Чак Паланик - Nematomi monstrai

— Taip, — atsako ji, — bet aš žinojau, kad tu neprieštarausi.

Rašau: „bet jis šešto dydžio“.

Rašau: „o tavo dydis devintas“.

— Klausyk, — turiu būti antrą valandą. Gal užsuksiu vėliau, kai tu būsi geresnės nuotaikos? — Tada, žiūrėdama į laikrodį, tęsia, — man labai gaila, kad viskas taip išėjo. Tai niekieno kaltė.

Kiekviena diena ligoninėje praeina taip pat:

Pusryčiai. Pietūs. Vakarienė. Tarpuose — sesuo Katerina.

Vienintelis televizijos kanalas dieną naktį rodo tik informacines reklamas ir mes, Evi ir aš, esame jose. Turime šūsnis dolerių. Dėl Niam Niam užkandėlės išviepiame plačias televizijos garsenybių šypsenas, tokias, kokios paverčia tavo veidą didžiuliu radiatoriumi. Esame apsivilkusios blizgučiais nusagstytas sukneles, kurios prožektorių šviesose žybsi lyg tūkstančių fotografų blykstės. Taip kerinčiai ir prabangiai. Stoviu ten, vilkėdama dvidešimt svarų sveriančia suknele, šiepiu radiatoriaus šypseną ir grūdu visokį šlamštą į žaislinės Niam Niam patrankos organinio stiklo vamzdį. Patranka tiesiog pašėlusiai triedžia užkandėlėmis, o Evi turi braidyti tarp žiūrovų ir versti juos tas užkandėles valgyti.

Žmonės valgys bet ką, kad tik pakliūtų į ekraną.

O tada užkulisiuose Manusas sako:

— Eime buriuoti.

O aš atsakau:

— Žinoma.

Aš visą laiką taip kvailai nesuvokiau, kas vyksta.

Persikeliame į logopedės kabinetą, kuriame ant sulankstomos kėdės sėdi Brendi ir dildo savo nagus degtukų dėžutės krašteliu. Jos ilgos kojos, kurios lengvai perlaužtų motociklą pusiau, super minimaliai pridengtos leopardo rašto mini sijonuku, tarsi šaukiančiu: „nuplėšk mane!“.

Logopedė sako:

— Kalbėdama šiek tiek praverk balsaskylę. Visai kaip Merlin Monro, kai dainavo „Happy Birthday“ prezidentui Kenedžiui. Taip oras pralenkia balso stygas ir įgyja moteriško bejėgiškumo savybių.

Seselė veda mane, avinčią kartoninėmis šlepetėmis, tvirtai apvyniotą tvarsčiais ir baisiai išsigandusią pro šalį, ir Brendi Aleksander paskutinę akimirką pakelia galvą ir mirkteli. Net Dievas turėtų pasimokyti taip gerai mirktelėti. Tarsi kas nors, fotografuojantis tave. Daugiau džiaugsmo. Daugiau smagumo. Daugiau meilės.

Blykst.

Turbūt angelai taip laido oro bučinius kaip Brendi Aleksander, ji nušviečia visą mano savaitę. Palatoje rašau: kas ji?

— Ne tas žmogus, su kuriuo tau vertėtų bendrauti, — atsako seselė. — Tau ir taip jau pakaks problemų.

„Bet kas ji tokia“, rašau.

— Jei kas galėtų patikėti, — tęsė ji, — ji yra tai, kas keičiasi kas savaitę.

Būtent po šio pokalbio Sesuo Katerina pradeda mane suvedinėti su vyrais. Stengdamasi apsaugoti nuo Brendi Aleksander, ji man pasiūlo teisininką be nosies. Siūlo į kalnus lipusį dantistą, kurio pirštus ir veidą šaltis nuėdė iki blizgančių kietų mažų gumbelių. Misionierių, nusėtą juodomis dėmėmis nuo kažkokio tropikų grybelio, įsitaisiusio jo poodyje. Mechaniką, kuris stovėjo palinkęs virš akumuliatoriaus tuo momentu, kada šis sprogo. Rūgštis nugraužė jo lūpas bei žandus, liko tik geltoni dantys, šviečiantys pro amžinai nesučiaupiamą vypsnį.

Žvilgteliu į seselės vestuvinį žiedą ir rašau: „Spėju, kad jūs nusirovėte paskutinį kietą bičą.“

Per visą laiką gulėdama ligonėje, aš jokiu būdu negalėjau įsimylėti. Tiesiog dar negalėjau ten lįsti. Susitaikyti, kad visko gyvenime gausiu mažiau. Nenorėjau nieko mąstyti ir planuoti. Rinkti duženų. Nenorėjau nuleisti savo troškimų kartelės. Organizuotis savo nepilnavertį gyvenimą. Jaustis geriau dėl to, kad bent jau likau gyva. Pradėti kompensuoti savo nelaimės nuostolius. Tiesiog norėjau, kad sutvarkytų mano veidą. Jei tik tai įmanoma. Bet tai buvo neįmanoma.

Jų žodžiais tariant, atėjo laikas man iš naujo susipažinti su kietu maistu — pertrinta vištiena ir maltomis virtomis morkomis. Kūdikių maisteliu. Viskas sutrinta, sumalta arba pergrūsta.

Ką valgai, tas ir esi.

Seselė man atneša krūvelę pažinčių skelbimų iš laikraščių. Sesuo Katerina pro akinius perskaito: Vaikinai ieško lieknos ir nuotykiams pasiruošusios merginos linksmybėms ir meilei. Taip, gryna tiesa, nė vienas vaikinas nepabrėžė, kad mergina neturi būti šlykščiai sužalota ir su vis didėjančiomis ligoninės sąskaitomis.

Sesuo Katerina man sako:

— Vyrai kalėjime, kuriems galėtum parašyti, neprivalo žinoti, kaip tu atrodai.

Pernelyg sudėtinga paaiškinti jai savo jausmus raštu.

Sesuo Katerina skaito man vienišų vyrų skelbimus, kol aš šaukštu kabinu keptą jautieną. Ji man siūlo padegėjus. Plėšikus. Mokesčių vengėjus. Ji sako:

— Tu greičiausiai nenorėsi susitikinėti su prievartautojais, na, bent jau ne iš karto. Tu juk ne tokia beviltiška.

Skaitydama apie vyrus, sėdinčius už grotų už ginkluotus apiplėšimus ir antro laipsnio žmogžudystes, ji stabteli ir paklausia manęs, kas nutiko. Ji paima mane už rankos ir kalba su mano vardu, užrašytu ant plastikinės apyrankės, — juk aš jau, galima sakyti, rankų modelis, o žiedai ir plastikinės apyrankės tokios gražios, kad net Kristaus nuotaka negali atitraukti akių. Ji klausia:

— Ką tu jauti?

Tai tiesiog juokinga.

Ji klausia:

— Nejaugi tu nenori įsimylėti?

Fotografas manyje sako:

— Daugiau kantrybės.

Blykst.

— Daugiau savitvardos.

Blykst.

Reikalas tas, kad turiu tik pusę veido.

Po tvarsčiais mano veidas tebekraujuoja mažais taškeliais ant vatos tamponėlių. Vienas gydytojas, kuris kas rytą mane pertvarsto, sako, kad mano žaizdos teberauda. Taip jis ir sako.

Aš vis dar negaliu kalbėti.

Mano karjera žlugo.

Galiu valgyti vien kūdikių maistelį. Niekas niekada į mane nebežiūrės taip, tarsi būčiau laimėjusi didįjį prizą.

„Nieko“, rašau savo bloknote, „nieko nenutiko“.

— Tu dar neverkei, — sako sesuo Katerina. — Tau reikia išsiverkti ir tada galėsi gyventi toliau. Tu per ramiai į tai reaguoji.

Rašau: „nejuokink, mano veidas... daktaras sako, kad žaizdos pradės raudoti“.

Bet bent jau kažkas pastebėjo. Visą šį laiką aš buvau labai rami. Lyg Madonos paveikslas. Niekada nepuoliau į paniką. Mačiau, kaip mano kraujas, snargliai ir dantys išsitaškė ant prietaisų skydelio avarijos metu, tačiau be žiūrovų isterija nieko verta. Pulti į paniką būnant vienai tolygu garsiai juoktis tuščiame kambaryje. Jautiesi labai kvailai.

Kai nutiko nelaimė, aš žinojau, kad mirsiu jei neišsuksiu iš greitkelio, nepasuksiu į Šiaurės vakarų Gauer gatvę, nepervažiuosiu dvylikos kvartalų ir nepasieksiu La Paloma Memorialinės ligoninės priimamojo aikštelės. Pastačiau automobilį. Pasiėmiau raktelius, rankinę ir išlipau. Stiklinės durys atsivėrė anksčiau, negu spėjau jose pamatyti savo atspindį. Visi žmonės ligoninėje — sulaužytomis kojomis, su springstančiais kūdikiais ant rankų — visi atšlijo, pamatę mane.

Po to — morfijaus lašelinė. Mažytės operacinės žirklės karpo mano suknelę. Kūno spalvos kelnaitės su virvele. Policijos nuotraukos.

Detektyvas, kuris mano automobilyje ieškojo kaulų fragmentų, kuris matė šitiek žmonių, kuriems galvas nukirto pusiau praverti langai, vieną dieną atėjo ir pasakė, kad nieko neranda. Paukščiai, žuvėdros, gal šarkos. Paukščiai įsigavo į automobilį ligoninės stovėjimo aikštelėje pro išdaužto lango skylę.

Šarkos sulesė viską, ką detektyvas vadina audinio įkalčiais. O kaulus greičiausiai šiaip išnešiojo.

— Žinote, panele, — sako jis, — tam, kad sudaužytų į uolas. Kad prisigautų iki kaulų čiulpų.