Чак Паланик - Nematomi monstrai

Idėja kilo Sofondai Piters. Ji sukūrė Keti Keti, pagamino prototipą, pardavė lėlę ir susižėrė pinigus. Sofonda, galima sakyti, ištekėjusi už Kiti bei Vivjenos, todėl pinigų pragyventi užtenka visoms.

Keti Keti pardavimas buvo toks sėkmingas, dėl to, kad ji — kalbanti lėlė, tik vietoje virvutės nugaroje ji turi auksinę grandinėlę. Patrauki grandinėlę ir ji sako:

„Nebloga ta tavo suknelė, na, supranti, jei tik tu tikrai nori taip atrodyti.“

„Tavo širdis yra mano pinjata.“

„Ar tikrai ruošiesi tai vilkėti?“

„Manau, mūsų santykiams būtų naudinga, jei pradėtume susitikinėti su kitais žmonėmis.“

„Nagi, duok bučiuksą.“

Ir: „Neliesk mano plaukų!“

Rea seserys užkalė gerą krūvą pinigų. Vien Keti Keti bolero švarkelis — Kambodžoje jį pasiuva už dešimt centų, o Amerikoje parduoda po šešiolika dolerių. Žmonės tiek moka.

Persikeliame, kai pastatau kelkraštyje Fiat su pilna bagažine meilės krovinio ir einu Brodvėjumi iki Congress viešbučio durininko. Moteris su puse veido atvyksta į prabangų viešbutį — vienus tų milžiniškų, žvilgančių, prieš šimtą metų pastatytų terakotos rūmų, kuriuose durininkai vilki frakus su auksiniais antpečiais. Aš apsivilkusi peniuarą ir chalatą. Bet nedėviu vualio. Mano chalato skvernas, privertas automobilio durelių, vilkosi greitkeliu apie dvidešimt mylių. Stručio plunksnos dvelkia dūmais. Mėginu išlaikyti paslaptyje tai, kad po pažastimi lyg ramentą nešuosi šautuvą.

Be to, dar pamečiau batą — vieną tų įsispiriamų aukštakulnių.

Durininkas su fraku į mane net nežvilgteli. Tiesa, dar mano plaukai, pamatau juos varinės Congress viešbučio iškabos atspindyje. Vėsus nakties vėjas sušiaušė mano glotniai suteptą šukuoseną ir pavertė ją išpešiotu žiurkių lizdu.

Persikeliame, kai stoviu prie Congress viešbučio registratūros ir kraipau akis bandydama nutaisyti vilioklės žvilgsnį. Sakoma, žmonės pirmiausia atkreipia dėmesį į akis. Į mane įsmeigtos naktinės pamainos prižiūrėtojo, sargo, menedžerio ir administratoriaus akys. Pirmasis įspūdis visada svarbiausias. Greičiausiai jiems įtarimą kelia mano apranga arba šautuvas. Naudodamasi savo randuota gerklės skyle ir nukarusiu liežuviu sakau:

— Geri terk nahdz gah sssid.

Visus sustingdo mano viliokliškos akys.

Šautuvas nežinia kokiu būdu atsiduria ant registratūros stalo, tiesa, į nieką tiksliai nenukreiptas.

Menedžeris, vilkintis tamsiai mėlynu sportiniu švarkeliu su vardine žalvarine kortele P. Baksteris, žengia artyn ir sako:

— Galime jums atiduoti visus pinigus iš kasos, bet niekas iš čia esančių negali atidaryti kontoros seifo.

Šautuvas taikosi tiesiai į P. Baksteris vardo kortelę — tai nelieka nepastebėta. Spragteliu pirštais ir parodau į popieriaus lapelį, kurį noriu, kad man paduotų. Rašikliu su grandinėle rašau:

„Kuriame kambaryje apsistojusios Rea seserys? Neverskite manęs belstis į visas penkioliktojo aukšto duris. Juk jau vidurnaktis.“

— Tai bus 15-G apartamentai, — ištiesęs rankas, pilnas banknotų, kurių man nereikia, atsako ponas Baksteris. — Liftai, — sako jis, — jums dešinėje.

Persikeliame į mūsų susitikimo dieną, kai aš buvau Deizi Šv. Peišens ir pirmąjį kartą sėdėjome kartu su Brendi. Tą šaldyto kalakuto dieną, kada laukiau, kol kas nors pagaliau manęs paklaus, kas atsitiko mano veidui, ir kada papasakojau viską Brendi.

Brendi pasodino mane į kėdę, dar šiltą nuo jos užpakalio, pirmą kartą užrakino logopedės kabineto duris ir davė man vardą iš ateities. Pavadino mane Deizi Šv. Peišens ir nenorėjo girdėti, koks buvo mano vardas prieš įeinant pro tas duris. Tapau teisėta tarptautinių mados namų, Šv. Peišens mados namų, paveldėtoja.

Brendi vis kalbėjo ir kalbėjo nesustodama. Nuo to, kiek ji kalbėjo, pradėjo trūkti oro. Turiu galvoje, ne vien mums su Brendi, bet visam pasauliui. Pasaulyje ėmė trūkti oro — šitiek daug Brendi kalbėjo. Amazonės džiunglės nebespėjo gaminti deguonies.

— Tai, kas tu esi kas akimirką, — pasakė Brendi, — tėra istorijos.

Man reikėjo naujos istorijos.

— Leisk man tave sukurti, — sakė Brendi, — kaip mane sukūrė Rea seserys.

Daugiau drąsos.

Blykst.

Daugiau jausmų.

Blykst.

Taigi, persikeliame, kai Deizi Šv. Peišens kyla liftu, Deizi Šv. Peišens žygiuoja plačiu kilimu klotu koridoriumi į 15-G apartamentus. Deizi pasibeldžia į duris, bet niekas neatidaro. Už durų girdisi čia-čia-čia muzika.

Durys prasiveria šešis colius ir jas sustabdo užkabinta grandinė.

Pro pravertas duris vienas virš kito pasirodo trys balti veidai — Kiti Liter, Sofonda Piters ir linksmoji Vivjena Vavein, visų veidai blizga nuo drėkinamojo kremo. Jų trumpi, tamsūs plaukai prispausti segtukais ir perukų kepuraitėmis.

Rea seserys.

Tik aš nežinau, kuri yra kuri. Trigalvis transvestitų karalienių totemas tarpduryje sako:

— Neatimk iš mūsų super mega karalienės.

— Mes tik dėl jos gyvename.

— Ji dar nebaigta. Nesukūrėme nė pusės, dar tiek turime su ja padaryti.

Trumpai parodau joms po persikiniu šifonu paslėptą šautuvą ir durys užsitrenkia.

Girdisi nuimamos durų grandinės garsas. Tada atsiveria durys.

Persikeliame, kai vieną vėlų vakarą važiuojame kažkur tarp Niekur Vajominge ir Šikna Žino Kur Montanoje, kai Setas aiškina, kaip tau gimus tavo tėvai tampa Dievu. Tu jiems skolingas gyvenimą ir jie gali tave kontroliuoti.

— Tada, sulaukęs brandos, tu virsti Šėtonu, — sako jis, — vien todėl, kad užsinori kažko geresnio.

Persikeliame į 15-G apartamentus su šviesiais baldais, bosanovos čia-čia-čia muzika, cigarečių dūmais ir Rea seserimis, plevenančiomis nailoniniais apatinukais ir nuo vieno kurio peties nukritusiom petnešėlėm. Man nieko daugiau nereikia daryti, tik laikyti nutaikytą ginklą.

— Mes žinome, kas tu esi, Deizi Šv. Peišens, — sako viena jų, prisidegdama cigaretę, — kadangi turi tokį veidą, Brendi apie nieką daugiau ir nebekalba.

Kambaryje gausu didelių 1959 metų taškytos glazūros keramikinių peleninių, tokių milžiniškų, kad jas valyti užtenka kartą per porą metų.

Rūkančioji cigaretę ištiesia man savo ilgą ranką su porcelianiniais nagais ir sako:

— Aš esu Pai Rea.

— Aš — Dai Rea, — sako antroji, stovinti prie muzikinio grotuvo.

Ta su cigarete, Pai Rea, sako:

— Tai mūsų sceniniai vardai, — ir mosteli į trečiąją Rea, gulinčią ant sofos ir valgančią kinų maistą iš kartoninės dėžutės. — Ten, — pristato ji, — Mis Persivalgęs Riebalų Bankas, gali ją vadinti Gon Rea.

Pilna burna bjaurasties, į kurią nesinori žiūrėti, Gon Rea sako:

— Aš, be abejo, sužavėta, labai malonu.

Vis nepataikydama cigaretės į burną, Pai Rea sako:

— Šiandien Karalienei tavo problemos visiškai nereikalingos, tik ne šiandien. Topinei mergaitei reikalinga tik jos šeima — tai yra mes.

Ant grotuvo stovi sidabrinis rėmelis su nuotrauka, kurioje mergina šypsosi prieš nematomą kamerą ir fotografas jai sako: Daugiau aistros.

Blykst.

Daugiau džiaugsmo.

Blykst.

Daugiau jaunystės ir energijos, nekaltumo ir grožio.

Blykst.

— Pirmoji Brendi šeima — šeima, kurioje ji gimė — jos nenorėjo, tad mes ją įsivaikinome, — sako Dai Rea. Ji duria savo ilgu pirštu į besišypsančios šviesiaplaukės nuotrauką ir sako: — Pirmoji jos šeima mano, kad ji mirusi.

Persikeliame, kai kažkada turėjau veidą ir fotografavausi žurnalo BabeWear viršeliui.