Чак Паланик - Nematomi monstrai

Būk įžymi. Būk dideliu socialiniu eksperimentu siekdama to, ko visai nenori. Atrask vertę dalykuose, kuriuos buvome auklėjami laikyti beverčiais. Rask gėrį ten, kur pasaulis mato blogį. Atiduodu tau savo gyvenimą, nes noriu, kad tave žinotų visas pasaulis. Noriu, kad visas pasaulis priimtų į savo glėbį tai, ko nekenčia.

Rask tai, ko bijai labiausiai, ir padaryk tai savo gyvenimo dalimi.

— Blakstienų rietiklį! — sako Sofonda ir pariečia miegančio Šeino blakstienas.

— Blakstienų tušą! — ir tepa juo blakstienas.

— Nepaprastai dailu, — sako Kiti.

Sofonda papurto galvą:

— Dar liko keli žingsniai iki viršūnės.

Šeinai, atiduodu tau savo gyvenimą, savo vairuotojo pažymėjimą, savo pažymių knygeles, nes esi panašesnis į mane labiau, negu aš pati kada nors buvau. Nes pavargau nekęsti, dabintis ir kartoti sau istorijas, kurios niekada nebuvo tiesa. Pavargau nuo aš, aš, aš, aš, aš, visada pirmiausiai aš.

Veidrodėli, veidrodėli...

Ir prašau, neieškok manęs. Būk naujas dėmesio centras. Tapk sėkminga, gražia, mylima. Tapk tuo, kuo aš norėjau tapti. Aš nebežaidžiu šio žaidimo. Tenoriu būti nematoma. Gal tapsiu pilvo šokėja su vualiu. Arba vienuole, dirbančia raupsuotųjų kolonijoje, kur visi turi trūkumų. Būsiu ledo ritulio vartininkė su šalmu ir kauke. Atrakcionų parkuose animacinių herojų kostiumus vilki tik moterys, nes niekas nenori rizikuoti, kad vaikus glėbesčiuotų kokie persirengę pedofilai. Gal aš būsiu didelė pelė iš animacinio filmo. Arba šuo. Arba antis. Nežinau, bet tikrai kažką sugalvosiu. Niekaip nepabėgsi nuo likimo, jis juda kartu su tavimi. Dieną naktį, ateitis visada teka pas tave.

Paglostau išbalusią Šeino plaštaką.

Atiduodu tau savo gyvenimą, nes noriu įrodyti sau, kad galiu, kad tikrai galiu ką nors mylėti. Net jei niekas už tai nemoka, galiu mylėti, žavėti ir skleisti džiaugsmą. Galiu ištverti kūdikių maistelį, negalią kalbėti, galiu išgyventi būdama benamė ir nematoma, bet turiu žinoti, kad sugebu ką nors mylėti. Mylėti besąlygiškai, amžinai, be atlygio. Mano meilė bus mano valios aktas.

Pasilenkiu taip, lyg galėčiau pabučiuoti savo brolio veidą.

Savo rankinę su viskuo, kas bent žodžiu užsimena, kas aš esu, palieku po Šeino ranka. Palieku savo istoriją, kur buvau tokia graži, kad vos su aptempta suknele įžengdavau į kambarį, visi atsisukdavo į mane pažiūrėti. Milijonai fotografų, besistengiančių mane įamžinti. Palieku ir įsitikinimą, kad toks dėmesys buvo vertas viso to, ką dėl jo padariau.

Dabar man reikia naujos istorijos.

Man reikia to, ką su Brendi Aleksander padarė Rea seserys.

To, ką su manimi darė Brendi.

Man reikia išmokti tai padaryti pačiai. Sukurti savo istoriją.

Leisti savo broliui būti Šenona Makfarland.

Man nereikia tokio dėmesio. Jau nebereikia.

— Lūpų pieštuką! — sako Sofonda.

— Lūpų blizgesį! — sako ji.

— Nutekėjo dažai!

Vivjena pasilenkia ir nuo Šeino smakro servetėle nuvalo nutekėjusį plumbagio spalvos dažą.

Sesuo Katerina atneša man tai, ko prašiau — mano nuotraukas iš ligoninės. Jos nei geros, nei blogos, nei gražios, nei bjaurios. Jose atrodau tokia, kokia esu. Tiesa. Mano ateitis. Paprasčiausia tikrovė. Nusiimu vualius, visus muslino, nėrinių, peltakio sluoksnius ir palieku juos Šeinui prie kojų.

Šiuo metu man jų nereikia. Nereikės ir vėliau. Niekada nebereikės.

Sofonda užglaisto makiažą su pudra ir Šeinas pradingsta. Mano išbalęs brolis, vargana paukščių kaulų ir pagaliukų krūvelė, mano brolis pranyksta.

Rea seserys lėtai nusimauna chirurgines kaukes nuo savo veidų.

— Brendi Aleksander, — sako Kiti, — super mega karalienė.

— Aukščiausios kokybės mergelė, — sako Vivjena.

— Per amžių amžius, — sako Sofonda, — ir to jau gana.

Visiškai, absoliučiai, amžinai ir be jokio atlygio aš myliu Brendi Aleksander. Ir to gana.