Чак Паланик - Nematomi monstrai

— Esu ištekėjusi, — norėdama atkreipti į save dėmesį, Brendi tiesiog rėkia. — Aš pastoriaus Skuterio Aleksanderio žmona, — šaukia ji, jau beveik gulom ant Alfo kelių.

— O čia, — tęsia ji ir akimis parodo į Alfą, — mano žentas, Setas Tomasas. — Tada didelė Brendi ranka mosteli į galinę sėdynę. — Čia, — sako ji, — mano duktė, Baba-Džoana.

Kartais negaliu pakęsti, kai Brendi neperspėjusi kaitalioja mūsų gyvenimus. Kartais net porą kartų per dieną tenka susigyventi su nauja tapatybe. Nauju vardu. Naujais tarpusavio ryšiais. Negaliomis. Net sunku prisiminti, kas tokia buvau kelionės pradžioje.

Jokių abejonių — su tokiu pat stresu susiduria nuolat mutuojantis AIDS virusas.

— Sere? — Pasienio pareigūnas kreipiasi į Setą, kuris anksčiau buvo Alfas Romeo, o anksčiau Čeisas Manhatanas, anksčiau Nešas Rambleris, anksčiau Velsas Fargo, anksčiau Eberhardas Faberis. Pareigūnas kartoja: — Sere, ar vežatės į Jungtines Amerikos Valstijas kokių nors pirkinių?

Pakišu koją po vairuotojo sėdyne ir bato galu niūkteliu savo vyrui. Iš visų pusių mus apsupo aplinkos detalės. Purvo lygumos nuo saulės retkarčiais vis subanguoja. Kitoje pusėje matosi gėlynai, susodinti taip, kad žiūrint iš toli matytųsi kažkokie žodžiai, tačiau žiūrint iš arti, tai tik daugybė raudonų ir geltonų begonijų.

— Tik nesakykite, kad niekada nesate žiūrėjęs mūsų Gydančiojo krikščionių kanalo ? — klausia Brendi. Ji pirštais knebinėja ant kaklo kabantį mažą auksinį kryželį. — Jei būtumėte matęs bent vieną laidą, žinotumėte, kad Dievo valia manasis žentas yra nebylys, jis negali kalbėti.

Pareigūnas kažką skubriai suspaudo klaviatūra. Galėjo parašyti „NUSIKALTĖLIAI“. Arba „NARKOTIKAI“. Arba „NUŠAUTI“. Gal rašo „KONTRABANDA“. O gal — „AREŠTAS“.

— Nė žodžio, — Brendi sušnabžda Setui į ausį, — Tik prasižiok ir Sietle būsi Harvis Gaidžiagalvis.

Pareigūnas sako:

— Tam, kad įvažiuotumėte į Jungtines Amerikos Valstijas, privalau paprašyti jūsų pasų.

Brendi apsilaižo lūpas, jos ima blizgėti, drėgnai suspindi karalienės akys. Brokato šalis nuslenka žemyn, atidengdamas tarpelį tarp krūtų, ji pažvelgia aukštyn į pareigūną ir sako:

— Atleiskite, vieną minutėlę.

Brendi atsilošia savo sėdynėje, o Setas uždaro langą.

Brendi giliai įkvepia ir iškvepia, jos torpediniai papai pakyla ir nusileidžia.

— Tik nepradedam panikuoti, — sako ji ir išsuka lūpų dažus. Papučia lūpas priešais galinio vaizdo veidrodėlį ir ima jas baksnoti lūpdažiu taip virpėdama, kad viena savo stambia ranka turi prilaikyti kitą, gniaužiančią dažus ranką.

— Aš galiu mus visus parvežti atgal į Ameriką, — sako ji, — tačiau man reikės prezervatyvo ir mėtinio ledinuko.

Dažytos lūpos prašo:

— Baba-Džoana, būk gerutė, paduok man vieną Estraderm, gerai?

Setas duoda jai ledinuką ir prezervatyvą.

Ji sako:

— Pažiūrėkime, per kiek laiko jis pasprings savaitę laiko kauptomis merginos sultimis.

Brendi užsuka lūpų dažus ir sako:

— Prašom nusausinti mane.

Paduodu jai servetėlę ir estrogenų pleistrą.

PENKTAS SKYRIUS

Persikeliame truputį atgal, į vieną dieną, kai šalia Brumbach prekybos centro sustoję žmonės žiūri, kaip kažkieno šuo pakelia koją ant Prakartėlės. Tarp tų žmonių esame ir mudvi su Evi. Tada šuo atsitūpia, nuvirsta ant nugaros ir pasilaižo savo milžinišką šuns šiknos skonio subinę. Evi kumšteli mane alkūne. Žmonės puola ploti ir mesti pinigus.

Po to mes Brumbach viduje, išbandome lūpų dažus piešdamos jais ant savo rankų, ir aš klausiu:

— Kodėl šunys laižo savo subines?

— Todėl, kad gali.... — atsako Evi. — Tai tau ne žmonės.

Mes ką tik prastūmėme aštuonių darbo valandų dieną modelių mokykloje ir dabar apžiūrinėjame savo odą veidrodžiuose, aš jai sakau:

— Evi, tik neapgaudinėk savęs.

Aš patekau į modelių mokyklą vien todėl, kad Evi nuleido vertinimo kartelę. Ji lūpas dažydavo tokiais lūpdažiais, kokius galėtum tikėtis išvysti ant penio, ir ne ant galiuko, o kažkur visai šalia jo šaknų. Ji taip ryškiai dažydavo šešėliais akis, kad galėdavai ją palaikyti bandomuoju gyvūnu, ant kurio išmėginamas produktas. Vien dėl jos plaukų lako atsivėrė ozono skylė, dydžio sulig Teilor Roberts modelių akademija.

Visa tai vyko dar prieš nelaimę, tada, kai maniau, kad gyvenu gražų gyvenimą.

Brumbach prekybos centre, kur po agentūros pamokų mes stumdavome laiką, visas devintas aukštas — vien baldų parduotuvės. Salės pakraščiuose įrengti parodomieji kambariai: miegamieji, svetainės, valgomieji, darbo kambariai, namų bibliotekos, kūdikių kambariai, bufetai, darbo kabinetai, į visus gali pažiūrėti iš prekybos salės. Visuose trūksta vienos iš keturių sienų. Visi tobuli, švarūs, iškloti kilimais, apstatyti skoningais baldais ir tvankūs nuo itin gausaus apšvietimo. Iš paslėptų garso kolonėlių sklinda baltasis triukšmas. Tarp kambarių pirkėjai vaikšto po blankaus linoleumo saleles ir menkai pažeme apšviestus takus salės viduryje, stebi poilsio erdves, sofų komplektus, kilimus ir dirbtines gėles. Tylios šviesų ir spalvų salelės tamsoje, knibždančioje svetimų žmonių.

— Čia visai kaip filmavimo aikštelė, — sakydavo Evi. — Kambariai jau paruošti naujo epizodo filmavimui. Studijos žiūrovai stebi tave iš tamsos.

Pirkėjai eina pro šalį, o mes su Evi drybsome ant rausvos lovos su baldakimu ir skambinėjame jos mobiliuoju telefonu, klausomės savo horoskopo prognozių. Gulime susirietusios ant prabangios sofos, dorojame spragintus kukurūzus ir žiūrime muilo operas per spalvotą televizorių ant spintelės. Evi pakelia savo marškinėlius, nori man parodyti naują auskarą bamboje. Nusmaukia žemyn palaidinės petnešėlę ir rodo nuo implantų likusius randus.

— Savo tikruose namuose jaučiuosi vieniša, — sako Evi, — ir nekenčiu to jausmo, kai atrodau sau nepakankamai reali, kol į mane nežiūri žmonės.

Ji aiškina:

— Ne privatumo ieškodama aš slankioju Brumbach prekybos centre.

Namuose, mano bute, manęs laukia Manusas su savo žurnalais. „Bičas ant bičo“ porno žurnalais, kuriuos, kaip jis sako, turėjo nusipirkti darbo reikalais. Kiekvieną rytą valgant pusryčius jis rodydavo man nuotraukas, kuriose vaikinai čiulpia patys sau. Susirietę, po keliais pakišę alkūnes, nulenkę galvas springsta patys savimi, užstrigę savo mažame uždarame rate. Galima lažintis, kad beveik visi vyrai pasaulyje yra tai bandę. Manusas man aiškina:

— Visi vyrai to trokšta.

Daugiau romantikos.

Blykst.

Daugiau dvejonės.

Bet kuriam sugebančiam pakankamai susiriesti arba turinčiam ganėtinai didelį pimpalą vyrui daugiau nieko pasaulyje nereikia. Manusas savo skrebučiu baksnoja į nuotraukas ir aiškina:

— Šitiems vyrams nereikalingi jokie santykiai ir joks darbas. — Jis sau kramto ir spokso į žurnalus. Tada, šakute kabindamas kiaušinienę, tęsia: — Taip gali gyventi ir mirti.

Tada aš vykstu į miestą, į Teilor Roberts modelių akademiją tam, kad tapčiau tobulesne. Šunys laižo sau subines. Evi save luošina. Pasaulio bambos požiūris. Evi neturi nieko, išskyrus kalnus šeimos pinigų. Pirmą kartą važiuojant į Brumbach autobusu, ji padavė vairuotojui kreditinę kortelę ir paprašė vietos prie lango. Ir jaudinosi, kad jos rankinis bagažas nebūtų per sunkus.

Niekas negalėtų pasakyti, kurio — mano, Manuso ar jos — reikalai buvo prastesni.