai. Viską užrašysi. Pasakosi iš naujo, vėl ir vėl. Pasakosi man savo apšiktą, liūdną istoriją visą naktį.

Karalienė Brendi beda į mane ilgą kaulėtą pirštą.

— Kai suprasi, — sako ji, — kad pasakoji tik paprastą istoriją, ji nustos tęsusis. Kai suvoksi, kad istorija, kurią pasakoji, yra tik žodžiai, kai galėsi ją suglamžyti ir išmesti savo praeitį į šiukšliadėžę, — sako Brendi, — mes nuspręsime, kuo tu galėsi būti.

KETVIRTAS SKYRIUS

Persikeliame prie Kanados sienos.

Persikeliame, kai mes trise sėdime Lincoln Town automobilyje, laukdami, kol iš Vankuverio, Britų Kolumbijos, galėsime pervažiuoti į Jungtines Amerikos Valstijas. Senjoras Romeo sėdi vairuotojo sėdynėje, šalia jo, priekinėje keleivio sėdynėje, — Brendi, o aš viena sėdžiu gale.

— Policija turi mikrofonus, — aiškina mums Brendi.

Mūsų planas — pervažiuoti sieną ir keliauti į pietus iki Sietlo naktinių klubų, kur go-go šokėjos ir šokėjai rikiuosis į eiles, kol neišpirks viso mūsų rankinių turinio. Turime laukti tyliai, nes policija prislėpusi mikrofonų abiejose sienos pusėse, tiek Jungtinių valstijų, tiek Kanados. Taip jie gali klausytis, ką laukdami šnekasi žmonės eilėje prie sienos. Juk galime vežtis Kubos cigarų. Šviežių vaisių. Deimantų. Ligų. Narkotikų, sako Brendi. Ji liepia mums užsičiaupti likus myliai iki sienos, ir mes tylėdami laukiame eilėje.

Brendi nusivynioja neaišku kiek metrų ilgio brokato šalį nuo galvos. Papurto galvą, atmeta plaukus ir užsimeta šalį ant pečių, taip pridengdama tarpą tarp savo papų-torpedų. Ji įsisega paprastus auksinius auskarus. Nusiima perlų vėrinį ir užsisega smulkią grandinėlę su aukso kryželiu. Akimirka prieš pat sienos postą.

— Jūsų tautybės? — klausia pareigūnas, sėdintis už mažo langiuko priešais kompiuterio ekraną, su segtuvu rankose, mėlyna uniforma, pasislėpęs už tamsintų veidrodinių akinių ir auksinio ženklelio.

— Sere, — sako Brendi, jos balsas persimaino į blankų, vangų veblenimą, tarsi prėską maistą be druskos ir sviesto. Ji tęsia, — sere, mes esame Jungtinių Amerikos Valstijų piliečiai, šalies, kuri kažkada vadinta didingiausia valstybe žemėje, kol homoseksualai ir pedofilai...

— Jūsų pavardės? — klausia pareigūnas.

Brendi persisveria per Alfą, norėdama pasižiūrėti į pareigūną.

— Mano vyras, — sako ji, — niekuo nekaltas.

— Prašau prisistatyti, — pakartoja pareigūnas ir pasižiūri mūsų automobilio numerius, išsiaiškina, kad automobilis prieš tris savaites nuomotas Bilingse, Montanoje, o gal net perpranta visą tiesą, kas tokie mes esame. Gali būti, kad jau vieną po kito varto pranešimus iš visos vakarinės Kanados apie tris atmatas, vagiliaujančius vaistus iš prabangių parduodamų namų. Galbūt kaip tik dabar jis visa tai skaito kompiuterio ekrane, o gal ir ne. Niekaip nesužinosi.