Чак Паланик - Nematomi monstrai

Nė vienas mūsų nebeturi gimtosios kalbos.

Persikeliame į antrą aukštą.

Persikeliame į bet kokią galimą vietą ir laiką.

Kai agentė įklimpsta mėlynose senjoro Alfo Romeo akyse, prasideda pati suktybė. Pagrindinis miegamasis visada yra koridoriaus gale, toje pusėje, kur atsiveria gražiausias vaizdas. Seimininkų vonia išklijuota rausvais veidrodžiais — kiekviena siena, netgi lubos. Mudvi su princese Brendi atsispindime visuose paviršiuose. Brendi sėdi ant rausvo tualetinio staliuko vienoje praustuvo pusėje, o aš kitoje.

Visuose veidrodžiuose atsispindi tik viena iš mūsų, sėdinti visose praustuvų pusėse. Brendi Aleksander yra tiek daug, kad net sunku suskaičiuoti, ir visuose atspindžiuose ji yra mano bose. Visos Brendi atsidaro baltas ėriuko odos rankines ir šimtai stambių žieduotų Brendi rankų išsitraukia naujausius vaistų žinyno raudonais viršeliais leidimus, storus lyg Biblija. Visas šimtas Burning Blueberry šešėliais dažytų akių žvelgia į mane iš visų kampų.

— Darbo tvarką žinai, — komanduoja šimtai plumbagio burnyčių. Didžiosios rankos puola atidarinėti stalčius ir spintelių dureles. — Nepamiršk, kaip viską radai ir padėk atgal tiksliai toje pačioje vietoje, — liepia burna. — Pirmiausiai imsimės vaistų, tada kosmetikos. O dabar pradėk medžioklę.

Išimu pirmąjį buteliuką. Jame — Valium. Ištiesiu buteliuką, kad šimtai Brendi galėtų perskaityti etiketę.

— Imk tiek, kad neįkliūtume, — aiškina Brendi, — o tada imkis kito buteliuko.

Įkratau kelias mėlynas tabletes į savo rankinuko kišenėlę prie kitų Valium tablečių. Kitas buteliukas — Darvon.

— Mieloji, jos tiesiog tirpsta burnoje, — visos Brendi įsižiūri į mano laikomą buteliuką. — Gal pakankamai saugu paimti jų daugiau?

Tablečių galiojimas baigsis po mėnesio, o buteliukas dar beveik pilnas. Nusprendžiu paimti maždaug pusę.

— Nagi, — didelė žieduota ranka artėja prie manęs iš visų pusių. Brendi ištiesia delną. — Duok Brendi porą. Princesei ir vėl skauda strėnas.

Iškratau dešimt piliulių ir šimtai rankų įsimeta tūkstantį raminamųjų vaistų į raudonu kilimu išklotas plumbagio burnytes. Savižudiška Darvon dozė nuslysta į tamsų Brendi Aleksander pasaulio vidų.

Kitame buteliuke nedideli violetiniai 2,5 mg Premarin žirniukai. Trumpai tariant — nėščių kumelių šlapimas. Kitaip tariant — tūkstančiai nelaimingų kumelių Šiaurės Dakotoje ir Centrinėje Kanadoje, verčiamų stovėti ankštose arklidėse su kateteriais šlaplėse, kad nebūtų prarastas nė menkiausias šlapimo lašelis, ir laukan išleidžiamų tik pasidulkinti. Juokingiausia, kad taip galima apibūdinti ir bet kurį ilgesnį pagulėjimą ligoninėje, tačiau tai tik mano asmeninė patirtis.

— Nežiūrėk į mane taip, — sako Brendi. — Nepaėmusi tablečių tikrai neprikelsiu iš mirusiųjų nė vieno tų nelaimingų arkliukų.

Kitame buteliuke sunumeruotos apvalios persikų spalvos 100 mg Aldactone tabletės. Namų šeimininkė greičiausiai mėgsta piktnaudžiauti moteriškais hormonais.

Nuskausminamieji ir moteriški hormonai iš esmės yra vienintelės dvi Brendi maisto grupės, taigi ji iš karto sako:

— Duok man, duok man, duok man.

Ji užkremta kelias rausvas Estiny l . Įsimeta į burną kelias turkio mėlynumo Estrace tabletes. Makšties kremą Premarin tepdama vietoje rankų kremo, ji sako:

— Panele Kei, meilute, aš, regis, negaliu sugniaužti kumščio. Gal galėtumei supakuoti daiktus, kol aš trumpai prigulsiu?

Šimtai mano atvaizdų, klonuotų rausvuose vonios kambario veidrodžiuose, pradeda tikrinti kosmetikos atsargas, kol princesė eina į didįjį miegamąjį numigti ant prabangios senovinės lovos su baldakimu. Randu Darvocet, Percodan ir Compazine, Nembutal ir Percocet. Geriamųjų estrogenų. Anti-androgenų. Progeston. Estrogeno pleistrų. Nerandu Brendi mėgstamų vario raudonumo rožės atspalvio skaistalų. Jokių mėlynių spalvos šešėlių. Randu vibratorių su neveikiančiomis baterijomis, iš kurių viduje jau pribėgę rūgšties.

Šis namas priklauso senai moteriai, mąstau sau. Niekam nerūpinti, senstanti, apsisvaiginusi sena moteris, kas minutę senesnė ir vis mažiau matoma išoriniam pasauliui. Jai nereikia daug makiažo. Nereikia eiti į miestą ieškoti linksmų vietelių. Nereikia gąsdintis tuščių kalbų vakarėliuose. Man iš burnos po vualiu trenkia rūgštimi ir karščiu, karšta po drėgnais šilko, tiulio ir medvilnės žoržeto sluoksniais, kuriuos šiandien pasikeliu pirmą kartą. Veidrodžiuose matau rausvą atspindį to, kas liko iš mano veido.

Veidrodėli, veidrodėli, kas pasaulyje sąžiningiausia?

Piktoji karalienė kvailai nusprendė dalyvauti Snieguolės žaidime. Ateina toks amžius, kada moteris turi rinktis kitą galios rūšį. Pavyzdžiui, pinigus. Arija ginklą.

Gyvenu gyvenimą, kurį myliu, kartoju sau, ir myliu gyvenimą, kurį gyvenu.

Sakau sau, kad to nusipelniau.

Būtent to ir norėjau.

1 Loon [lu:n] — angl. „naras“ (paukštis), loony (lunatic sutr.) [Iu:ni] — angl. „pamišėlis“, „psichas“ (vert. past.).

TREČIAS SKYRIUS

Kol nesutikau Brendi, visada norėjau, kad kas nors manęs paklaustų, kas nutiko mano veidui.

— Paukščiai nulesė, — norėjau jiems atsakyti.

Mano veidą nulesė paukščiai.

Tačiau niekas nenorėjo to žinoti. Brendi Aleksander nebuvo viena tų nenorinčiųjų.

Tik nemanykite, kad tai tebuvo didelis atsitiktinumas. Mes — aš ir Brendi — privalėjome susitikti. Tarp mūsų buvo tiek daug bendra. Tarp mūsų beveik viskas buvo bendra. Be to, vieniems tai nutinka anksčiau, kitiems vėliau, nelaimingi atsitikimai ar paprasčiausia žemės trauka, galiausiai visi liekame sužaloti. Didžioji dalis moterų pažįsta jausmą, kai kas dieną tampa vis labiau nematomomis. Brendi mėnesių mėnesius gulėjo ligoninėje, aš taip pat, o ligoninių, kuriose gali atlikti plastinės chirurgijos operacijas yra labai daug.

Persikeliame pas vienuoles. Vienuolės — seselės. Baisiausia buvo, kad jos nuolat energingai skatindavo. Viena vienuolė pasakodavo man apie pacientą, gulintį kitame aukšte — labai žavų ir linksmą. Pacientas buvo teisininkas, kuris sugebėdavo atlikti magiškus triukus vien rankomis ir popierine servetėle. Tądien seselė vienuolė, vilkinti baltą slaugytojos vienuolės uniformą, papasakojo apie mane tam teisininkui. Tai buvo Sesuo Katerina. Ji jam papasakojo, kad aš — linksma ir protinga, ir kaip būtų miela, jei mes susitiktume ir beprotiškai vienas kitą įsimylėtume.

Ji taip ir pasakė.

Ji pažvelgė į mane pro kabančius ant nosies akinius vieliniais rėmeliais su pailgais stačiakampio formos lęšiais, primenančiais mikroskopo skaidres. Nosies galiukas atrodė rausvas dėl sutrūkinėjusių smulkių kapiliarų. Rožinė, kaip ji vadino. Jai labiau tiktų gyventi imbierinių sausainukų namelyje, nei vienuolyne. Ištekėjus už Kalėdų senio, o ne Dievo. Jos įprastai dėvima iškrakmolyta prijuostė buvo tokio švytinčio baltumo, kad vos atvykus po didžiosios autokatastrofos, pamenu, mano kraujo dėmės atrodė juodos palyginus su prijuoste.

Man davė rašiklį ir popieriaus, kad galėčiau bendrauti. Galvą aptvarstė ilgais tvarsčiais, prilaikančiais vatos tamponus, ir vietomis susegė metalinėmis drugelio formos sąsagėlėmis, kad negalėčiau nusivynioti. Po tvarsčiais storu sluoksniu pritepė toksiško antibiotinio gelio, kėlusio man klaustrofobiją.

Mano plaukus sukėlė aukštyn, kur jie liko trokšti po tvarsčių sluoksniu, pamiršti ir man nepasiekiami. Nematomoji moteris.