Чак Паланик - Nematomi monstrai

Mus supa eilės Liudviko XIV-ojo stiliaus sofų ir krėslų.

Susiduriame su eiline nekalta nekilnojamojo turto prekybos agente, taigi Brendi ištiesia ranką — stambių kaulų riešą su iššokusiomis venomis, krumplių kalnų grandinę, suvytusius pirštus, apmaustytus žiedais su žaliomis ir raudonomis ovalo formos akimis, blizgiu raudoniu dažytus porcelianinius nagus — ir sako:

— Aš sužavėta, nėra abejonių.

Jei kažkuo ir galima pradėti pasakojimą, tai turi būti Brendi plaštakos. Jos, apnarstytos žiedais, atrodo dar didesnės, o ir šiaip yra milžiniškos. Rankos, apnarstytos žiedais, tarsi norint pabrėžti jų dydį, buvo vienintelė Brendi Aleksander kūno dalis, kurios chirurgai negalėjo pakeisti.

Taigi Brendi net nesistengė slėpti savo plaštakų.

Mes esame lankęsi tokioje daugybėje panašių namų, kad net neketinu jų skaičiuoti, o agentai visuose jų mus sutikdavo su šypsenomis. Ši agentė vilki standartinę uniformą — mėlyną kostiumėlį su raudonos, baltos ir mėlynos spalvos šalikėliu ant kaklo. Ji avi mėlynais aukštakulniais, o mėlyna rankinė kabo ant rankos.

Agentė žvilgteli į dideles Brendi Aleksander plaštakas, tada žvilgsnis nuslenka prie šalia stovinčio senjoro Alfo Romeo ir kerinčiai mėlynos Alfo akys prikausto jos žvilgsnį. Mėlynos akys, kurios niekada neužsimerkia, niekada nenusukamos į šalį, jose slypi kūdikis arba gėlių puokštė, kažkas gražaus arba pažeidžiamo, kas sukuria įspūdį, jog gražų vyrą saugu mylėti.

Alfas stovi ilgoje vyrų, pametusių galvą dėl Brendi, eilėje, o kiekviena nuovoki moteris žino, kad gražus vyras yra puikiausias aksesuaras. Brendi ranka ore nužymi žvilgsnio lauką nuo savo šypsenos ir didelių papų iki Alfo lyg modelis, reklamuojantis naują automobilį ar skrudintuvą.

— Leiskite supažindinti, — prabyla Brendi. — Senjoras Alfas Romeo, profesionalus Princesės Brendi Aleksander palydovas.

Visai taip pat Brendi ranka nematoma trajektorija nuo jos virpančių blakstienų ir vešlių plaukų mosteli į mane.

Agentė tematys mano vualį, musliną, karpytą rudai rausvą aksomą, siuvinėtą sidabru tiulį iš tiek daug sluoksnių, kad, regis, po juo nieko nėra. Nėra daug priežasčių į mane žiūrėti, todėl žmonės dažniausiai ir nežiūri. Mano išvaizda byloja:

Ačiū, kad nelendate.

— Leiskite supažindinti, — Sako Brendi, — panelė Kei Mak Aisak, asmeninė Princesės Brendi Aleksander sekretorė.

Nekilnojamo turto agentė su varinėmis Chanel sagomis ir apie kaklą aprištu šalikėliu, slepiančiu nukarusią odą, nusišypso Alfui.

Kai į tave niekas nežiūri, gali žmonėse pražiūrėti skylę. Gali stebeilytis į detales kiek tik panorėjęs, nes niekada nesulauksi grįžtamojo žvilgsnio, ir tai bus tavo kerštas. Žvelgiant pro mano vualį, agentė išsiliejusiais kontūrais švyti raudoniu ir auksu.

— Panelė Mak Aisak, — tebetiesdama savo didelę plaštaką į mane taria Brendi, — panelė Mak Aisak yra nebylė ir negali kalbėti.

Agentė lūpdažiu išdažytais pret-a-porter dantimis, kremine pudra bei maskuokliu išteptais krepo paakiais ir skalbyklėje skalbiamu peruku, ji nusišypso Brendi Aleksander.

— O čia.... — didelė, žieduota Brendi plaštaka susiriečia ir paliečia savo torpedines krūtis.

— Čia.... — Brendi ranka susiriečia ir paliečia perlų vėrinį ant kaklo.

— Čia.... — milžiniška ranka pakyla ir paliečia banguotą kaštoninę plaukų kupetą.

— Ir čia.... — ranka prisiglaudžia prie storų ir drėgnų lūpų.

— Čia, — taria Brendi, — yra Princesė Brendi Aleksander.

Nekilnojamojo turto agentė priklaupia ant vieno kelio, lyg darytų reveransą ar klauptųsi prieš altorių. Ji keliaklupsčiauja.

— Man didžiulė garbė, — sako ji. — Net neabejoju, kad šis namas jums tiks. Jūs jį tiesiog pamilsite.

Brendi tarsi kalė ledo karalienė tik linkteli ir pasisuka į paradinį įėjimą, pro kurį mes visi įėjome.

— Jos didenybė ir panelė Mak Aisak, — informuoja Alfas, — norėtų pačios apžiūrėti namą, kol mudu aptarsime likusias smulkmenas, — smulkios Alfo rankutės plazda, kol jis aiškina, — ... lėšų pervedimą... lirų keitimą į Kanados dolerius.

— Psichus, — tarsteli agentė.

Mes su Brendi ir Alfu sustingstame. Nejaugi ši moteris mus perkando? Galbūt po šitiek mėnesių kelyje, lankant tuzinus tokių namų, kažkas pagaliau perprato mūsų suktybę?

— Psichai, — vėl priklaupdama pakartoja agentė. — Mes taip vadiname dolerius — psichais, — ji įgrūda ranką į savo mėlynąją rankinę. — Tuoj parodysiu. Matote, štai paukščio atvaizdas ant monetos, — rodo ji. — Tai — naras1.

Mes su Brendi atvirstame į ledo karalienes ir žingsniuojame toliau vestibiuliu. Praeiname pro krėslų eiles, pro kaltą marmurą. Mūsų atspindžiai išsiraito ir išsilieja raudonmedžio apkaluose, per ilgus metus įsiėdusiuose cigarų dūmų. Seku princesę Brendi Aleksander į prieangį, o Alfo balsas tuo metu prikausto agentės mėlynu kostiumėliu dėmesį klausinėdamas, kokiu kampu rytinė saulė apšviečia valgomąjį ir ar vietos valdžia leis įrengti asmeninę sraigtasparnių pakilimo aikštelę prie baseino.

Einu laiptų link, paskui didžiulę, dabitišką princesės Brendi nugarą, sidabrinės lapės kailio švarkelį, krentantį nuo pečių, ir kelis jardus šilkinio brokato šalio, kuriuo apsukta kaštoninė Brendi Aleksander plaukų kupeta. Super mega karalienės balsas ir L’air du Temps kvepalų šleifas yra nuolatiniai neregimi Brendi Aleksander pasaulio palydovai.

Banguojantys kaštoniniai plaukai, sukelti ir apsukti šilkiniu brokato šalių, man primena sėlenų keksiuką. Didelį pyragaitį su vyšniomis. Tarsi braškinis kaštoninis atominis grybas, kylantis virš Ramiojo vandenyno atolo.

Princesės pėdos įkalintos dvejuose auksinių batelių spąstuose su smulkiais aukso spalvos dirželiais ir auksinėmis grandinėlėmis. Šios supančiotos, pompastiškos pėdos smailiais kulnais žengia ant pirmojo iš trijų šimtų laiptelių, vedančių iš prieangio į trečią aukštą. Tuomet ji lipa dar vienu laipteliu aukščiau, dar vienu, kol galiausiai užlipa pakankamai aukštai, kad galėtų surizikuoti atsisukti. Tik tada ji atsuka savo braškinio keksiuko galvą. Siluetą paryškina didelės torpedinės Brendi Aleksander krūtys, jos bežadis profesionalios burnytės grožis apvaliame veide.

— Šio namo savininkė, — sako Brendi, — yra labai sena, geria hormoninius papildus ir tebegyvena čia.

Kilimas po mano kojomis toks storas ir tankus, jog jaučiuosi lipanti per purią dirvą. Žingsnis po žingsnio, grindys purios, byrančios ir nestabilios. Mes su Brendi ir Alfu taip ilgai apsimetinėjome, kad anglų yra mūsų antroji kalba, jog iš tiesų pamiršome, kaip ja šnekėti.

Aš neturiu jokios gimtosios kalbos.

Mūsų akių lygyje — murzini tamsaus sietyno akmenys. Kitoje turėklų pusėje pilkos marmurinės prieangio grindys ir mums regis, lyg liptume laiptais, skendinčiais debesyse. Žingsnis po žingsnio. Tolumoje Alfo reiklus balsas klausinėja apie vyno rūsius, būdas rusų vilkogaudžiams. Nuolatinės Alfo pastangos užvaldyti visą nekilnojamojo turto agentės dėmesį yra vos girdimos tarsi radijo signalas, grįžtantis iš tolimų kosmoso erdvių.

— ... princesė Brendi Aleksander, — plevena jo šilti, sodrūs žodžiai, — ji gali nusivilkti drabužius ir žviegti kaip laukinė kumelė net ir sausakimšuose restoranuose...

Super mega karalienės balsas ir L’air du Temps kvepalų šleifas taria:

— Kitame name, — juda jos plumbagio lūpos, — Alfas bus nebylys.

— ... jūsų krūtys, — Alfas kreipiasi į agentę, — jūs turite dvi tikras jaunos merginos krūtis...