Чак Паланик - Nematomi monstrai

Bloknote pieštuku rašau: „cha, cha, cha“.

Persikeliame prieš pat man nuimant tvarsčius, kai logopedė pasakė, kad man vertėtų pulti ant kelių ir dėkoti Dievui, kad galvoje tebeturiu sveiką liežuvį. Sėdime jos šlakbetonio kabinete, kurio pusę užima metalinis stalas, ir ji moko mane, kaip pilvakalbiai kalba su lėlėmis. Pilvakalbiai kalba nejudindami lūpų. Kadangi negali judinti lūpų, jie prispaudžia liežuvį prie gomurio ir taip išgauna garsus ir žodžius.

Logopedo kabinete vietoje lango kabo plakatas su spagečiuose sėdinčiu kačiuku, o po juo žodžiai:

„Žvelk pozityviai“.

Ji aiškina, kad jei nepavyksta išgauti tikslaus garso be lūpų, reikia jį keisti panašiu garsu. Pavyzdžiui vietoje ef sakyti et. Kontekstas padės suprasti, ką turi omeny.

— Aš mieliau žiūrėčiau tilmą.

„Tai ir eik žiūrėti tilmo“, rašau jai.

— Ne, — sako ji, — pakartok.

Mano gerklė visada atvira ir išdžiūvusi, netgi po milijonų rūšių skysčių pro šiaudelius per dieną. Oda aplink nepažeistą liežuvį rauplėta ir plonytė, lyg nupoliruota.

Logopedė vėl sako:

— Aš mieliau žiūrėčiau tilmą.

— Salghrew jfwoiew fjfowi sdkifj, — pakartoju.

— Ne, ne taip, — sako ji, — tau nelabai išeina.

— Solfjf gjoie ddd oslidjf? — bandau vėl.

— Ne, ir vėl ne taip, — sako ji ir žvilgteli į savo laikrodį.

— Digri vrior gmljgi g giel, — sakau jai.

— Laisvu laiku tau reikės daug savarankiškai treniruotis, — sako ji, — na, pabandyk dar kartą.

— Jrohgier fi ghliomnin fkgoerl sdlh blm.

Ji sako:

— Gerai! Labai gerai! Matai, nebus labai sunku.

Bloknote rašau jai pieštuku: „atsipisk“.

Dabar persikeliame į dieną, kai man nuėmė tvarsčius.

Nežinau ko tikėtis, bet kiekvienas daktaras, kiekviena seselė, visi praktikantai, sanitarai, net sargas ir ligoninės virėjas atbėga dirstelėti į mane pro palatos tarpdurį, o jei spėju kurį jų pastebėti, jie suloja „sveikinu!“ savo iki ausų iššieptomis burnomis, standžiomis, drėgnomis šypsenomis. Išverstaakiai. Va, tinkamas žodis jiems apibūdinti. Ir aš vis kilnoju ir kilnoju jiems kartono lapą, ant kurio užrašyta:

„Ačiū“.

Ir tada aš pabėgau. Viskas vyko po to, kai iš Espre buvo atgabenta mano nauja krepo suknelė. Sesuo Katerina visą rytą sukosi apie mane darbuodamasi su plaukų žnyplėmis, kol mano plaukai tapo panašūs į didelį sviestinį glajų ant torto, milžiniška šukuosena pavadinimu „nukreipk dėmesį nuo veido“. Evi atsinešė makiažo priemonių ir nupiešė man akis. Užsivilkau savo pikantiškąją suknelę ir negalėjau sulaukti, kada pradėsiu prakaituoti. Visą vasarą nebuvau mačiusi veidrodžio, o jei netyčia ir mačiau, tai turbūt paprasčiausiai nesuvokiau, kad atspindyje — aš. Nebuvau mačiusi ir policijos nuotraukų. Evi ir seseriai Katerinai baigus, sakau:

— De foil iowa fog geoff

O Evi atsako:

— Į sveikatą.

Sesuo Katerina nusistebi:

— Bet tu juk ką tik pietavai.

Akivaizdu, kad niekas manęs nesupranta.

Sakau:

— Dahyhas atų ašhas.

O Evi atsako:

— Taip, čia tavo batai, bet aš jiems juk nieko nepadariau.

O sesuo Katerina sako:

— Ne, brangioji, negavai jokių laiškų, bet kaliniams galėsi parašyti po pietų miego.

Jos išeina. Tada išeinu ir aš, viena. Kiek iš tikrųjų sužalotas tas mano veidas?

O kartais sužalojimai gali tapti pranašumu. Visi tie žmonės su auskarais, tatuiruotėmis, įdagais ir randais... Na, noriu pasakyti, kad dėmesys yra dėmesys.

Išėjusi laukan, pirmą kartą pajutau, kad kažką praleidau. Paprasčiausiai dingo ištisa vasara. Vakarėliai gulom ant jachtų gultų. Besikaitinant saulės spinduliuose. Medžiojant vaikinus automobiliuose su nuleistais stogais. Piknikai, softbolo varžybos ir koncertai pavirto į kelias nuotraukas, kurių Evi neišryškins iki Padėkos dienos.

Pasaulis po ligoninės baltumos atrodo kupinas spalvų. Lyg eičiau vaivorykštės ketera. Einu į prekybos centrą, apsipirkinėjimas man dabar panašus į žaidimą, kurio nežaidžiau nuo vaikystės. Matau visus savo mėgiamus prekių ženklus, spalvingus, akį traukiančius French’s Mustard, Rice A Roni, Top Ramen.

Tiek spalvų. Visiškai naujas grožio standartas, pagal kurį nė vienas daiktas nebeišsiskiria iš kitų.

Kai vienas esi vertas mažiau nei sumoje su kitais.

Šitiek spalvų vienoje vietoje.

Be visų vaivorykštės spalvų prekių ženklų, nėra į ką žiūrėti. Žiūrėdama į žmones, matau tik jų pakaušius. Net jei labai skubiai atsisuku, tespėju pamatyti nusukamas akis. Ir visi žmonės kalbasi su Dievu.

— O Dieve, — sako jie. — Ar matei?

Ir:

— Ar ten kaukė? Jėzau, dar kiek ankstoka ruoštis Helovynui.

Visi labai susikaupę skaito French‘s Mustard ir Rice A Roni etiketes.

Todėl pasiimu kalakutą.

Net nežinau kodėl. Neturiu pinigų, bet paimu kalakutą.

Pasikasu šaldiklyje tarp sušalusių į ledą mėsų ir, radusi didžiausią kalakutą, iškeliu jį lyg kūdikį, įvyniotą į tinklinį plastiko maišelį.

Nuslenku iki kasų, niekas manęs nestabdo. Niekas net neatsisuka. Visi tik spokso į laikraščių antraštes, tarsi ten būtų aukso grynuoliai.

— Haheja aicheje. — sakau. — At dodeteu tagaldot.

Niekas nepakelia akių.

— Asithasai, — sakau pilvakalbiškai, kaip įmanydama aiškiau.

Niekas nekalba. Na, tik pardavėjai:

— A turite asmens dokumentą? — jie klausia pirkėjų, rašančių čekius.

— Dal galiti athahihi, — sakau, — rinitili?

Ir tada prasideda. Berniukas sušunka:

— Žiūrėk!

Visi, kurie nekalba ir nežiūri į mane, nustoja kvėpuoti.

Berniukas sako:

— Mama, žiūrėk! Ta pabaisa vagia maistą!

Visi gunkteli iš gėdos. Nuleidžia galvas, įtraukia į pečius, tarsi remdamiesi į ramentus. Antraštes laikraščiuose skaito atidžiau nei bet kada.

Pabaisa pavogė šventinį paukštį.

Ir štai aš stoviu iššutusi savo krepo suknelėje su dvylikos kilogramų kalakutu rankose, kalakutas tirpsta, atrodo, taip pat prakaituoja, o mano suknelė beveik permatoma. Mano speneliai sukietėja lyg akmuo, jie glaudžiasi prie gelsvu tinkleliu įrišto ledinio paukščio. Bandau pasitaisyti savo glajumi suteptą šukuoseną. Niekas į mane nežiūri.

Pakyla ranka ir pliaukšteli berniukui, ir jis ima verkti.

Verkia taip, kaip ir visi nepelnytai nubausti verkia. Lauke leidžiasi saulė. O viduje mirtina tyla, tik girdisi spigus riksmas:

— Kodėl man trenkei? Aš nieko nepadariau. Kodėl man trenkei? Ką aš padariau?

Pasiėmiau kalakutą ir kaip galėdama greičiau nužingsniavau į La Paloma memorialinę ligoninę. Buvo jau beveik sutemę.

Glausdama kalakutą, galvoju: kalakutai, žuvėdros, šarkos.

Paukščiai.

Paukščiai nulesė mano veidą.

Ligoninėje einu koridoriumi, o priešais mane sesuo Katerina veda apvyniotą tvarsčiais vyrą, jis pasirėmęs į lašelinės stovą, nuo kurio tyso vamzdeliai ir plastikiniai maišeliai su geltonu ir raudonu skysčiu, ir neaišku, kuri spalva teka iš kūno, o kuri į jį.

Paukščiai nulesė mano veidą.

Artėdama sesuo Katerina šaukia:

— Ėhėhėei! Štai kai kas, su kuo tu tikrai norėsi susipažinti!

Paukščiai nulesė mano veidą.

Tarp manęs ir jų yra logopedės kabinetas, į kurį įnėrusi jau trečią kartą susiduriu su Brendi Aleksander. Viso gėrio ir kokybės karalienė vilki berankovę aptemptą Versace suknelę ir šio sezono madingiausią nevilties bei netikro nuolankumo aurą. Sąmoningai vertinamas kūnas, bet kartu ir pažemintas. Žvalus, bet suluošintas. Ši supergrožio karalienė yra gražiausias mano matytas dalykas, todėl aš tik stebiu nuo tarpdurio.