Чак Паланик - Nematomi monstrai

Išjungiu visas pirmo aukšto šviesas, o Manusas vis šaukia. Šaukia, kad nori į tualetą:

— Prašau.

Didysis Evi dvaras su didžiulėmis frontono kolonomis skendi tamsoje, kol apgraibomis einu į svetainę. Užčiuopusi durų staktą tamsoje lėtai žengiu dešimt žingsnių per rytietišką svetainės kilimą iki nėriniuota staltiese dengto stalo.

Uždegu degtuką. Uždegu didžiulio sidabrinio sietyno žvakes.

Galbūt tai per daug primena gotikinį romaną, bet vis tiek uždegu žvakes didžiuliame sidabriniame sietyne, tokiame sunkiame, kad vos pakeliu jį abiem rankom.

Tebevilkiu satino peniuarą ir chalatą su stručio plunksnomis, atrodau kaip gražios merginos vaiduoklis, nešantis milžinišką žvakidę sraigtiniais Evi laiptais. Laiptais į viršų pro aliejinius paveikslus, tada antro aukšto koridoriumi. Miegamajame žvakių apšviestas gražiosios merginos vaiduoklis atidaro drabužinės duris, už kurių slepiasi blogio karalienės Evi Kotrel mirtinai ištampyti drabužiai. Nukankintų suknelių ir megztinių, suknelių ir kelnių, suknelių ir džinsų, chalatų, batų ir vėl suknelių kūnai, maldaujantys nutraukti jų kančias.

Fotografas mano galvoje sako:

Daugiau pykčio.

Blykst.

Daugiau keršto.

Blykst.

Daugiau maksimalios ir visiškai pateisinamos bausmės.

Blykst.

Aš vaiduoklis, nematomas, kupinas siaubingų galių niekas. Perbraukiu žvakide per drabužius ir:

Blykst.

Štai ir milžiniškas Evi mados pragaras.

Kuris yra nuostabus.

Kuris yra net per daug malonus! Pabandau pūkinį lovos apklotą, jis puoštas senoviniu belgišku nėriniu ir jis taip pat užsiliepsnoja.

Užuolaidos, panelės Evi žalio aksomo užuolaidos tai pat liepsnoja.

Dega lempų gaubtai.

O, šūdas. Šifonas, kurį vilkiu, taip pat užsiliepsnoja. Delnais užgesinu smilkstančias plunksnas ir iš mados krosnimi virtusio Evi miegamojo atbula išeinu į koridorių.

Dar manęs laukia dešimt miegamųjų ir kelios vonios, taigi lankau kambarį po kambario. Dega rankšluosčiai. Vonios pragaras! Chanel Nr. 5 dega taip pat. Aliejiniais dažais tapyti žirgų ir fazanų paveikslai irgi liepsnoja. Dega rytietiško kilimo reprodukcija. Evi prastai sukomponuotos džiovintų gėlių puokštės ant stalo — mažyčiai ugnies pragariukai. Tai per daug miela! Evi Keti Keti lėlė lydosi, tirpsta ir užsidega. Evi pliušinių žaislų kolekcija — Kūčis, Pūčis, Pem-Pem, Ponas Triušis, Ciūčis, Pū-pū ir Ringeris — visi kenčia linksmąjį pliušinį holokaustą. Per daug malonu. Per daug rafinuota.

Vonioje išgelbėju nuo gaisro vieną daiktą:

Valium buteliuką.

Pradedu leistis dideliais laiptais. Įsilaužęs manęs nužudyti, Manusas paliko atviras lauko duris, taigi pragaras antrame aukšte siurbia vėsų nakties orą laiptais aukštyn. Ir užpučia mano žvakes. Vienintelis šviesos šaltinis lieka tas pragaras, milžiniška krosnis su vis platėjančia šypsena, o aš kepu savo susvilusiame šifone kaip Kentucky chicken kepsniukas.

Jausmas toks, lyg būčiau ką tik laimėjusi didingą apdovanojimą už itin svarbius gyvenimo pasiekimus.

Tarsi — štai ji, Mis Amerika!

Užlipkite į sceną.

Vis dar dievinu tokį dėmesį.

Manusas verkšlena spintoje, kad užuodžia dūmus ir prašau, prašau, prašau, nepalik manęs mirčiai. Tarsi man šiuo metu tai galėtų rūpėti.

Iš tiesų juk pats Manusas norėjo po mirties būti kremuotas.

Į telefono žinučių bloknotą rašau:

„Po minutės atidarysiu duris, bet aš vis dar turiu šautuvą.“

„Prieš tai po durimis paberiu valiumo, praryk juos, arba užmušiu.“

Ir pakišu raštelį po durimis.

Einame į kiemą prie jo automobilio. Išsivežu Manusą kartu. Jis darys viską, ką panorėsiu, kitaip įskųsiu jį policijai dėl įsilaužimo. Pasakysiu, kad jis sukėlė gaisrą ir grasindamas ginklu mane pagrobė. Išpliurpsiu viską apie tą šlykštų Manuso ir Evi meilės romaną.

Mąstant apie Evi ir Manusą kartu, žodis meilė burnoje palieka ausų sieros skonį.

Trenkiu šautuvo buože į spintos duris ir ginklas iššauna. Dar colis ir būčiau negyva. Jei taip netyčia nusišaučiau, Manusas sudegtų gyvas užrakintas spintoje.

— Gerai, — rėkia jis. — Padarysiu bet ką. Tik maldauju, nenušauk manęs ir nepalik sudegti. Padarysiu bet ką, tik atidaryk duris!

Batu po spintos durimis paspiriu ant grindų išbertas Valium tabletes. Atkišusi šautuvą atrakinu duris, tada atsitraukiu atgal. Antro aukšto gaisro šviesoje galima matyti, kaip namas pildosi dūmų. Manusas išlenda klupinėdamas, jo mėlynos akys išsprogusios, rankos iškeltos aukštyn. Įrėmusi šautuvo vamzdį į nugarą varau jį prie mašinos. Net ir per šautuvo vamzdį jaučiu, kokia stangri ir seksuali Manuso oda. Neturiu jokio tolimesnių veiksmų plano. Žinau tik tiek, kad dar nenoriu ieškoti jokio sprendimo. Kad ir kaip viskas baigtųsi, aš nebebūsiu tokia, kaip bet kada anksčiau.

Užrakinu Manusą jo Fiat Spider bagažinėje. Graži mašina, tikrai graži, raudona, nuleidžiamu stogu. Šautuvo buože trinkteliu per bagažinės dangtį.

Mano mylimasis bagažas neatsiliepia. Tada svarstau, ar jis dar tebenori myžti.

Numetu šautuvą ant keleivio sėdynės ir grįžtu į Evi pragaro dvarą. Fojė, kuris dabar jau virto kaminu, susidaręs vėjo tunelis. Pro lauko duris siurbiamas šaltas oras kyla į karštį ir šviesą antrame aukšte. Fojė tebestovi stalelis su auksiniu sakso-telefonu. Visur vien dūmai. Dūmų detektorių sirenų choras spiegia taip garsiai, kad net skauda ausis.

Būtų per daug piktybiška versti Evi taip ilgai laukti Kankune gerosios naujienos...

Taigi skambinu jos paliktu numeriu. Žinoma, Evi pakelia ragelį po pirmojo signalo. Ir sako:

— Alio?

Nieko, išskyrus šunybių, kurių prikrėčiau, garsus — dūmų detektoriai ir liepsnos, sietyno skimbčiojimas, kai pro jį švilpia vėjas — tik tiek ji gali girdėti savo ragelyje.

Evi sako:

— Manusai?

Kažkur, galbūt svetainėje, įlūžta lubos ir pro svetainės duris ant fojė grindų įsiveržia žiežirbų bei žarijų gūsis.

Evi sako:

— Manusai, baik savo žaidimus. Jei čia tu, tai jau sakiau, kad nebenoriu tavęs matyti.

Ir tada iš karto:

Trenksmas.

Pusė tonos žaižaruojančio, baltai spindinčio austriško rankų darbo krištolo — didysis sietynas krenta ant fojė grindų ir sprogsta labai, tikrai labai, arti manęs.

Dar colis ir būčiau negyva.

Kaip galiu nesijuokti, juk aš ir taip jau negyva.

— Klausyk, Manusai, — sako Evi, — aš tau jau sakiau, kad man nebeskambintum, nes tikrai pranešiu policijai, kaip įtaisei mano geriausią draugę į ligoninę be pusės veido. Supratai?

Ji sako:

— Tu peržengei visas ribas. Jei reikės, gausiu teismo įsakymą, kad nesiartintum prie manęs.

Nebežinau, kuriuo tikėti — Manusu ar Evi, aišku tik viena — mano plunksnos jau dega.

ŠEŠIOLIKTAS SKYRIUS

Persikeliame į mados fotosesiją senų ir purvinų automobilių savartyne, kur mes su Evi turime laipioti po mašinų griaučius apsivilkusios tokius siaurus Hermaun Mancing bikini, kad tenka susiklijuoti lytines lūpas lipnia medicinine juostele, vadinama „pizės juosta“. Ir Evi pradeda:

— Norėjau paklausti apie tavo sužalotąjį brolį?..

Šios fotosesijos fotografas ir meno vadovas taip pat nėra mano mėgiamiausieji.

Riesdama užpakalį atsisuku į Evi ir sakau:

— Klausk.

Fotografas šaukia:

— Evi! Ir tu tai vadini patempta lūpa?

Kuo bjauresnė mada, tuo prastesnėje aplinkoje turime pozuoti, kad ji atrodytų geriau. Savartynuose. Skerdyklose. Vandens valymo įrenginiuose. Tai ta pati negražios pamergės taktika, kai atrodai graži tik šalia kokios nors atgrasios nelaimėlės. Per vieną Industry Jeans Wear kolekcijos fotosesiją jau maniau, kad mums reikės pozuoti bučiuojant numirėlius.