Чак Паланик - Nematomi monstrai

— Naktimis tėvas atsisėsdavo ant mano lovos, — sako ji, — ir pažadindavo mane.

Mūsų tėvas.

Vakarinė suknia ant Brendi pečių šlovingai prisikelia iš mirusiųjų, grįžta į gyvenimą, net ne gyvenimą, o pasaką, kuri gerus penkiasdešimt metų buvo nebemadinga. Storas kaip mano nugarkaulis užtrauktukas baigiasi ties Brendi pažastimi. Korsaže įsiūtos vielos spaudžia Brendi juosmenį ir išlaisvina krūtinę, plikas rankas bei ilgą kaklą. Sijonas pasiūtas iš balkšvai gelsvų šilko ir tiulio sluoksnių. Suknelė taip gausiai išsiuvinėta auksu ir perliukais, kad bet kokio kito papuošalo būtų jau per daug.

— Ši suknelė — lyg Karaliaus Saulės rūmai, — sako Brendi, — bet net ir išgėrus vaistų, man skauda.

Išlindusios vielos bado kaklą, liemenį. Aštrūs plastiko įsiuvų kraštai bado ir pjausto odą. Šilkas švelnus, tiulis šiurkštus. Vien nuo Brendi kvėpavimo girdėti braškantys ir čežantys įsiuvai, paslėpti medžiagoje. Jau vien tai, kad Brendi yra gyva, pažadina įsiuvus kandžioti suknelės medžiagą ir raižyti jos odą.

Persikeliame į naktį, kai Brendi tėvas sako: paskubėk. Greičiau apsirenk. Ir pažadink savo seserį.

Mane.

Vilkitės savo paltukus ir lipkite į sunkvežimio galą, ragino jis.

Mes kėlėmės ir lipome, televizijos stotims jau seniai pabaigus transliuoti nacionalinį himną, ir atsisveikinus su žiūrovais. Pasibaigus dienos programai. Keliu be mūsų daugiau niekas nevažiavo, tėvai sėdėjo pikapo kabinoje, o mes gale. Brendi ir jo sesuo. Gulėjome susisukusios ant rifliuotų grindų, klausydamos lapų čežėjimo ir variklio ūžesio. Su kiekviena kelio duobe mūsų galvos lyg moliūgai bumpsėjo į grindis. Delnais dengėmės veidus, kad neįkvėptume aplinkui sūkuriuojančių pjuvenų ir sudžiūvusio mėšlo dulkių. Dėl to paties buvome stipriai užmerkusios akis. Nežinojome, kur važiuojame, bet vis bandėme atspėti. Posūkis į dešinę, į kairę, tada ilgas kelias tiesiai nežinia kokiu greičiu, vėl staigus posūkis į dešinę, nuo kurio persiritome ant kito šono. Nežinia, kiek visa tai truko. Negalėjome užmigti.

Vilkėdama plyštančią suknelę, stengdamasi nejudėti, Brendi sako:

— Aš nuo šešiolikos metų pati pasirūpinu savimi.

Su kiekvienu įkvėpimu, kiekvienu Darvon prisodrintu kvėptelėjimu, Brendi susiraukia. Ji pasakoja:

— Kai man buvo penkiolika metų, įvyko nelaimingas atsitikimas ir į ligoninę atvykę policininkai apkaltino tėvą, kad jis mane sužalojo. Viskas tęsėsi be galo, o aš nieko negalėjau papasakoti, nes nebuvo ką pasakoti. — Brendi įkvepia ir suinkščia. — Apklausoms, internvencijoms, terapijoms ir konsultacijoms nebuvo galo.

Pikapas sulėtino greitį, nuo asfalto nušoko ant žvyrkelio, pariedėjo šokinėdamas ir barškėdamas — atrodė, lyg važiuotume ne keliu, o skalbimo lenta — ir pagaliau sustojo.

Štai kokie buvome vargšai.

Patraukę nuo veidų rankas įsitikinome, kad sustojome. Nugulė pjuvenų ir mėšlo dulkės. Brendi tėvas nuleido užpakalinį sunkvežimio bortą ir mes išlipome į žvyrkelį, kurio pašonėje rikiavosi prekiniai vagonai. Vagonai sulūžę, geležinkelio platformos užgrūstos rąstais ir sijomis. Cisternos sulinkusios, iš jų bėga skysčiai. Dumpkarai pilni anglių ar medžio drožlių, iš tolo matyti juodos ir aukso spalvos krūvos. Bjaurus amoniako kvapas. Malonus kedro kvapas. Dar neišlindusios iš už horizonto saulės šviesa, sklindanti lyg iš požeminio pasaulio.

Turime prikrauti visą sunkvežimį šlamšto. Dėžučių nuo išrūgų pudingo. Tualetinio popieriaus, „AA“ baterijų, dantų pastos pakuočių, konservuotų persikų skardinių, knygų. Žemė aplink tralerius, gabenančius avarijas patyrusius naujus automobilius, padengta sudaužyto grūdinto stiklo deimančiukais.

Brendi kilsteli suknelės apykaklę ir žvilgteli į Estraderm pleistrą ant krūties. Tada atsiplėšia dar vieną pleistrą ir prilipdo jį ant kitos krūties, po to įkvepia dar vieną duriantį oro gurkšnį ir susiraukia.

— Tyrimas dėl smurto prieš vaikus aprimo tik po kokių trijų mėnesių, — sako Brendi. — Po vienos krepšinio treniruotės prie manęs prieina vyras. Sakosi esąs iš policijos ir nori su manimi konfidencialiai pasikalbėti.

Brendi įkvepia, susiraukia. Tada vėl kilsteli apykaklę, iš tarpkrūčio išsitraukia metadono tabletę, atkanda pusę, o likusią dalį įsimeta atgal.

Persirengimo kabina su mumis viduje tampa per ankšta ir per tvanki šiam ambicingam suknelės inžinerijos projektui.

Brendi sako:

— Darvon. Prašau, greičiau, — ir spragteli pirštais.

Sužvejoju dar vieną rausvą kapsulę, kurią Brendi praryja neužsigėrusi.

— Tas vyras, — pasakoja toliau, — kviečia mane į automobilį pasikalbėti, tik pasikalbėti, ir klausia, gal aš noriu jam pasakyti kažką, ko neišdrįsau papasakoti vaikų teisių tarnybos darbuotojams.

Suknelė plyšta tiesiog akyse, šilkas yra per visas siūles, tiulis veržiasi lauk. Brendi sako:

— Aš jam sakau „Ne“, o jis sako „Labai gerai“.

Jam patinka vaikai, kurie moka laikyti paslaptis.

Traukinių laužyne galėjai vienu kartu prisirinkti porą tūkstančių pieštukų. Vis dar veikiančių ir nebarškančių elektros lempučių lizdų. Šimtus raktų ruošinių. Mūsų pikapas buvo gana talpus. Po kiek laiko prisirinkdavo daugiau žmonių, jie kastuvais kraudavo tą šlamštą ant savo automobilių galinių sėdynių ir skersakiuodavo į mus, be saiko tempiančius į savo pikapą dešimtis tūkstančių batraiščių ar tūkstantį salierų druskos stiklainių. Mums nebuvo reikalingi penki šimtai vieno dydžio generatoriaus diržų ar „AA“ baterijų, bet mes galėjome juos perparduoti. Niekaip nebūtume sunaudoję dėžės riebalų arba trijų šimtų plaukų lako flakonų.

— Policininkas, — pasakoja Brendi, o suknelės vielos viena po kitos veržiasi pro geltoną šilko audinį, — jis uždeda ranką ant mano kojos ir sako, kad nėra reikalo atnaujinti mūsų bylos. Kad nėra reikalo suteikti mano šeimai dar daugiau skausmo. Detektyvas sako, kad policija planuoja suimti mano tėvą ir pareikšti įtarimus. Aiškina, kad jis gali juos sustabdyti. Sako, kad viskas priklauso tik nuo manęs.

Brendi įkvepia ir suknelė plyšta. Su kiekvienu įkvėpimu atsidengia vis daugiau nuogo kūno.

— O ką aš galėjau žinoti, — teisinasi ji. — Buvau penkiolikos metų. Nieko dar nesupratau.

Pro šimtus praplyšusių siūlių šviečia nuoga oda.

Traukinio avarijos vietoje tėvas sako, kad saugos tarnyba gali pasirodyti bet kurią akimirką.

Aš taip supratau jo žodžius: būsime turtingi. Būsime saugūs.

Bet iš tikrųjų tėvas turėjo galvoje, kad reikia paskubėti, kitaip mus pričiups ir visko neteksime.

Aišku, aš viską pamenu.

— Policininkas, — tęsia Brendi, — buvo jaunas, gal kokių dvidešimt vienerių dvejų metų. Ne koks šlykštus senis. Nebuvo labai siaubinga, — sako ji, — bet tai nebuvo ir meilė.

Suknelė toliau plyšta, keliose vietose išsiskečia jos karkasas.

— Ilgą laiką po to jaučiausi labai sutrikusi, — sako ji.

Štai taip aš užaugau, tarp traukinių nuolaužų. Nuo šešerių iki devynerių metų vienintelis mūsų šeimos desertas buvo irisų pudingas. Irisai man bjaurūs iki dabar. Net jų spalva. Ypač spalva. Ir skonis. Ir kvapas.

Su Manusu susipažinau būdama aštuoniolikos metų. Prie mano tėvų namų durų pasirodė išvaizdus vaikinas ir ėmė klausinėti, ar esame gavę kokių nors žinių iš mano brolio nuo tada, kai jis pabėgo.

Jis buvo kiek vyresnis, bet ne iš tų, kurie žaidžia bingo. Daugiausiai dvidešimt penkerių. Jis man davė savo vizitinę kortelę, ant kurios buvo užrašyta: Manusas Kelis. Specialiojo policijos padalinio detektyvas. Dar spėjau pastebėti, kad Manusas nemūvėjo vestuvinio žiedo. Jis pasakė: