Чак Паланик - Nematomi monstrai

Tačiau prekybos centre mudvi su Evi trumpai snūstelėdavome bet kuriame iš begalės tobulų miegamųjų. Sėdėdamos ant kartūnu apvilktų fotelių prisikišdavome vatos į kojų tarpupirščius ir lakuodavomės nagus. Tuomet prie ilgo poliruoto valgomojo stalo nagrinėdavome Teilor Roberts modelių vadovėlius.

— Čia visai kaip natūralių gyvenimo sąlygų imitacijose, kurias įrengia zoologijos soduose, — sako Evi. — Na žinai, snieguotos kalnų viršūnės iš betono ir suvirintų vamzdžių bei purkštuvėlių džiunglės.

Kiekvieną popietę mes su Evi tapdavome imituoto nenatūralaus gyvenimo veikėjomis. Darbuotojai išsliūkindavo pasimylėti tualete, o mes sugerdavome visą dėmesį, skirtą nedideliam mūsų gyvenimo spektakliui.

Iš modelių akademijos pamenu tik tai, kad reikia eiti į priekį atstačius dubenį. Atlošti pečius. Pristatinėjant skirtingų dydžių produktus, mokydavo jie, reikia tarp savęs ir produkto žvilgsniu nuvesti nematomą liniją. Skrudintuvams — liniją tarp šypsenos ir skrudintuvo. Viryklei — nuo krūtų iki jos. Naujam automobiliui — nematomą liniją nuo vaginos. Aukščiausias profesionalumo lygis pasiekiamas tada, kai išmokstama perdėtai reaguoti į tokius daiktus kaip ryžių trapučiai ar nauji bateliai.

Mes geriame dietinę kokakolą gulinėdamos ant didelės rausvos lovos Brumbach prekybos centre. Arba sėdime prie tualetinio staliuko ir kontūrine pudra keičiame savo veidų formas, o tamsoje už kelių pėdų mus stebi vos regimi žmonių siluetai. Galbūt atsimušusi į kažkieno akinius blykstelės prožektorių šviesa. Kiekvienu judesiu, kiekvienu gestu, kiekvienu žodžiu gaudant dėmesį darosi vis lengviau pasiduoti jauduliui.

— Čia taip saugu ir ramu, — ranka lygindama rausvą satino antklodę ir kedendama pagalves sako Evi. — Čia niekada neatsitiks nieko labai baisaus. Priešingai nei mokykloje. Arba namuose.

Paltais vilkintys nepažįstami žmonės sustoję stebi mus. Visai kaip pokalbių šou laidose — labai paprasta tapti nuoširdžiai, jei tik yra pakankamai daug žiūrovų. Gali papasakoti apie save bet ką, jei tik klausosi pakankamai žmonių,.

— Evi, mažyte, — sakau. — Mūsų klasėje yra daugybė blogesnių modelių. Tau tik nereikia apvedžioti savo skaistalų.

Žiūrime į tualetinio staliuko veidrodį, o už nugarų mus stebi triguba beasmenių siluetų eilė.

— Imk, brangute, — sakau ir duodu jai nedidelę kempinėlę, — suliek kraštelį.

Ir Evi ima verkti. Stebint didelei auditorijai, bet kokia emocija padidėja keliagubai. Gali rinktis juoką arba ašaras, tik ne kokį nors tarpinį variantą. Tigrai zoologijos soduose, matyt, visą laiką gyvena lyg operoje.

— Verkiu ne dėl to, kad noriu tapti kerinčiu modeliu, — taria Evi. — Man liūdna, kai galvoju, kaip bus, kai aš suaugsiu. — Ji springteli savo ašaromis, sugniaužia kempinėlę ir tęsia, — Kai buvau maža, tėvai norėjo, kad būčiau berniukas. — Ji sako, — Tiesiog nebenoriu taip sušiktai jaustis.

Kitais kartais avime batelius aukštais kulniukais ir vaidiname, kad trankome viena kitai per veidą dėl kažkokio vaikino, kurio abi siekiame. Kitomis popietėmis prisipažįstame viena kitai, kad iš tikro esame vampyrės.

— Taip, — sakau, — mane irgi skriausdavo tėvai.

Reikia vaidinti miniai.

Evi pirštais persibraukia plaukus.

— Ketinu įsiverti auskarą tarpvietėje, — sako ji. — Na žinai, į odą, esančią tarp makšties ir subinės angos.

Šlepteliu ant lovos scenos viduryje, apsikabinu pagalvę ir žiūriu aukštyn į vamzdžių vamzdelių raizgalynę, vietoje kurių visi turėjo įsivaizduoti miegamojo lubas.

— Nesakau, kad mane mušė ar vertė gerti kraują kaip kokią satanistę, ar kažką panašaus, — aiškinu. — Tiesiog jie labiau mylėjo brolį, nes jis buvo sužalotas.

Evi pereina per sceną ir sustoja viduryje, prie Senosios Amerikos naktinio staliuko, kad užgožtų mano vaidmenį.

— Tu turėjai sužalotą brolį? — klausia ji.

Kažkas iš žiūrovų kosteli. Nuo laikrodžio ciferblato spingteli šviesa.

— Taip, jis buvo sužalotas, bet ne kokiais nors seksualiniais tikslais. Šiaip ar taip, ši istorija baigėsi laimingai, — sakau, — dabar jis miręs.

Evi, iš tiesų įsitempusi, klausia:

— Kaip sužalotas? Ar jis tavo vienintelis brolis? Vyresnis ar jaunesnis?

Aš pašoku nuo lovos ir papurtau galvą:

— Ne, man pernelyg skaudu apie tai kalbėti.

— Rimtai, — ragina Evi. — Aš nejuokauju.

— Jis buvo pora metų už mane vyresnis. Susižalojo veidą netyčia sprogus plaukų lako flakonui, o mano tėvai visiškai pamiršo, kad turi dar vieną vaiką. — Šluostausi akis pagalvės klostėmis ir pasakoju žiūrovams, — dėl to vis labiau ir labiau stengiausi, kad jie mane pamiltų.

Evi stebeilijasi į niekur ir vis kartoja:

— Oi, koks šūdas! Oi, koks šūdas!

Ir visa tai ji sakydavo taip paveikiai, kad tiesiog palaidodavo maniškę vaidybą.

— Taigi, — sakau. — Jam iš viso nereikėjo stengtis. Taip paprasta. Vien dėl to, kad buvo apdegęs ir nusėtas randais, jis susigrobdavo visą dėmesį.

Evi prieina prie manęs ir klausia:

— Tai kur jis dabar, tavo brolis, ar tu bent žinai?

— Miręs, — atsakau ir pasisuku į žiūrovus. — Mirė nuo AIDS.

Evi neatlyžta:

— Tu tuo tikra?

Aš pasipiktinu:

— Evi!

— Nagi, iš tikrųjų, — sako ji. — Klausiu ne šiaip sau.

— Apie AIDS nejuokaujama, — atsakau.

O Evi sako:

— Visa tai tiesiog neįmanoma.

Ir taip paprastai siužetas tampa nebevaldomas. Juk mus stebi tiek žiūrovų, pirkėjų, besitikinčių tikros dramos, todėl pagalvoju, jog Evi paprasčiausiai viską kuria.

— O tu tikrai matei, — klausia Evi, — kaip tavo brolis mirė? Iš tikrųjų? Ar matei jį mirusį? Na, žinai, karste, skambant muzikai? O gal matei mirties liudijimą?

Visi žmonės žiūri.

— Taip, — atsakau, — beveik taip.

Tarsi norėčiau, kad mane pričiuptų meluojant. Evi spiečia mane prie sienos:

— Tai matei jį mirusį ar ne?

Žiūrovai stebi.

— Mačiau beveik mirusį.

— Kur? — Klausia Evi.

— Man per skaudu, — atsakau ir pereinu į svetainės sceną.

Evi mane atsiveja kartodama:

— Kur?

— Slaugos namuose, — atsakau.

— Kokiuose slaugos namuose?

Einu iš scenos į sceną, į kitą svetainę, kitą valgomąjį, kitą vonią, darbo kambarį, kabinetą, Evi seka paskui, žiūrovai taip pat sukinėjasi netoliese.

— Na, žinai, kaip būna, — sakau. — Jei gėjaus nematai tokį ilgą laiką, gali būti beveik tikras, kad taip ir yra.

Evi vis neatstoja:

— Tai tu iš tikrųjų nežinai, ar jis miręs?

Mes šuoliuojame per kitą miegamąjį, valgomąjį, svetainę, vaikų kambarį, o aš sakau:

— Evi, juk tai AIDS. Jį tikrai jau prarijo tamsa.

Tada Evi sustoja ir klausia:

— Kodėl?

Mano auditorija pradeda skirstytis visomis kryptimis.

Todėl, kad aš labai labai labai noriu, kad mano brolis būtų miręs. Todėl, kad mano šeima labai nori, kad jis būtų miręs. Todėl, kad gyvenimas pasidaro daug paprastesnis, jeigu jis miręs. Todėl, kad tokiu atveju, aš tampu vienturte. Todėl, kad dabar mano supistą eilė. Mano eilė.

Pirkėjų minios nebėra, liekame vien mes ir stebėjimo kameros vietoje Dievo, fiksuojančios mūsų fiasko.

— Kodėl tau tai šitaip parūpo? — klausiu.

O Evi, eidama šalin, palikdama mane vieną sako:

— Šiaip sau, — užstrigusi savo rate, laižydama savo subinę, Evi sako, — niekis, pamiršk tai.

ŠEŠTAS SKYRIUS

Brendi Aleksander planeta priklauso visatai, kurią valdo gana įmantrių dievų ir deivių sistema. Kai kurie jų blogi. Kai kurie jų — aukščiausio lygio gėrio įsikūnijimai. Pavyzdžiui, Merlin Monro. Dar Nensi Reigan ir Volis Vorfildas Simpsonas. Kai kurie dievai ir deivės yra mirę. Kai kurie dar gyvi. Tarp jų daugybė plastikos chirurgų.