Чак Паланик - Nematomi monstrai

Turbūt tai taikytina kiekvienam pasaulio gyventojui.

Vis tas pats „Veidrodėli, veidrodėli, pasakyk“, nes grožis tai galia, taip kaip pinigai ir ginklai yra galia.

Kai laikraštyje perskaitau apie kokią dvidešimtmetę, kurią pagrobė, prievartavo, apiplėšė ir tada nužudė, ir jos jaunos ir besišypsančios nuotrauka atsidūrė pirmame puslapyje, aš užuot sielojusis dėl tokio baisaus ir liūdno nusikaltimo, nejučiomis galvoju, kad ji būtų buvusi visai graži, jei ne žąsies snapas vietoje nosies. Tada mąstau, kad reikia apsirūpinti geromis savo portreto nuotraukomis, jei kartais būčiau pagrobta ir prievartauta iki mirties. Galiausiai į galvą ateina, kad, na, turėsiu bent viena konkurente mažiau.

Tarsi to dar būtų maža, mano naudojamas drėkinamasis kremas yra pagamintas iš embrioninių ląstelių hidrogenizuotame mineraliniame aliejuje. Jei atvirai, tai visas mano gyvenimas sukasi tik apie mane pačią.

Svarbiausia, kad būtų veiklos ir koks nors fotografas rėktų:

— Daugiau empatijos!

Šviesos blykstė.

— Daugiau simpatijos!

Blykst.

— Daugiau žiauraus sąžiningumo!

Blykst.

— Neleisk man mirti čia ant grindų, — taria Brendi ir didelėmis rankomis įsikimba į mane. — Mano plaukai pakaušyje susigulės.

Aš žinau, kad Brendi greičiausiai mirs, tačiau negaliu į tai įsijausti.

Evi dar garsiau įsiverkia. Be to, gaisrininkų sirenos karūnuoja mane Migrenos miestelio mere.

Šautuvas tebesisuka ant grindų, bet vis lėčiau ir lėčiau.

Brendi sako:

— Ne tokio gyvenimo norėjo Brendi Aleksander. Ji, visų pirma, turėjo būti įžymi. Na žinai, ją iki mirties dar turėjo parodyti per televiziją Super taurės pertraukėlės metu, nuogą, iš lėto geriančią dietinę kolą.

Šautuvas nustoja suktis ir nenusitaiko į nieką.

Brendi užrinka ant verkiančios Evi:

— Užsičiaupk!

— Pati užsičiaupk, — atsišaukia Evi, o jai už nugaros liepsnos jau baigia suryti laiptų kilimą.

Girdisi po Vest Hilsą klaidžiojančios ir kaukiančios sirenos. Žmonės stumdosi, kas pirmas paskambins 911 ir taps dienos herojumi. Niekas neatrodo pasirengęs gausiai televizijos komandai, kuri gali atvažiuoti bet kurią minutę.

— Brangute, duodu tau paskutinį šansą, — sako Brendi, o jos kraujas jau baigia užlieti visą kambarį. — Ar tu mane myli?

Užduodami tokius klausimus kaip šis, žmonės išstumia tave iš dėmesio centro. Taip jie įkalina tave geriausio antrojo plano vaidmenyje.

Daug didesnis nei namo gaisras yra šis milžiniškas lūkestis, kad aš ištarsiu tris labiausiai nuvalkiotus žodžius, kuriuos galima rasti bet kokiame scenarijuje. Jau vien tie žodžiai verčia mane jaustis, lyg įnirtingai pirštu prievartaučiau pati save. Tai tik žodžiai. Bejėgiai. Žodynas. Dialogas.

— Atsakyk, — kartoja Brendi. — Ar myli? Ar tikrai mane myli? Būtent taip perspausdama Brendi ir nuvaidino visą savo gyvenimą. Brendi Aleksander nesustojantis gyvo garso teatras, kas akimirką vis mažiau gyvas.

Tik dėl to, kad esame lyg ant scenos, aš paimu Brendi ranką. Gražus gestas, bet staiga išsigąstu krauju pernešamų ligų sukėlėjų ir tada dunkst, valgomajame įlūžta lubos ir į mus pro tarpdurį plūsta žiežirbos ir karšti pelenai.

— Net jei negali manęs mylėti, papasakok apie mano gyvenimą, — taria Brendi. — Mergina negali numirti, jei jai prieš akis neprabėga visas gyvenimas.

Nedaug kam pavyksta patenkinti savo emocinius poreikius.

Ugnis praryja kilimą ant laiptų ir pasiekia pliką Evi užpakalį, ji suklinka ir pasileidžia laiptais su baltais aprūkusiais aukštakulniais. Nuoga ir beplaukė, prisidengusi vien viela ir pelenais, Evi Kotrel išbėga pro paradines duris prieš platesnę publiką: vestuvių svečius, sidabrą, krištolą ir atvykstančias gaisrines. Tokiame pasaulyje gyvename. Keičiasi aplinkybės ir mes mutuojame.

Taigi pasakojimas bus apie Brendi. Aš pasakosiu, svečio teisėmis vaidins Evelina Kotrel ir mirtinas AIDS virusas. Brendi, Brendi, Brendi. Nelaimingoji liūdnoji Brendi guli ant nugaros, ranka prispaudžia šautinę žaizdą, pro kurią baigia išsilieti jos gyvybė ant marmurinių grindų, ir taria:

— Prašau, papasakok apie mano gyvenimą. Papasakok, kaip mes čia atsidūrėme.

Taigi aš dūstu dūmais tam, kad užfiksuočiau šią Brendi Aleksander akimirką.

— Daugiau dėmesio!

Blykst.

— Daugiau garbinimo!

Blykst.

— Daugiau ramybės.

Blykst.

ANTRAS SKYRIUS

Nesitikėkite, kad čia bus viena tų istorijų, kuriose pasakojama: ir tada, ir tada, ir tada.

Bus panašiau į mados žurnalų puslapius, Vogue arba Glamour chaosą, kai numeruojamas kas antras arba trečias, arba penktas puslapis. Byra kvepalų mėginėliai, o puslapio dydžio nuogos moterys išnyra iš niekur, siūlydamos makiažo priemones.

Galite net neieškoti turinio, žurnališkai pradingusio dvidešimt puslapių po viršelio. Nesitikėkite rasti ką nors iš karto. Čia nėra jokios sistemos. Prasidės pasakojimas, tada, po trijų pastraipų:

Persikeliate į kažkurį puslapį.

Tada šokate atgal.

Tai bus pasakojimas iš tūkstančio mados elementų, kuriuos gali maišyti ir derinti, sukurdamas gal kokius penkis skoningus komplektus. Milijonas stilingų aksesuarų, šalikų, diržų, batų, skrybėlių ir pirštinių, ir nė vieno rimto drabužio, prie kurio galėtumei juos derinti.

Ir jums tikrai tikrai labai reikėtų priprasti prie šio jausmo, tiek čia, tiek kelyje, tiek darbe, tiek santuokoje. Tokiame pasaulyje mes gyvename. Sekite instrukcijas.

Persi keliame atgal prieš dvidešimt metų, į baltą namą, kuriame užaugau su savo tėvu, nuolat 8 mm juostine kamera filmavusiu mane ir brolį, lakstančius po kiemą.

Persikeliame į dabartį, kai po dvidešimties metų su draugais vakarais sėdime ant šezlongų ir žiūrime tuos pačius 8 mm filmus per projektorių ant baltos to paties namo sienos. Namas tas pats, kiemas tas pats, langai juostoje projektuojami dydžio sulig langais tikrovėje, žolė sulig žole ir filmuotas mano brolis bei aš pati dar vaikai, lyg pakvaišę lakstantys prieš kamerą.

Persikeliame, kai mano brolis jau apgailėtinas ir miręs nuo didžiojo AIDS maro.

Persikeliame, kai aš jau suaugusi ir įsimylėjusi policijos detektyvą, išsikeliu gyventi kitur, norėdama tapti įžymiu supermodeliu.

Prisiminkite, visai kaip įspūdingajame Vogue žurnale, prisiminkite, kad ir kaip priartėtumėte, teks sekti peršokimus: Tęsinys kažkuriame puslapyje.

Kad ir kaip atidžiai skaitysite, niekada neapleis jausmas, kad kažką praleidote, gniuždantis jausmas primins, jog ne viską patyrėte. Širdį diegiantis jausmas, kad svarbias vietas perskaitėte paviršutiniškai.

Na, pratinkitės prie šio jausmo. Vieną dieną visas jūsų gyvenimas taps tokiu.

Bet čia tik pratybos. Visa tai nesvarbu. Kol kas tik apšylame. Persikeliame čia ir dabar, kur Brendi Aleksander guli ant grindų ir baigia mirtinai nukraujuoti, o aš klūpiu šalia, pasakodama šią istoriją prieš atvykstant greitajai pagalbai.

Persikeliame atgal prieš kelias dienas, į prabangaus namo Vankuveryje, Britų Kolumbijoje, valgomąjį. Kambarys išmuštas saldžiais, drožinėtais rokoko stiliaus raudonmedžio plokščių apkalais, marmurinėmis grindjuostėmis ir su raitytu, raižytu marmuriniu židiniu. Turtinguose namuose, kuriuose gyvena seni turtingi žmonės, viskas būtent taip ir yra, kaip jūs įsivaizduojate.

Rausvos lelijos glazūruotose vazose tikros, ne šilkinės. Kreminės spalvos užuolaidos iš šilko, o ne vaškuotos medvilnės. Raudonmedis — ne rausvai dažyta pušis. Vietoje krištolinio nekaba presuoto stiklo sietynas. Oda nėra vinilas.