Чак Паланик - Nematomi monstrai

Kai sesuo Katerina užsiminė apie minėtą ligonį, ėmiau svarstyti, ar nesu jo — to teisininko, to gražaus ir linksmo mago — kažkur mačiusi.

— Aš nesakiau, kad jis gražus, — pasakė ji.

— Jis vis dar šiek tiek drovus, — patikino sesuo Katerina.

Ant popieriaus lapelio užrašiau: „Vis dar?“

— Tai vis dėl tos nelaimės, — atsakė ji ir nusišypsojo, pakeldama antakius ir pritraukdama smakrą prie kaklo. — Jis neužsisegė saugos diržo.

— Automobilis apsivertė su juo viduje, — pasakojo ji.

— Būtent todėl jis tau idealiai tiktų, — sakė ji.

Anksčiau, kol vis dar buvau apsvaigusi nuo raminamųjų, kažkas iš mano vonios paėmė veidrodį. Slaugės, regis, stengėsi mane tarsi savižudį nuo peilių apsaugoti nuo bet ko blizgaus, kame galėčiau pamatyti savo atspindį. Lyg girtuoklį nuo alkoholio. Panašiausias į veidrodį buvo televizorius, bet jame galėjau matyti tik savo buvusią išvaizdą.

Jei paprašydavau parodyti policijos darytas nuotraukas iš avarijos vietos, dieninės pamainos seselė man atsakydavo:

— Ne.

Nuotraukas jos laikydavo aplanke seselių kabinete ir atrodė, kad jas gali pamatyti kas tik panorėjęs, išskyrus mane. Seselės sakydavo:

— Gydytojas mano, kad jūs jau pakankamai prisikentėjote.

Ta pati dieninės pamainos seselė mėgino mane supažindinti su buhalteriu, per neapdairumą propanu nusvilusiu ausis ir plaukus. Ji pristatė mane absolventui, kuris neteko gerklės ir sinusų paliestas vėžio. Po to — langų plovėjui, nupuolusiam žemyn galva iš trečio aukšto ant asfalto.

Nusvilęs, paliestas ir nupuolęs — tai jos žodžiai. Teisininko nelaimė. Mano didysis nelaimingas atsitikimas.

Sesuo Katerina ateidavo patikrinti mano gyvybinių funkcijų kas šešias valandas. Sulyginti mano pulso su stambaus, sidabrinio vyriško laikrodžio sekundžių rodykle. Užmauti ant mano rankos kraujospūdžio matuoklio. Įkišusi man į ausį kažkokį elektrinį ginklą pamatuoti temperatūros.

Sesuo Katerina buvo iš tų, kurios dėvi vestuvinį žiedą.

O vedę žmonės visada mano, kad meilė — atsakymas į visus klausimus.

Persikeliame į mano didžiojo nelaimingo atsitikimo dieną, kai visi buvo tokie dėmesingi. Visi žmonės, kurie praleido mane be eilės greitosios pagalbos priimamajame. Policija iš jų to reikalavo. Jie man davė ligoninės lapą su atspausdintu neištrinamo mėlynumo užrašu „La Paloma memorialinės ligoninės nuosavybė“ krašte. Pradžioje jie man suleido morfijaus. Tada pritvirtino prie neštuvų.

Nedaug ką prisimenu iki tos dienos, kai seselė papasakojo man apie policijos darytas nuotraukas.

Nuotraukos — didelės, blizgios aštuonių ir dešimties colių formato — tokios pat gražios kaip mano albume. Seselė pasakojo, kad jos nespalvotos. Tik šiose nuotraukose aš sėdžiu ant neštuvų, nugara atsirėmusi į ligoninės priimamojo sieną. Slaugė smulkiomis operacinėmis žirklutėmis dešimt minučių karpė mano suknelę. Kaip kirpo, aš atsimenu. Tai buvo mano krepo paplūdimio suknelė iš Espre. Prisimenu, vos neužsisakiau dviejų tokių suknelių iš katalogo, nes jos nepaprastai patogios, laisvos, vėjas gali lengvai patekti pro rankoves ir suktis aplink juosmenį. O jei vėjo nėra, tekdavo prakaituoti, o krepo audinys prilipdavo tarsi vienuolika garsiųjų žolelių ir prieskonių, suknelė būdavo tarsi perregima. Išeidavai į vidinį kiemą ir apimdavo nuostabus jausmas, tarsi milijonai prožektorių išskirtų tave iš minios, įžengdavai į restoraną, kai lauke tvoksdavo trisdešimt laipsnių karščio, ir visi atsisukdavo, lyg būtumei ką tik gavusi kokį ypatingai svarbų apdovanojimą už didžius gyvenimo pasiekimus.

Toks būdavo jausmas. Tokį dėmesį visada prisimenu. Tą karštą trisdešimties laipsnių jausmą.

Ir dar pamenu savo apatinius.

Atleisk man, mama, atleisk, Dieve, bet aš dėvėjau vien mažytį lopinėlį medžiagos, pritvirtintą prie elastinės virvelės, einančios per juosmenį ir per užpakalio tarpelį. Kūno spalvos. Virvelė, einanti per užpakalio tarpelį, — subinės siūlas, kaip visi ją vadina. Kelnaites su virvele tądien mūvėjau, nes buvau su krepo suknele, kuri beveik permatoma. Dažniausiai neplanuoji pakliūti į ligoninės priimamąjį, kuriame sukarpys tavo suknelę, o detektyvai fotografuos gulinčią ant neštuvų, į veną lašant morfijui, o pranciškonų vienuolei rėkiant į ausį:

— Fotografuokit! Fotografuokit dabar! Ji vis dar netenka kraujo!

Ei, tikrai, tai buvo daug juokingiau, nei gali atrodyti.

Juokinga buvo, kai tysojau ant neštuvų, tarsi anatomiškai tiksli skudurinė lėlė, prisidengusi vien ta menkute medžiagos skiaute, o veidas buvo jau toks pat kaip dabar.

Policija paprašė, kad vienuolė pridengtų mano krūtis paklode. Vien tam, kad galėtų nufotografuoti veidą, nes detektyvai drovėjosi manęs, pusnuogės gulinčios ant neštuvų.

Persikeliame, kai man atsisako parodyti nuotraukas, o vienas detektyvų aiškina, kad, jei kulka būtų pataikiusi keliais coliais aukščiau, jau būčiau negyva.

Nesupratau, ką jie tuo nori pasakyti.

Dviem coliais žemiau ir būčiau šutusi savo pikantiškoje krepo suknelėje, mėgindama įtikinti draudimo agentą nekreipti dėmesio į akivaizdžias išvadas ir pakeisti mano automobilio stiklą. Tada, įsitaisiusi prie baseino, išsitepusi kremu nuo saulės, pasakočiau keliems dailiems vyrukams, kaip važiuojant greitkeliu į mano Stingray korvetę pataikė akmuo, ar velniai žino kas, ir mano priekinis stiklas tiesiog išsitaškė.

O dailūs vyrukai sakytų:

— Uau.

Persikeliame, kai kitas detektyvas — tas, kuris automobilyje ieškojo kulkos ir kaulų nuotrupų, — išsiaiškino, kad aš važiavau pravėrusi langą. Jis, pakėlęs akis nuo blizgių nuotraukų, kuriose aš guliu pridengta paklode, aiškino, kad langai privalo būti visiškai atidaryti arba aklinai uždari. Jis net negalėjęs prisiminti, keliems automobilistams tokių avarijų metu buvo nukirstos galvos.

Ir kaip aš galėjau nesijuokti.

Tai jo pavartotas žodis — automobilistai.

Su tokia burna kaip mano, aš tegalėjau juoktis. Negalėjau nesijuokti.

Persikeliame, kai nuotraukos jau padarytos, kai žmonės nustojo į mane žiūrėti.

Mano vaikinas Manusas atvyko tą patį vakarą, kai jau buvau išvežta iš priimamojo, iš neštuvų perkelta į operacinę, sustabdžius kraujavimą paguldyta atskiroje palatoje. Tik tada pasirodė Manusas. Manusas Kelis, mano sužadėtinis — kol pamatė, kas iš manęs likę. Manusas sėdėjo ir žiūrėjo į nespalvotas blizgias mano naujo veido nuotraukas, versdamas paeiliui, maišydamas, sukiodamas, apversdamas, stengdamasis rasti rakursą, kuriuo tose paslaptingose nuotraukose akimirką lyg ir pamatai gražią moterį, bet staiga ir vėl bjaurybę.

Manusas sako:

— O Dieve.

Tada:

— O brangiausias Viešpatie.

Tada:

— O Kristau.

Pirmasis mūsų su Manusu pasimatymas buvo, kai vis dar gyvenau su savo šeima. Manusas parodė man ženklelį savo piniginėje. Namuose turėjo ginklą. Jis buvo policijos detektyvas, labai sėkmingai dirbantis viešosios tvarkos policijos skyriuje. Draugavome kaip gruodis ir gegužė. Manusui buvo dvidešimt penkeri, o man aštuoniolika, tačiau mes netrukdomi susitikinėjome. Toks jau šis pasaulis. Kartą plaukėme buriuoti, ir jis mūvėjo Speedo, o juk kiekviena nuovoki moteris žino, kad tai rodo mažų mažiausiai biseksualią orientaciją.

Mano geriausia draugė Evi Kotrel yra modelis. Evi sako, kad gražiems žmonėms negalima susitikinėti su gražiais žmonėmis. Nes kartu jie nesukaupia pakankamai dėmesio. Evi nuomone, dviem gražuoliams būnant kartu grožio standartai visiškai persimaino. Tai galima lengvai pajusti. Kai abu esate gražūs, tai, galima sakyti, nė vienas toks nesate. Dviese, kaip pora, sudarote mažiau, nei atskiros dalys yra vertos.