Чак Паланик - Nematomi monstrai

Įkišu galvą tarp kelių ir žiūriu tiesiai į super mega karalienę, kurios galva guli tarp mano pėdų.

— Man skaudėjo gerklę, todėl kelias dienas nėjau į mokyklą, — sako Brendi. — Panele Arden, ar klausai?

Pažiūriu į ją žemyn. Taip lengva įsivaizduoti ją mirusią.

— Panele Arden, prašau, — sako ji. — Dar vieną.

Įmetu dar vieną Valium.

Brendi praryja.

— Kelias dienas negalėjau nieko praryti, — pasakoja ji. — Žiauriai skaudėjo gerklę. Vos prakalbėjau. Tėvai, aišku, pagalvojo, kad man streptokokinė infekcija.

Brendi galva tiesiai po manąja. Tik veidas aukštielninkas. Žiūriu tiesiai į tamsų plumbagio burnytės vidų, šlapią įėjimą į jos organizmą, vidurius ir visus kitus užkulisius. Brendi Aleksander užkulisiai. Žiūrint atvirkščiai ji gali pasirodyti visiškai nepažįstama.

O Elisas buvo teisus, žmones užkalbini tik tam, kad papasakotum apie save.

— Mėginys, — pasakoja Brendi, — kurį paėmė streptokoko infekcijai tirti, parodė gonorėją. Žinai, kaip trečioji Rea sesuo — Gon. Mažutytė gonokoko bacila. Man buvo vos šešiolika, o jau turėjau gonorėją. Mano tėvai nelabai mokėjo su tuo susitaikyti.

Tai jau tikrai.

— Jie visai pakvaišo, — sako Brendi.

Ir tada jie išmetė jį iš namų.

— Jie šūkavo, koks aš ligotas, — sako Brendi.

Ir tada išmetė jį iš namų.

— Sakydami „ligotas“, manau, turėjo galvoje „gėjus“, — sako ji.

Ir tada išmetė jį iš namų.

— Panele Škotija, — sako ji. — Dar vieną.

Įmetu dar vieną.

— Tada jie išmetė mane iš savo prakeiktų namų.

Persikeliame, kai ponas Parkeris sako iš už vonios kambario durų:

— Panele Aleksander? Panele Aleksander, čia aš. Panele Škotija, ar jūs ten?

Brendi bando sėstis, pasiremia alkūnėmis.

— Elisas, — per duris sako Parkeris. — Jums reikėtų nusileisti į apačią. Panele Škotija, jūsų brolį turbūt ištiko priepuolis.

Vaistai ir kosmetika išbarstyti ant marinistinių spintelių, o Brendi išsidrėbusi pusnuogė ant grindų, apibarstyta piliulėmis, kapsulėmis ir tabletėmis.

— Jis jos įbrolis, — atsišaukia Brendi.

Pasisuka rankena.

— Privalote man padėti, — šaukia Parkeris.

— Sustokite, pone Parkeri! — surinka Brendi ir rankena nustoja suktis. — Nusiraminkite. Neikite į vidų. Jums tik reikia, — žiūrėdama į mane sako Brendi, — paguldyti Elisą ant žemės ir neleisti jam susižeisti. O aš nusileisiu po akimirkos. — Brendi pažvelgia į mane ir išsišiepia plačia plumbagio šypsena. — Parkeri, ar girdite mane?

— Prašau, paskubėkite, — pasigirsta iš už durų.

— Paguldęs Elisą ant žemės, — toliau aiškina Brendi, — įkiškite ką nors jam tarp dantų. Ar turite piniginę?

Sekundė tylos.

— Ji iš ungurio odos, panele Aleksander.

— O, jūs turėtumėte ja labai didžiuotis, — atsako Brendi. — Jums reikės įkišti savo piniginę Elisui tarp dantų, kad jis negalėtų susičiaupti. Galite ant jo net atsisėsti, jei prireiks, — Brendi, ta šypsanti velnio išpera prie mano kojų.

Iš apačios pasigirsta dūžtančio krištolo garsai.

— Paskubėkite! — šaukia Parkeris. — Jis jau daužo daiktus!

Brendi apsilaižo lūpas.

— Pravėręs jam burną, suimkite liežuvį. Jei nesuimsite, jis uždus, o jūs sėdėsite ant lavono.

Tyla.

— Ar girdite mane? — klausia Brendi.

— Suimti jo liežuvį?

Apačioje sudūžta dar kažkas tikro ir brangaus.

— Pone Parkeri, mielasis, — sako princesė Aleksander išraudusiu nuo gniaužiamo juoko veidu, — suimkite jo liežuvį. Paguldykite Elisą ant grindų, pražiodykite burną, ištraukite kiek tik galite jo liežuvį ir laikykite, kol aš nusileisiu žemyn jums padėti.

Pasisuka durų rankena.

Mano vualiai guli ant tualetinio staliuko, per toli, kad galėčiau juos greitai pasiekti.

Durys vos vos prasiveria ir atsitrenkia į pusnuogės, apsirijusios Valium, kikenančios, tablečių krūvoje besivoliojančios Brendi aukštakulniu apautą koją. Tačiau tiek užtenka, kad pamatyčiau Parkerio veidą su jo suaugusiais antakiais, o jis pamatytų mane, sėdinčią ant tualeto.

Brendi suklinka:

— Šiuo metu aš padedu panelei Ardėnai Škotijai!

Turėdamas galimybę rinktis tarp liežuvio traukimo iš svetimos burnos ir žiūrėjimo į monstrą, šikantį į didžiulę sraigės kriauklę, veidas pranyksta tarpduryje ir durys užsitrenkia.

Futbolo stipendininko žingsniai nutolsta koridoriumi.

Tada nubilda laiptais žemyn.

Ponas Parkeris — stambi žuvis, jo duslūs žingsniai girdisi fojė, o po to svetainėje.

Iš apačios per grindis pasigirsta duslus Eliso riksmas. Ir staiga nutyla.

— Nagi, — sako Brendi, — apie ką mes šnekėjome?

Ji vėl paguldo galvą tarp mano pėdų.

— Ar tu jau svarstei apie plastines operacijas? — klausia ji. Ir tada sako, — įmesk man dar vieną.

DEVYNIOLIKTAS SKYRIUS

Kai išeini prasiblaškyti į miestą su alkoholiku, visada pastebi, kaip jis vis pripila tavo taurę, kad galėtų ištuštinti savąją. Kol tu geri, gėrimas nėra blogas užsiėmimas. Du — jau kompanija. Gerti smagu. Net jei tavo taurė nėra tuščia, alkoholikas bent truputį ją papildys prieš įsipildamas į savo.

Tai tik panašu į dosnumą.

Brendi Aleksander nuolat manęs klausinėja apie plastines operacijas. Na žinote, kodėl aš net nepasidomiu visomis galimybėmis. Krūtinėje silikonas, nuo klubų nusiurbti riebalai, Keti Keti smėlio laikrodžio figūra. Transformacijų krikštamotė, fėja, mano puikioji ledi, iš mirusiųjų prisikėlęs mano Pigmalionas brolis. Brendi Aleksander tiesiog apsupta plastinės chirurgijos.

Ir atvirkščiai.

Vonios pokalbiai.

Brendi tebeguli ant šaltų plytelių, aukštai, ant Kapitolijaus kalvos Sietle. Ponas Parkeris atėjo ir išėjo. Tik aš ir Brendi visą popietę. Aš vis dar sėdžiu ant į sieną įsukto keramikinio sraigės kriauklės formos tualeto. Ir vis dar bandau savo nevykusiais būdais ją nužudyti. Brendi baklažano spalvos plaukų kupeta guli tarp mano pėdų. Lūpdažiai ir Demerol, skaistalai ir Percocet-5 , Aubergine dreams ir kapsulės Nembutal Sodium — viskas išbarstyta ant akvamarininių spintelių aplink kriauklę.

Taip ilgai saujoje laikiau Valium, kad mano delnas nusispalvino firmine melsva Tiffany’s spalva. Tik aš ir Brendi visą popietę, saulės spinduliams pro žalvarinius liukus krentant vis įkypesniu ir įkypesniu kampu.

— Mano liemuo, — sako Brendi. Jos plumbagio lupytės atrodo jau kiek per mėlynos. Dangiškos perdozavimo spalvos. — Sofonda sako, kad mano liemuo turi būti keturiasdešimties centimetrų. Aš jai sakiau: „Panele Sofonda, mano kaulai juk stambūs. Metro aštuoniasdešimties ūgio. Aš niekaip nesuliesėsiu iki keturiasdešimties.“

Sėdžiu ant sraigės kiauto ir girdžiu tik pusę to, ką ji kalba.

— Sofonda, — sako Brendi, — Sofonda man sako, kad yra vienas būdas, bet turėsiu ja pasitikėti. Pabudusi po operacijos, turėsiu keturiasdešimties centimetrų liemenį.

Negalėčiau tvirtinti, kad nesu girdėjusi šios istorijos keliuose tuzinuose kitų vonios kambarių. Ant spintelės dar vienas vaistų buteliukas — Bilax kapsulės. Susirandu jas vaistų žinyne.

Bilax kapsulės. Vidurius laisvinantys.

Manau, reikėtų įmesti kelias kapsules į nepasotinamąją burną tarp mano kojų.

Persikeliame, kai Manusas stebi mane filmuojantis toje reklaminėje laidoje. Abu buvome tokie gražūs. Aš vis dar turėjau veidą. Jis dar nebuvo prikimštas konjuguotų estrogenų.