Чак Паланик - Nematomi monstrai

Tampate nepastebimais.

Taigi vieną kartą dalyvavau filmuojant tokią reklaminę laidą vieną tų ilgųjų reklamų, kurios pabaigos visi tik ir laukia, nes galiausiai tai tėra paprasčiausia reklama, tik trunkanti pusę valandos. Mudvi su Evi pasamdė pabūti seksualiomis dekoracijomis: visą popietę vilkėti aptemptas vakarines sukneles ir vilioti televizijos žiūrovus pirkti Niarn Niam užkandėlę. Manusas atėjo į studiją ir po filmavimo pasiūlė:

— Eime buriuoti.

O aš atsakiau:

— Žinoma!

Taip mes išplaukėme buriuoti, o aš pamiršau akinius nuo saulės, todėl prieplaukoje Manusas man nupirko naujus. Mano naujieji akiniai buvo visai kaip Manuso Vuarnet, tik pagaminti Korėjoje, o ne Šveicarijoje, ir kainavo du dolerius.

Išplaukus už trijų mylių aš užkliūnu ant denio. Parkrentu. Manusas meta man virvę, kurios aš nepagaunu. Manusas meta man alaus, kurio aš nepagaunu. Mane užvaldo toks galvos skausmas, tarsi Viešpats būtų vožęs Senuoju Testamentu. Be to, aš nežinau, kad vienas akinių lęšis tamsesnis už kitą, vos permatomas. Viena akimi akla, sutrikęs mano erdvės suvokimas.

Tuomet dar nesuprantu, kad mano aplinkos suvokimas susikniso. Raminu save, kad tai dėl saulės, todėl nenusiimu akinių ir akla, kęsdama skausmą blūdinėju.

Persikeliame, kai Manusas antrą kartą aplanko mane ligoninėje ir aiškina blizgioje nespalvotoje nuotraukoje paklode prisidengusiai merginai, La Paloma memorialinės ligoninės nuosavybei, kad reikia nenuleisti rankų ir kabintis į gyvenimą. Kurti planus.

— Na žinai, pradėk mokytis, — sako jis, — gauk diplomą.

Jis sėdi šalia mano lovos ir nuotraukas tarp mūsų laiko taip, kad nematau nei nuotraukų, nei jo. Bloknote rašau Manusui, kad parodytų nuotraukas ir man.

— Kai buvau mažas, mano šeima veisė dobermanus, — pasakoja jis iš už nuotraukų. — Šuniukui suėjus maždaug pusei metų, jam reikia nukirpti ausis ir uodegą. Tokio stiliaus tai šunys. Šuniukus reikia vežti į motelį, kur iš valstijos į valstiją keliaujantis žmogus nukarpo ausis ir uodegas tūkstančiams dobermaniukų, bokseriukų arba bulterjeriukų.

Pieštuku rašau: „Ką tuo nori pasakyti?“, ir pamojuoju jam bloknotu.

— Noriu pasakyti, kad to, kuris nukerta tau ausis, nekęsi visą savo gyvenimą, — atsako jis. — Niekas nenori, kad tokį darbą atliktų savas veterinaras, todėl sumoka svetimam.

Tebežiūrėdamas į nuotraukas, Manusas tęsia:

— Dėl šios priežasties negaliu tau rodyti nuotraukų.

Daugybės šunų nekenčiamas žmogus sėdi kažkur motelyje, pilname kruvinų rankšluosčių, su įrankių dėže, pilna skalpelių ir adatų, arba važiuoja greitkeliu pas kitą auką, arba klūpi virš apsvaiginto ir apipjaustyto šuns nešvarioje vonioje.

Sėdėdamas šalia mano lovos, Manusas taria:

— Svajones apie viršelio mergaitės ateitį tau reikia padėti į lentyną.

Mados fotografas mano galvoje rėkia:

— Daugiau gailesčio.

Blykst.

— Duok man dar vieną šansą.

Blykst.

Taip elgdavausi iki nelaimės. Galite mane vadinti melagių melage, bet prieš nelaimę žmonėms sakydavau, kad esu studentė. Jei prasitari, kad esi modelis, jie iš karto ima tavęs vengti. Laikydami tave modeliu, jie bendraus tarsi su žemesne gyvybės forma. Pradės kalbėti kaip su vaiku. Kalbės kaip su kvaiša.

Tačiau jei pasakysi, kad esi studentė, visi bus sužavėti. Galima studijuoti bet kokią specialybę ir nebūtina nieko išmanyti. Tiesiog sakai toksikologija arba biokinezė ir žmogus iš karto pakeis pokalbio temą. Jei ir tai nepadėtų, galima paminėti nervų sinapses ir balandžių embrionus.

Kažkada iš tiesų buvau studentė. Dabar jau esu surinkusi kokius šešiolika tūkstančių kreditų asmeninės trenerės diplomui. Tėvai man tebekartoja, kad dabar jau būčiau galėjusi tapti gydytoja.

Atleisk, mama.

Atleisk, Dieve.

Buvo laikas, kai su Evi eidavome šokti į klubus ir barus, o vyrai laukdavo prie moterų tualeto, norėdami ištaikyti progą su mumis susipažinti. Vaikinai meluodavo mums, kad vykdo atranką reklamos filmavimui. Duodavo man vizitinę kortelę ir klausdavo, kokiai agentūrai priklausau.

Kažkada manęs aplankyti atvyko mama. Nors pati rūko, po pietų man grįžus iš fotosesijos, atkišo degtukų dėžutę ir tarė:

— Ką tai reiškia?

Dar ji tarė:

— Prašau, pasakyk man, kad nesi didesnė šliundra negu tavo vargšas nusibaigęs brolis.

Ant degtukų dėžutės buvo užrašytas man nepažįstamo vaikino vardas ir telefono numeris.

— Ir ne vieną tokią radau, — tęsė Mama. — Kuo tu čia užsiimi?

Aš nerūkau, tą jai ir pasakiau. Degtukų dėžučių prisikaupė, nes esu pernelyg mandagi, kad nepaimčiau ir pernelyg taupi, kad tiesiog išmesčiau. Būtent todėl jų — tų visų vyrų, kurių vardų nepamenu, ir jų telefonų numerių — laikymui reikalingas atskiras virtuvės stalčius.

Persikeliame į niekuo neišsiskiriančią dieną ligoninėje, visai netoli logopedės kabineto. Seselė vedžiojo mane už parankės kad pasimankštinčiau, ir, kai pasukome už kampo, pro atviras kažkurio kabineto duris — opa — pamačiau Brendi Aleksander, didingai sėdinčią savo princesės pozoje, vilkinčią mirguliuojantį, nuo kiekvieno jos judesio spalvas keičiantį Vivienne Westwood katės kostiumą.

Prieš mane — Vogue.

Mados fotografas mano galvoje rėkia:

— Daugiau nuostabos, mažule.

Blykst.

— Daugiau stebuklo nuojautos.

Blykst.

Logopedė pasakė:

— Brendi, pakelti balso tembrą gali pakeldama gerklų kremzlę. Tai toks gumulas gerklėje, kurį jauti kylantį, kai dainuoji do re mi fa sol lia si.

Ji tęsė:

— Jei balso dėžutę išlaikysi aukštai gerklėje, balsas bus tarp sol ir do. Maždaug 160 Hz.

Brendi Aleksander išvaizda likusį pasaulį pavertė virtualia tikrove. Ji be perstojo, priklausomai nuo kampo, keitė spalvas. Vienas mano žingsnis — ji žalia. Kitas mano žingsnis — raudona. Kol prasilenkėme, ji dar spėjo persimainyti į sidabrinę ir auksinę.

— Vargšė, pasimetusi mergina, — tarė Sesuo Katerina ir spjovė ant betoninių grindų.

Ji pasižiūrėjo į mane, persuktu kaklu žiūrinčią atgal, ir paklausė, ar turiu šeimą.

Atrašiau: „aha, brolį gėjų, bet jis mirė nuo AIDS“.

O ji sako:

— Na, tai tik į gera, tiesa?

Persikeliame į savaitę po paskutinio Manuso apsilankymo, kai į ligoninę užsuka Evi. Ji peržiūri nuotraukas, tada pasikalba su Dievu ir Jėzumi Kristumi.

— Žinai ką, — sako Evi iš už glėbio Vogue ir Glamour žurnalų, kuriuos atnešė man pavartyti, — aš kalbėjau su žmonėmis agentūroje, jei pertvarkytume tavo portfolio, jie sakė, galbūt priimtų tave atgal rankų darbams.

Evi turi galvoje rankų modelio darbą — demonstruoti bižuterinius žiedus, deimantines apyrankes ir panašų mėšlą.

Tarsi norėčiau tai girdėti.

Aš negaliu kalbėti.

Valgyti galiu tik skystą maistą.

Niekas į mane nežiūrės. Aš — nematoma.

Tenoriu, kad kas nors paklaustų, kas man nutiko. Tada galėčiau gyventi toliau.

Evi sako žurnalų kalnui:

— Noriu, kad išėjusi iš ligoninės keltumeisi gyventi pas mane. — Ji atsega savo drobinę rankinę, padėtą ant mano kojūgalio ir ima kuistis abejomis rankomis. — Bus smagu, pamatysi. Negaliu pakęsti gyventi viena. — Ir priduria, — jau pergabenau tavo daiktus į laisvą miegamąjį.

Toliau knisdama rankinę, ji tęsia:

— Skubu į fotosesįją. Gal kartais turi ir gali man paskolinti agentūros apmokėjimo kvitų?

Bloknote pieštuku užrašau: „Ar tu vilki mano megztinį?“ Ir pamoju bloknotu priešais jos veidą.