Чак Паланик - Nematomi monstrai

Mano parašas.

Persikeliame į Ramiojo vandenyno pakrantę, kur mes stovime prie ispaniškos hasjendos su iškaba „Atvirų durų diena“. Denveris liepia man su Brendi lipti į antrą aukštą, kol jis užims nekilnojamojo turto agentą. Didysis miegamasis bus ten, kur geriausias vaizdas pro langus, taip jį rasime. Didžiojo miegamojo vonioje rasime geriausių narkotikų.

Žinoma, juk Manusas buvo policijos detektyvas. Jei tik detektyvo darbu galima vadinti subinės trynimą Vašingtono parke su per mažais Speedo apatiniais, tikintis, kad koks vienišas rujojantis šuo pradės mojuoti pimpalu, tada taip, žinoma, Manusas buvo detektyvas.

Nes grožis yra galia, kaip ir pinigai yra galia, kaip užtaisytas ginklas yra galia. O Manusas su savo grožiu, su savo dailiu kvadratiniu žandikauliu galėtų puikiai atrodyti kokiame nors nacių verbavimo plakate.

Dar tada, kai Manusas kovojo su nusikalstamumu, vieną rytą užtikau jį nupjaustinėjant plutelę nuo duonos riekės. Duona be plutelės nukėlė mane į vaikystę. Pamaniau, kaip miela, jis turbūt man ruošia skrebutį. Tada, vilkėdamas baltus Speedo apatinius, Manusas nuėjo prie veidrodžio ir paklausė: „Mažyte, jei būtum vyras, ir dar gėjus, ar norėtum išdulkinti mano subinę? Na žinai, kaip reikiant užkišti šūdų vamzdį? Įsiskverbti į kaubojų?“ Tada persivilko raudonus Speedo ir paklausė dar kartą. Ne toks rytas, kurį norėčiau turėti savo gyvenimo video archyve.

— Man reikia, — aiškina Manusas, — kad kiaušai atrodytų dideli, o subinytė kaip paauglio. — Ir įsikiša duonos riekelę į Speedo apatinius, po peniu. — Žinok, taip daro apatinio trikotažo modeliai. Šitaip išgauni glotnų, neiššaukiantį kauburėlį. — Manusas pasisuka šonu į veidrodį ir klausia, — kaip manai, reikia dar vienos riekelės?

Dirbdamas detektyvu jis geru oru slampinėdavo su sandalais ir savo laimę nešančiais Speedo, o pora civilių drabužiais vilkinčių pareigūnų automobilyje netoliese laukdavo, kol kas nors užkibs. Ir taip vykdavo dažniau, nei jūs manote. Manusas, galima sakyti, buvo vienintelis kareivis Vašingtono parko valymo kare. Jam niekad taip nesisekė, kai buvo paprastas policininkas, niekas niekada net nėra į jį šovęs.

Jis jautėsi tikras Bondas, Džeimsas Bondas. Juoda mantija ir durklas. Šnipas prieš šnipą. Be to, jis dailiai įdegdavo. Be to, jam apmokėdavo sporto klubą ir naujus Speedo.

Persikeliame, kai Santa Barbaroje nekilnojamojo turto agentas spaudžia mano ranką ir kartoja mano vardą — Deizi Šv. Peišens, akivaizdžiai norėdamas padaryti gerą įspūdį, bet stengdamasis nežiūrėti į mano vualį. Jis žiūri tik į Brendi ir Denverį.

Be abejo, sužavėtas.

Namo vidus toks, kokio ir tikiesi pamatęs jį iš lauko. Valgomajame ant pastolių, tiesiai po sietynu, ant kurio galėtum pasisupti, stovi didžiulis randuotas stalas. Stalas uždengtas kutuotu, sidabru siuvinėtu ispanišku šalių.

Mes atstovaujame televizijos žvaigždę, kuri nenorėtų atskleisti savo tapatybės. Denveris taip sako agentui. Mes — žvalgybinė komanda, ieškanti namo savaitgaliui bevardei garsenybei. Panelė Aleksander yra toksinių medžiagų ekspertė. Na žinote, kenksmingi garai ir medžiagos, kurios gali pasitaikyti kai kuriuose namuose.

— Naujas kilimas, — sako Denveris, — net porą metų po paklojimo išskiria nuodingus formaldehido garus.

Brendi pritaria:

— Puikiai žinau tą jausmą.

Galiausiai, jei Manusas neviliodavo savo tarpkoju vyrų į liūdną lemtį, tai apsivilkęs trijų dalių kostiumą sėdėdavo teismo liudytojų suole ir pasakodavo, kaip viešai masturbuodamasis prie jo grėsmingai prisiartino kaltinamasis ir paprašė cigaretės.

— Tarsi pažiūrėjus į mane galima būtų pamanyti, kad aš rūkau, — sakydavo Manusas.

Sunku būdavo suprasti, kuri yda jam atrodė blogesnė.

Iš Santa Barbaros nuvykome į San Franciską ir pardavėme Fiat Spider. Aš vis rašinėjau ant servetėlių:

„Gal tavo sesuo kitame mieste, juk ji gali būti bet kur.“

Santa Barbaros hasjendoje su Brendi radome Benzedrine, Dexedrine ir pasenusių Quaaludes, Soma ir kelias Dialose tabletes, kurios, pasirodo, buvo fekalijas minkštinantys vaistai. Ir dar Solaguin Forte kremo, kuris, kaip išaiškėjo, yra odos baliklis.

San Franciske pardavėme Fiatą, šiek tiek narkotikų, ir nusipirkome didžiulį raudoną vaistų žinyną, kad nebevogtume beverčių laisvinančiųjų ir odos baliklių. San Franciske seni žmonės masiškai pardavinėja namus, pilnus vaistų ir hormonų. Radome Demerol ir Darvocet -Ns. Ne tų menkaverčių Darvocet-N 50s. Brendi jautėsi tikra gražuole, kada bandžiau suorganizuoti jai perdozavimą didžiosiomis Darvocet 100 miligramų bombomis.

Atsikratę Fiato, išsinuomojome didžiulį Seville su nukeliamu stogu. Vienas kitą vadinome Zain vaikais:

Aš buvau Kompa Zain.

Denveris — Tora Zain.

Brendi — Stela Zain.

San Franciske pradėjau vykdyti slaptąją Denverio hormonų terapiją, kuri turi jį pamažu sunaikinti.

Manuso detektyvo karjera ėmė klibėti, kai suėmimų pradėjo mažėti iki vieno per dieną, tada vieno per savaitę ir galiausiai iki nė vieno. Kalta buvo saulė, įdegis ir dar tai, kad jis po truputį pradėjo senti. Ir tai, kad jis tapo žinomu masalu. Nė vienas senesnių vyrų, kuriuos jis anksčiau jau buvo suėmęs, nebesiartino prie Manuso, o jaunesniems jis tapo tiesiog per senas.

Ir štai Manusas ėmėsi įžūlesnio vaidmens. Pradėjo dėvėti dar mažesnius Speedo, o tai irgi nebuvo labai patrauklu. Jis jautė spaudimą, kad jei nepasistengs, jį pakeis naujas modelis. Atėjo laikas pačiam užkalbinti aukas. Kalbėti. Būti linksmam. Padirbėti, kad ką nors prisivilioti. Vystyti savo asmenybę. Bet jaunesni vyrai, tie, kurie nepasprukdavo vos jį pamatę, vis tiek atsisakydavo Manuso siūlymų pasivaikščioti tarp medžių ar eiti tiesiai į krūmus.

Netgi labiausiai patvirkę vyrukai, akimis ryjantys visus kitus vyrus, atsakydavo:

— Kad ne, dėkui.

Arba:

— Nenoriu dabar bendrauti.

Ar dar baisiau:

— Atsipisk, senas troli, arba iškviesiu policiją.

Po San Francisko, San Chosė ir Sakramento nuvykome į Rino, kur Brendi Denverį Omletą pavertė Čeisu Manhetenu. Iššniukštinėjome visas vietas, kur tik atrodė įmanoma rasti narkotikų. Tad nebebuvome taip priklausomi nuo Evi pinigų.

Persikeliame į Las Vegasą, kur Brendi Čeisą Manhataną pavertė Eberhardu Faberiu. Su savo Seville skrodžiame pačius Las Vegaso vidurius. Spazmiškos neoninės šviesos, raudoni galiniai žibintai lekia į vieną pusę, balti priekiniai — į kitą. Las Vegasas atrodo taip, kaip įsivaizduotum naktį atrodant rojų. Niekada nepakeliame Seville stogo. Turime jį jau dvi savaites, o stogo dar nė karto nebuvome pakėlę.

Lekiant per Las Vegasą, Brendi sėdi ant bagažinės dangčio, nuleidusi kojas ant galinės sėdynės, vilki rausvą lyg susiliejusios kelio šviesos, metališko žvilgesio, siaurą, aptemptą brokato suknelę su brangakmeniais nusagstytu korsažu ir nusegamu, ilgu šilko taftos gobtuvu pūstomis rankovėmis.

Kai ji atrodo taip puikiai, blyksintis ir žėrintis Las Vegasas tampa tik dar vienu Brendi Aleksander prekinio ženklo aksesuaru.

Brendi iškelia aukštyn rankas — jos apmautos ilgomis rausvomis pirštinėmis — ir pradeda stūgauti. Šią akimirką ji ir atrodo, ir jaučiasi labai gerai. Tada staiga atsisega jos nusegamas šilko taftos gobtuvas ir nusklendžia į Las Vegaso eismo jūrą.

— Apsukite Seville atgal, — rėkia Brendi. — Tą gobtuvą ryte turiu atiduoti į Bullock’s.