Чак Паланик: Nematomi monstrai

Iš anglų kalbos vertė

Mykolė Lukošienė

Turinys

1 skyrius

2 skyrius

3 skyrius

4 skyrius

5 skyrius

6 skyrius

7 skyrius

8 skyrius

9 skyrius

10 skyrius

11 skyrius

12 skyrius

13 skyrius

14 skyrius

15 skyrius

16 skyrius

17 skyrius

18 skyrius

19 skyrius

20 skyrius

21 skyrius

22 skyrius

23 skyrius

24 skyrius

25 skyrius

26 skyrius

27 skyrius

28 skyrius

29 skyrius

30 skyrius

31 skyrius

32 skyrius

Skiriama Džefui, kuris pasakė: Taip reikia vogti vaistus.

Ir Inai, kuri pasakė: Tai yra lūpų pieštukas.

Ir Dženet, kuri pasakė: Tai yra šilko žoržetas.

Ir redaktorei Patricijai, kuri vis kartojo: Tai nepakankamai gerai.

PIRMAS SKYRIUS

Šiuo metu jūs esate didžiulėje Vest Hilso vestuvių ceremonijoje, dideliame, prašmatniame name, išpuoštame gėlėmis ir kimštų grybukų vaišėmis. Tai paruošta scena, kur yra visi: ir gyvieji, ir mirusieji. Didžioji Evi Kotrel vestuvių akimirka. Evi stovi dvaro fojė laiptų viduryje, prisidengusi savo kūną tik tuo, kas liko iš jos vestuvinės suknelės. Rankose ji tebelaiko šautuvą.

Aš stoviu laiptų apačioje, tačiau čia tik mano fizinis pavidalas. Mano mintys — nė pati nežinau kur.

Dar niekas nemirė, tačiau, sakykime, laikrodis tiksi.

Taip pat nepasakysi, kad šioje milžiniškoje muilo operoje yra tikrų gyvų žmonių. Evi Kotrel išvaizda panašėja į merginą iš kokios nors ekologiško šampūno reklamos, tik dabar jos vestuvinė suknelė sudegusi iki klubus dengiančio vielinio sijono, o plaukuose likę vien vieliniai buvusių šilkinių gėlių griaučiai. Šviesūs Evi plaukai, jos vešlūs, sukelti, atgal sušukuoti ir laku supurkšti, visais blondinių atspalviais mirgantys plaukai, na, jie taip pat sudegę.

Dar viena veikėja yra Brendi Aleksander, ji guli peršauta laiptų apačioje ir baigia mirtinai nukraujuoti.

Raudonis, srūvantis iš Brendi šautinės žaizdos, atrodo kaip kažkoks sociopolitinis įrankis, o ne kraujas. Ir aš, ir Brendi Aleksander esame klonuotos iš visų tų šampūnų reklamų. Nušauti žmogų šiame dvare moraliai yra tas pats, kas nužudyti automobilį, dulkių siurblį ar lėlę Barbę. Ištrinti kompiuterio diską. Sudeginti knygą. Tai, turbūt, pasakytina apie bet kokio žmogaus nužudymą šiame pasaulyje. Visi mes esame tokie patys produktai.

Brendi Aleksander — ilgakojė aukščiausios prabos supermadinga vakarėlių mergaitė — plūsta kraujais iš šautinės žaizdos, gadindama nuostabų švarkelį. Švarkelis — tai baltojo Bob Mackie kostiumėlio kopijos, pirktos Sietle, dalis, kartu su aptemptu, judesius varžančiu sijonu, suspaudžiančiu jos užpakalį į tobulą didelės širdelės formą. Jūs net neįsivaizduojate, kiek šis kostiumėlis kainuoja. Antkainis — koks milijonas procentų. Švarkelis labai įliemenuotas, su plačiais atlapais ir pečiais. Vienaeilis kirpimas simetriškas, išskyrus skylę, pro kurią plūsta kraujas.

Evi, stovėdama laiptų viduryje, pradeda kūkčioti. Evi šiuo metu — mirtinas virusas. Tai neblogas vargšelės Evi rakursas, vargšelės liūdnosios Evi — beplaukės, vilkinčios vien pelenais ir gaubiamos vielinio sijono narvo. Tada Evi numeta šautuvą. Purvinomis rankomis užsidengia purviną veidą, atsisėda ir ima žliumbti, tarsi ašaros ką keistų. Ginklas — trisdešimt šeštojo kalibro šautuvas — nudungsi laiptais žemyn, nuslysta ant fojė grindų, ir sukasi, nusitaikydamas paeiliui į mane, į Brendi, į verkiančią Evi.

Aš nesu koks laboratorijoje išaugintas gyvūnas, išmokytas nereaguoti į smurtą, tačiau pirmiausia į galvą šauna mintis, kad gal dar nevėlu užpilti sodos ant kraujo dėmės.

Didžiąją dalį savo pilnametystės praleidau stovėdama ant plačiaformačio popieriaus lapo už krūvą žalių per valandą, apsivilkusi, apsiavusi ir sušukuota, kol koks nors žymus mados fotografas aiškina man, ką turėčiau jausti.

Kol jis rėkia:

— Daugiau aistros, mažule.

Blykst.

— Daugiau pykčio.

Blykst.

— Daugiau objektyvaus egzistencinio nuobodulio.

Blykst.

— Daugiau nesuvaldomo intelektualizmo, naudojamo kaip gynybinis mechanizmas.

Blykst.

Greičiausiai tai šokas matant vieną didžiausių savo priešų pašautą, o kitą atrodantį taip klaikiai. Pykšt ir pergalė. Gyvenimas su Brendi mane jau pripratino prie didelių dramų ir muilo.

Kai pakišu nosinaitę po vualiu, kad būtų lengviau kvėpuoti, atrodo, jog verkiu. O kvėpuoti sunku dėl dūmų, nes didieji Evi rūmai tebedega.

Klūpėdama prie Brendi galėčiau pasikišti rankas po suknele ir susirasti Darvon, Demerol ir Darvocet tablečių. Žiūrėdami į mane to visi ir tikisi. Mano suknelė yra rusvai balta Turino drobulės kopija, krintančio kirpimo, o ryškiai raudonos sagos susisega ties stigmomis. Be to, esu pasipuošusi daugybės metrų juodos organzos vualiu, apvyniotu apie veidą ir prisegtu nedideliu rankų darbo segtuku su žvaigždutėmis iš austriško krištolo. Mano veido visai nesimato, tačiau to ir siekiu. Mano išvaizda elegantiška ir šventvagiška, o pati jaučiuosi šventa ir nemirtinga.

Aukštoji mada kyla į debesų aukštybes.

Ugnis leidžiasi fojė sienų apmušalais. Aš, tarp kitko, ir sukėliau šį gaisrą. Specialieji efektai gali labai pakelti nuotaiką, o juk šis namas taip pat nėra tikras. Liepsnose nyksta pastatas, atkurtas kaip didžiulis Tiudorų dvaras ir įrengtas pagal stiliaus kopijų kopijas. Nuo originalaus varianto jis nutolęs jau mažų mažiausiai šimtą kartų, bet argi ir mes ne taip pat?

Visai prieš tai, kai Evi rėkdama pasileido laiptais ir šovė į Brendi Aleksander, aš išpyliau apie pusę galono Chanel Nr. 5 kvepalų, užmečiau degantį vestuvių pakvietimą ir tadam — antrinis žaliavų perdirbimas.

Keista, bet kai pagalvoji, tai net pats didžiausias ir tragiškiausias gaisras tėra nepertraukiama cheminė reakcija. Žanos d’Ark oksidacija.

Tebesisukdamas ant grindų, šautuvas nusitaiko į mane, į Brendi.

Be to, kad ir kaip manai ką nors mylįs, kraujo klanui plečiantis ir artėjant, žengsi atatupstas.

Nepaisant visos šios dramos, šiandien tikrai graži diena. Šilta, saulėta diena, o pro praviras duris matyti veranda ir pievelė. Ugnis antrame aukšte įtraukia šiltą šviežiai nupjautos vejos kvapą į fojė, lauke girdėti šurmuliuojantys svečiai. Visi svečiai susirinko patikusias dovanas, krištolą ir sidabrą ir išėjo laukan ant pievelės laukti, užleisdami praėjimą gaisrininkams ir greitosios pagalbos darbuotojams.

Brendi savo didelę, žiedais apmaustytą ranką priglaudžia prie šautinės žaizdos, pro kurią ant marmurinių grindų plūsta kraujas. Ji sako:

— Šūdas. Bon Marše nė už ką nebepriims šio kostiumėlio atgal.

Evi pakelia galvą, matosi jos suodžiais, snargliais ir ašaromis nuterliotas veidas — ir užrėkia:

— Nekenčiu — mano gyvenimas toks nuobodus! — tada pasisuka į Brendi Aleksander. — Užimk man staliuką prie lango pragare! — Ašaros išplauna takelius Evi skruostuose, ji klykia. — Drauges kai Tu turi ką nors šaukti man atgal!

Ir tarsi muilo dramos dar nebūtų gana, Brendi pažvelgia į mane, klūpinčią šalia. Nuo išsiliejusių dažų baklažanų spalvos Brendi akys panašios į prasiskleidusius žiedus. Ji sako:

— Ar Brendi Aleksander dabar mirs?

Evi, Brendi ir aš visą laiką kovojome dėl dėmesio. Kiekviena troško būti pirmoji ir svarbiausia. Žudikė, auka ir liudininkė, kiekviena mano, kad jos vaidmuo pagrindinis.