Чак Паланик - Nematomi monstrai

Tie seni automobiliai pilni skylių aštriais surūdijusiais kraštais, o aš stoviu paslėpusi savo nuogumą tik siaura lipnia juostele ir mėginu prisiminti, kada paskutinį kartą skiepijausi nuo stabligės. Fotografas nuleidžia fotoaparatą ir sako:

— Aš čia tik švaistysiu foto juosteles, kol jūs, mergužėlės, teiksitės įtraukti savo pilvus.

Vis daugiau ir daugiau, grožis pareikalavo per daug pastangų. Vien įaugęs plaukelis priverstų tave apsiverkti. O dar bikinio depiliacija vašku. Po kolageno injekcijų į lūpas Evi pareiškė, kad nebejaučia pragaro baimės. Dar vienas blogesnių dalykų — kai Manusas nuplėšia tavo putės juostelę, o tavo krūmelis kelias dienas neskustas.

O dėl pragaro, tai aš sakau Evi:

— Mes rytoj ten fotografuosimės.

Taigi meno vadovas klausia:

— Evi, ar galėtum palypėti dar keliomis mašinomis aukščiau?

Evi apsiavusi aukštakulnius, tačiau vis tiek lipa. Kur tik nukristum, visur pabirę mažų grūdinto stiklo deimantų.

Evi pro platų dirbtinį šypsnį klausia:

— O kaip tavo brolis susižalojo?

Taip šypsotis gali be galo, svarbu šiepti dantis.

Meno vadovas prieina su kempinėle rankoje ir išlygina įdegio kremo dryžius ant mano užpakalio.

— Kažkas į mūsų šeimos šiukšlių deginimo statinę įmetė plaukų lako flakoną, — atsakau. — Jis kaip tik degino šiukšles ir flakonas sprogo.

Evi suklūsta:

— Kažkas?

Sakau:

— Jei būtum mačiusi, kaip mano mama klykė ir stabdė kraujavimą, pamanytum, kad įmetė ji.

Fotografas sako:

— Merginos, gal galėtumėt pasistiebti ant pirštų galiukų?

— Didžiulis 900 ml HairShell flakonas? Galiu lažintis, kad nulupo pusę veido, — sako Evi.

Mes abi pasistiebiame.

Sakau:

— Nebuvo taip siaubinga.

— Minutėlę, — sako meno vadovas, — man reikia ne taip suglaustų jūsų kojų, — tada, — plačiau, — tada, — prašyčiau dar truputį plačiau.

Tuomet jis mums paduoda didžiulius chromuotus įrankius. Manasis greičiausiai sveria penkiolika svarų.

— Tai kalvio kūjis, — aiškina Evi, — ir tu ne taip jį laikai.

— Brangute, — kreipiasi fotografas į Evi, — ar galėtum grandininį pjūklą laikyti arčiau burnos?

Automobilių skardos įkaitintos saulės, stogai sutraiškyti nuo kitų ant viršaus sukrautų automobilių svorio. Automobiliai, kurių saugos diržai tebeužsegti ir akivaizdu, kad žmonės neišlipo iš jų savo kojomis. Šoninio susidūrimo metu sumaitoti automobiliai, kuriuose žuvo ištisos šeimos. Iš galo daužti automobiliai, kurių galinės sėdynės sugurintos į prietaisų skydelius. Automobiliai be saugos diržų. Automobiliai iš tų laikų, kada dar nebuvo oro pagalvių. Kai dar nebuvo hidraulinių replių. Nebuvo greitosios pagalbos darbuotojų. Automobiliai nuo sprogusio benzino bako apsilupusiomis skardomis.

— Viršūnė, — sako Evi, — aš visą gyvenimą sunkiai plūkiausi tik tam, kad atsidurčiau čia.

Meno vadovas liepia mums krūtimis prisiglausti prie automobilių.

— Augdama, — tęsia Evi, — maniau, kad būti moterimi bus... ne taip beviltiška.

O aš visą gyvenimą tetroškau būti vienturtė.

Fotografas sako:

— Perfecto.

SEPTYNIOLIKTAS SKYRIUS

Rea seserys — tai trys vyrai, liesučiai, vien kaulai ir oda, jie nuolat šmirinėja Congress viešbučio apartamentuose, vilki nailono apatinukus su visada viena nuo peties nuslinkusia petnešėle, avi aukštakulnius ir rūko cigaretes. Kitės Liter, Sofondos Piters ir linksmosios Vivjenos Vavein veidai blizga nuo kremų ir kiaušinio baltymo veido kaukių, jos klausosi viens-du-trys-čia-čia-čia muzikos, kuri šiais laikais skamba turbūt tik liftuose. Rea seserų plaukai nukirpti trumpai, prigludę nuo riebalų, o pasišiaušę šeriukai susegti plaukų segtukais. Jei lauke ne vasara, galbūt ant tų segtukų jos užsitempia perukus. Bet dažniausiai seserys net nenutuokia, koks metų laikas. Užuolaidos niekada nebūna atitrauktos, o įrašų grotuve visada prikišta čia-čia įrašų.

Visi baldai šviesūs, taip pat ir keturkojis retro Pfilco patefonas. Su to seno patefono adatėle galėtum arti laukus, o metalinė rankenėlė sveria beveik kilogramą.

Leiskite pristatyti:

Kitė Liter.

Sofonda Piters.

Linksmoji Vivjena Vavein.

Dar kitaip scenoje žinomos kaip Rea seserys. „Jos — mano šeima“, — sakė man Brendi Aleksander logopedės kabinete. Ne tada, kai pirmą kartą susitikome ir aš pasakojau jai, kaip netekau veido. Ir ne antrąjį kartą, kai Brendi atsinešė siuvimo rinkinį, pilną priemonių paslėpti mano pabaisos veidui. Tai nutiko vieną iš tų begalės kartų, kai mes slapta susitikdavome, kol aš dar gulėjau ligoninėje. Logopedės kabinetas buvo mūsų susitikimų vieta.

— Paprastai, — Brendi pasakojo man, — Kitė Liter balinasi ir pešiojasi nuo veido nepageidaujamus plaukus. Dėl šio nemalonaus akiai proceso vonia gali būti užrakinta valandų valandas. Dar Kitė Liter veidrodinius akinius nešioja atvirkščiai — jai taip labai patinka matyti savo atvaizdą.

Rea seserys pavertė Brendi tuo, kas ji yra dabar. Brendi už viską skolinga tik joms.

Brendi užrakindavo logopedės kabineto duris, o jei kas imdavo belstis, mes pradėdavome imituoti jausmingas orgazmo dejones. Klykaudavom, inkšdavom, plekšnodavom per grindis. Plodavau rankomis, kad išgaučiau visiems taip gerai žinomą pisimosi pliaukšėjimo garsą. Kad ir kas belsdavosi, visi skubiai pasišalindavo.

Tada vėl imdavomės kosmetikos ir plepėdavome.

— Sofonda, — pasakodavo Brendi, — Sofonda Piters yra trijulės smegenys. Panelė Piters visą dieną sukišusi savo porcelianinius nagus į princesišką rotorinį telefoną suka agentų arba mažmenininkų numerius ir vis ką nors pardavinėja, pardavinėja, pardavinėja.

Kas nors pasibelsdavo į logopedės duris ir aš sukniaukdavau kaip katė bei pliaukštelėdavau sau per šlaunį.

Pasak Brendi, be Rea seserų ji būtų mirusi. Kai jos rado ją, super mega karalienę, jos dydis buvo dvidešimt šeštas, ir ji tuo metu žiopčiodavo klubuose pagal fonogramą. Žiopčiodavo „Coliukę“.

Jos šukuosena, jos figūra, jos eisena lyg šokis — visa tai yra Rea seserų išradimas.

Persikeliame, kai greitkeliu važiuoju į miestą, kuo toliau nuo degančio Evi namo ir pro mane į priešingą pusę pravažiuoja dvi gaisrininkų mašinos. Manuso Fiat Spider galinio vaizdo Veidrodėlyje Evi namas atrodo kaip vis mažesnis ir mažesnis laužas. Evi persikų spalvos chalato kraštas įstrigęs tarp automobilio durelių, o jo stručio plunksnos plaka mane su gaivaus nakties vėjo gūsiais, siaučiančiais aplink priekinį bestogio automobilio stiklą.

Mano kvepalai — dūmų smarvė. Šautuvas nuo keleivio sėdynės taikosi į grindis.

Iš mano meilės krovinio bagažinėje nesigirdi nė žodžio.

Liko tik viena vieta, kur galėčiau važiuoti.

Nėra tokios operatorės, kuriai galėčiau tiesiog paskambinti ir paprašyti, kad sujungtų su Brendi. Jokia operatorė manęs nesuprastų, todėl važiuoju tiesiai į Congress viešbutį miesto centre.

Persikeliame prie Rea seserų pinigų, kurie plaukia joms iš lėlės, vardu Keti Keti. Tai Brendi man papasakojo tarp netikrų orgazmų logopedės kabinete. Keti Keti yra pėdos ūgio, kūno spalvos, neįmanomų išmatavimų lėlė. Jei būtų gyva moteris, jos apimtys būtų 120-40-70. Jei Keti Keti būtų tikra moteris, drabužių parduotuvėje ji galėtų nusipirkti nebent špygą. Tikrai esatę matę šią lėlę. Plastikinėje burbulo formos pakuotėje lėlė parduodama nuoga tik už vieną dolerį, bet jos drabužiai kainuoja jau krūvas pinigų — štai kokia ji tikroviška. Prekyboje sukasi apie keturis šimtus drabužėlių detalių, kurias maišant ir derinant galima sukurti tris skoningus aprangos komplektus. Šiuo neįtikėtinu aspektu lėlė yra tikrai kaip gyva. Netgi šiurpinanti.