Чак Паланик - Nematomi monstrai

Viena pono Parkerio ranka grūda permirkusią, apgraužtą ungurio odos piniginę tarp išbalintų Eliso dantų.

Ryškiai raudonas Eliso veidas blizga, tarsi jis būtų dalyvavęs vyšnių pyragų rijimo konkurse. Atrodo lyg varvantis, pirštais atliktas piešinys iš ašarų, seilių, kraujo iš nosies ir snarglių.

Pono Parkerio plaukai užkritę jam ant akių. Kitos jo rankos pirštai tvirtai apsiviję laiko gal dešimt centimetrų ištrauktą Eliso liežuvį.

Elisas blaškosi ir žiaugčioja įspraustas tarp storų Parkerio kojų.

Aplink juos pridaužyta Mingų dinastijos vazų ir kitų kolekcinių daiktų.

Ponas Parkeris sako:

— Viskas gerai. Taip ir toliau. Puiku. Tu tik atsipalaiduok.

Aš ir Brendi, mes tik žiūrime.

Kadangi noriu sunaikinti Elisą, ši scena atrodo per tobula, kad ją nutraukčiau.

Kumšteliu Brendi. Brendi, brangute. Gal aš palydėsiu tave atgal laiptais. Dar kiek pailsėtum. Duosiu tau dar vieną šviežią saujelę Benzedrine kapsulių.

DVIDEŠIMTAS SKYRIUS

Apie plastinę chirurgiją — aš praleidau visą vasarą kaip La Paloma memorialinės ligoninės nuosavybė. Ten pamačiau viską, ką plastinė chirurgija galėtų man padaryti.

Ligoninėje buvo daugybė plastikos chirurgų ir krūvos knygų, kurias jie nešiodavo iš palatos į palatą. Knygos su fotografijomis. Jie rodė man nuotraukas, kurios, ačiū Dievui, pasitaikė nespalvotos, ir aiškino, kaip aš galėčiau atrodyti, jei pasiryžčiau dėl to iškęsti kelis metus skausmo.

Beveik kiekviena plastinė operacija prasideda laikino audinio parengimu.

Atrodo baisiai. Baisiai net nespalvotose nuotraukose.

Tiek visko sužinojusi, jau pati galėčiau būti gydytoja.

Atleisk mama, atleisk Dieve.

Kartą Manusas sakė, kad tėvai yra Dievas. Myli juos ir nori, kad jie būtų laimingi, bet tuo pačiu ir kuri savo taisykles.

Chirurgai aiškino, kad negalima tiesiog nupjauti gabalo mėsos nuo vienos kūno dalies ir prisiūti kitoje. Tai juk ne medžių skiepijimas. Kraujotakos sistema, venos ir kapiliarai nesusijungs ir skiepas neprigis. Mėsos gabalas nudžius ir nukris.

Baisoka, bet pamačiusi ką nors raustant dabar jau nebegalvoju „oi, kaip miela“. Nuraudimas man tik primena, kad po oda, po visu kūno paviršiumi teka kraujas.

Pasak vieno plastinio chirurgo, dermabrazija odai padaro tą patį, kąs mėliapūtė prinokusiam pomidorui. Tad dažniausiai pinigus mokame už bjaurastį.

Norint perkelti rėžį odos ir atkurti žandikaulį, reikia nudirti ilgą odos juostą nuo kaklo. Nuo kaklo apačios į viršų, tik palikti nenupjautą nuo pasmakrės. Įsivaizduokite odos atraižą, tabaluojančią jums prie kaklo, bet vis dar pritvirtintą prie veido apačios. Oda neatskirta nuo jūsų kūno, todėl ji vis dar gauna kraujo. Odos juosta lieka gyva. Tada ji susukama į vamzdelį ar tūtelę. Taip paliekama, kol sugyja į ilgą mėsos gumulą, tabaluojantį jūsų veido apačioje. Gyvą audinį. Kupinas šviežio, sveiko kraujo tabaluoja ir šiltai pliaukši jums per kaklą. Tai vadinama laikino audinio parengimu.

Vien gijimo etapas gali užtrukti daugybę mėnesių.

Persikeliame atgal į raudoną Fiat , pas besislepiančią už akinių Brendi ir bagažinėje uždarytą Manusą. Brendi veža mus į Rocky Butte kalno viršūnę, kur stovi seno žvalgybinio forto griuvėsiai. Parkrose, Grant ir Madison mokyklų mokiniai vakarais čia daužo alaus butelius ir dūksta nesaugaus sekso orgijose.

Penktadienio vakarais šio kalno viršūnėje būriuojasi krūvos vaikų ir vienas per kitą šūkauja: „žiūrėk, ten matosi mano namas. Mėlyna šviesa lange — ten mano tėvukai žiūri teliką.“

Griuvėsiai — tai tik keli sluoksniai senų akmenų blokų, gulinčių vienas ant kito. Griuvėsių viduje žemė lygi ir uolėta, padengta pridaužytų stiklų sluoksniu ir šiurkščia šunažole. Rocky Butte kalno šlaitai — vien stačios uolos ir kelias, kuriuo atvažiavome.

Čia galėtum paspringti tyla.

Ko mums dabar reikia, tai vietos apsistoti. Kol sugalvosiu, ką daryti toliau. Kol iš kur nors gausime pinigų. Mes turime dvi, galbūt tris, dienas, kol Evi grįš namo. Tada turėsime iš čia dingti. Po to, manau, užsiimsiu Evi šantažu.

Evi man labai daug skolinga.

Manau, išsisuksiu.

Brendi įvažiuoja į tamsiausią griuvėsių kampą, išjungia šviesas ir kerta į stabdžio pedalą. Mašina sustoja taip greitai, kad tik saugos diržai apsaugo mūsų galvas nuo smūgio į prietaisų skydelį.

Sustojus automobilis vis dar tarška ir girgžda nuo stipraus metalo trynimosi.

— Oi, atsiprašau, — sako Brendi. — Kažkoks šlamštas nuo grindų palindo po stabdžių pedalu, kai bandžiau stabdyti.

Po mūsų kojomis iš po sėdynių pažirę servetėlių gniužulai ir sidabriniai šaukšteliai. Tarp mano kojų — išbyrėjusi žvakių krūva. Tarp ilgų Brendi kojų guli iš po sėdynės pusiau išlindęs sidabro padėklas žvaigždėtu reljefu.

Brendi žvilgteli į mane. Ji palenkia galvą, nusismaukia akinius ant nosies galo ir kilsteli savo pieštus antakius.

Aš gūžteliu pečiais. Lipu lauk išlaisvinti savo meilės krovinio.

Atidarau bagažinę, bet Manusas nejuda. Jis guli parietęs kelius po alkūnėmis, rankomis užsidengęs veidą ir pasikišęs pėdas po užpakaliu. Manusas atrodo lyg padėvėtais armijos drabužiais apvilktas embrionas. O aplink jį — na, aš į tai net neatkreipiau dėmesio. Šią naktį patyriau per daug streso, todėl nepykite, kad nepastebėjau to prie Evi namų — aplink Manusą žybsi krūva sidabrinių stalo įrankių. Manuso Fiat bagažinėje visas piratų lobis ir gausybė kitokių daiktų.

Relikvijos.

Štai dar ilga balta žvakė.

Brendi užtrenkia dureles ir taip pat ateina pasižiūrėti.

— O, šūdas, — sako Brendi ir užverčia akis. — O, šūdas.

Dar peleninė, ne, tai mažos rankutės liejimo formelė, ji guli šalia atsijungusio Manuso subinės. Tokia formelė, kokias darydavome pradinėje mokykloje Motinos dienos proga, įspausdami savo delniukus į šlapią gipsą skardinėse pyragų dėžutėse.

Brendi nubraukia kelis plaukus Manusui nuo kaktos.

— Jis tikrai labai labai dailus, — sako ji, — bet, spėju, jo smegenys gali būti negrįžtamai pažeistos.

Per daug darbo viską paaiškinti Brendi raštu, bet būtų sunku pažeisti Manuso smegenis dar labiau, negu jau buvo.

Gaila, kad čia tik Valium.

Brendi nusiima akinius, kad galėtų geriau jį apžiūrėti. Ji nusivynioja Hermes šalį, papurto kaštoninius plaukus ir apsilaižo lūpas, jei Manusas netyčia pabustų.

— Dailiems vaikinams, — sako ji, — paprastai geriau duoti barbitūratų.

Turėsiu tai omenyje.

Kilsteliu Manusą, pasodinu jį bagažinėje ir nuleidžiu jo kojas ant bamperio. Mėlynos Manuso akys virpteli, mirkteli, virpteli ir prasimerkia.

Brendi pasilenkia ir atidžiai jį apžiūri. Mano brolis ruošiasi vogti mano sužadėtinį. Šiuo momentu jau noriu, kad mirtų visi.

— Pabusk, mažiuli, — sako Brendi ranka purtydama Manuso smakrą.

Manusas mirkteli.

— Mamyte?

— Kelkis, mažiuk, — sako ji. — Viskas gerai.

— Dabar? — klausia Manusas.

— Viskas gerai.

Tada pasigirsta čiurlenimas, lyg lietus barbentų į palapinės tentą ar nuleidžiamą automobilio stogą.

— O Dieve, — Brendi žingteli atgal. — O Jėzau Kristau!

Manusas mirkteli ir pasižiūri į Brendi, tada į savo klyną. Ant vienos jo armijos kelnių klešnės atsiranda dėmė. Ji plečiasi, plečiasi, plečiasi, kol pasiekia kelį.

— Tikrai dailus, — sako Brendi, — bet jis ką tik prisimyžo į kelnes.

Persikeliame atgal prie plastinės chirurgijos. Persikeliame į tą laimingąją dieną, kai po visų vargų pagyjate. Kelis mėnesius jums po smakru tabalavo ilgas odos gabalas. Ir greičiausiai net ne vienas, o koks pustuzinis atraižų, nes lipdant žandikaulį reikia turėti daugiau audinio.