Чак Паланик - Nematomi monstrai

Taigi rekonstrukcijos jūs lauksite porą mėnesių su tabaluojančiais odos gabalais nuo pasmakrės.

Sakoma, kad pirmiausia žmonės dėmesį kreipia į akis. Po kiek laiko jūs mesite šią viltį. Nes atrodote tarsi mėsos subproduktas, sugromuluotas ir išspjautas iš Niam Niam užkandėlių aparato.

Lietuje yranti mumija.

Sudaužyta pinjata.

Šios šiltos odos juostelės, kabančios nuo jūsų smakro, yra tinkamas, gerai krauju aprūpintas audinys. Chirurgas visas jas pakelia ir pritaiso jų užgijusius galus prie jūsų veido. Taip oda perkeliama ant veido nesustabdant jos kraujo cirkuliacijos. Jie pakelia visą tą kabančią odą ir iš jos suformuoją kažką panašaus į žandikaulį. Ant jūsų kaklo, iš kurio ėmėte odos audinius, lieka randai. Jūsų žandikaulis — iš odos juostų sulipdytas gumulas, o daktarai tikisi, kad jis galiausiai suaugs į vieną daiktą ir liks savo vietoje.

Kitą mėnesį jūs viliatės drauge su chirurgu. Antrą mėnesį jūs slepiatės ligoninėje ir laukiate.

Persikeliame pas Manusą, sėdintį savo šlapime tarp sidabrinių stalo įrankių savo raudono sportinio automobilio bagažinėje. Pratinimosi prie naktipuodžio deja vu. Pasitaiko.

Aš atsitūpusi šalia Manuso ieškau labiausiai išsipūtusios kišenės, kurioje turėtų būti jo piniginė.

Manusas neatitraukia akių nuo Brendi. Greičiausiai galvoja, kad Brendi — tai aš.

— Jis nieko neatsimena. Mano, kad aš jo mama, — sako Brendi. — Sesė galbūt, bet kad mama..?

Oi, koks deja vu. O gal brolis?

Mums reikia kažkur apsistoti. Manusas turėtų turėti kur. Ne mūsų senajame bute, kurį dalinomės anksčiau. Jis jau turėtų gyventi kažkur kitur. Arba jis mums leis pasislėpti savo namuose, arba pasakysiu policijai, kad jis pagrobė mane ir padegė Evi namą. Manusas nieko nežinos apie poną Baksterį ir seseris Rea, kurios matė mane šėlstant po visą miestą su šautuvu.

Pirštu ant žemės rašau:

Reikia rasti jo piniginę.

— Jo kelnės, — sako Brendi, — jos visos šlapios.

Manusas žiūri į mane, tada pabando stotis ir atsitrenkia galvą į atdarą bagažinės dangtį. O vyruti, aišku kad skauda, bet tai dar tikrai ne tragedija, bent jau kol Brendi visko neperlenkia:

— Ak tu mano vargšeli!

Tada Manusas apsižliumbia. Manusas Kelis. Tas, kuriam tai iš viso nepriklauso, ima verkti.

Nekenčiu.

Persikeliame, kai persodinti odos audiniai prigyja, tačiau jiems dar reikia prie kažko tvirtintis. Net jei audiniai sugyja į negrabų smakro formos mėsos gabalą, jam vis tiek reikalingas žandikaulis. Jei neįdėsi kaulo, tai minkšta, gyvybinga audinio masė gali imti ir reabsorbuotis.

Taip man pasakė plastinės chirurgijos specialistai.

Reabsorbuotis.

Tiesiai man į akis, tarsi tebūčiau kempinė iš odos.

Persikeliame, kai Manusas verkia, o Brendi pasilenkusįjį ramina ir glosto jo seksualiuosius plaukus.

Bagažinėje mėtosi bronziniai kūdikio bateliai, sidabrinis pjausnių indas ir kalakuto paveikslas, suklijuotas iš makaronų ant kartono lapo.

— Žinai, — Manusas šniurkšteli ir ranka nusivalo nosį, — dabar aš apsinešęs, todėl turbūt galiu tau tai pasakyti. — Jis pažvelgia į palinkusią Brendi ir mane, tupinčią ant žemės. — Pirmiausiai, — sako jis, — tėvai tau suteikia naują gyvenimą, o paskui vietoje jo bando tau primesti savąjį.

Kad sukonstruotų žandikaulį, chirurgai atskels kelias jūsų blauzdikaulio nuolaužas kartu su arterijomis. Atidengs kaulą ir gramdys jį tiesiai nuo jūsų kojos.

Galima atskelti ir nuo kitų kaulų, greičiausiai ilgųjų — rankų arba kojų. Šiuose kauluose yra minkštų akytų kaulų čiulpų.

Tai chirurgų vartojamas žodis, tiesiai iš medicininių knygų.

Čiulpai.

— Mano mama, — sako Manusas, — ir jos naujasis vyras — ji dažnai tuokiasi — ką tik nusipirko vasarnamį Bouling Riverio kurorte, Floridoje. Žmonės, kuriems mažiau nei šešiasdešimt metų, neturi teisės ten įsigyti nekilnojamojo turto. Tokie jų įstatymai.

Stebiu Brendi, kuri vis dar elgiasi kaip pernelyg rūpestinga mamytė ir priklaupusi brauko plaukus nuo Manuso kaktos. Nusuku žvilgsnį į kalvos viršūnę priešais. Melsvos švieselės languose — tai žmonės, žiūrintys televizorių. Tiffany’s mėlynumas. Valium melsvumas. Žmonės nelaisvėje.

Pradžioje geriausia draugė, o dabar brolis, gviešiasi mano sužadėtinio.

— Praeitais metais per Kalėdas buvau nuvykęs jų aplankyti, — tęsia Manusas. — Jų namas pačioje aštunto tylumo zonoje ir jie tiesiog negali tuo atsidžiaugti. Atrodo, Bouling Riveryje visiškai susipisę amžiaus standartai. Mano motina ir patėvis neseniai perkopė šešiasdešimt, o ten jie laikomi beveik paaugliais. Į mane visi tie seniai žiūri kaip į potencialų automobilių vagį. Brendi apsilaižo lūpas.

— Remiantis Bouling Riverio amžiaus standartais, — sako Manusas, — aš dar net negimiau.

Reikia atlupti pakankamai didelių, kraujuotų, minkštų kaulo atplaišų. Akytosios medžiagos. Tuomet kaulų skeveldras ir čiulpo audinius įsodinti į minkštuosius audinius, priaugintus ant jūsų veido.

Aišku, ne pats tai darote. Viską padaro chirurgai, kol jūs gulite užmigdytas.

Jei skeveldros įsodinamos pakankamai arti viena kitos, susiformuoja fibroblastinės ląstelės, kurios sujungia skeveldras į vieną kaulą. Ir vėl žodis iš knygų.

Fibroblastas.

Tai ir vėl trunka mėnesius.

— Mano mama ir jos vyras, — sako Manusas sėdėdamas atdaroje savo Fiat Spider bagažinėje ant Rocky Butte kalno viršūnės, — Kalėdų proga man padovanojo didžiulę, kaspinais apvyniotą dėžę. Muzikinio centro ar plačiaekranio televizoriaus dydžio dėžę. Bent jau aš to tikėjausi. Na, ten galėjo būti ir bet kas kita, kas nors, kas galbūt man būtų dar labiau patikę.

Manusas nuleidžia vieną koją ant žemės, po to kitą. Atsistojęs atsisuka į pilną sidabro Fiat bagažinę.

— Bet ne, — sako Manusas, — jie man padovanojo šitą šūdą. Manusas išima iš bagažinės apvalų sidabro arbatinuką ir žiūri į savo stambų veidą, atsispindintį išgaubtoje sidabro sienelėje.

— Visa dėžė, — skundžiasi jis, — prigrūsta šūdniekių ir niekam nebereikalingų šeimos relikvijų.

Visai kaip aš trenkiau krištolinę Evi cigarečių dėžutę į židinio atbrailą, Manusas plačiai užsimoja ir meta arbatinį kažkur į tamsą. Arbatinis skrenda nuo skardžio į tamsą, į priemiesčių šviesas, taip toli, kad net nebesigirdi, kaip atsitrenkia į žemę.

Neatsisukdamas Manusas įkiša atbulą ranką į bagažinę ir paima kitą daiktą. Sidabrinę žvakidę.

— Tai mano palikimas, — sako jis.

Skriedama į tamsą, žvakidė tyliai vartosi ore. Lyg palydovas kosmose.

— Jau žinote, — Manusas sviedžia saują spindinčių sidabrinių žiedų servetėlėms, — kad tėvai yra lyg Dievas. Aišku, myli juos ir džiaugiesi, kad jie gyvi, bet iš tikrųjų su jais beveik nebendrauji, nebent jiems kažko iš tavęs prireikia.

Sidabrinė viryklėlė kyla aukštyn į žvaigždes, kyla, kyla ir tada smenga kažkur tarp melsvų televizijos švieselių.

Kaulų nuolaužoms audinių viduje galiausiai sugijus, chirurgas gali pradėti formuoti jūsų žandikaulį, su kuriuo galėtumėte kalbėti, valgyti ir tepti jį storu kreminės pudros sluoksniu.

Šis etapas — tai keleri metai nesibaigiančio skausmo.

Metai laukimo ir vylimosi, kad už kiek laiko atrodysi geriau nei dabar. Vilčių metai, kuomet atrodysite ir jausitės tikrai šūdinai, bet gyvensite viltimi kažkada atrodyti geriau.

Manusas pačiumpa žvakę, baltą žvakę, iš bagažinės.