Чак Паланик - Nematomi monstrai

Danguje šviečia mėnulis. Gatvė — kaip kanjono tarpeklis tarp aukštų pastatų. Bagažinėje vis dar voliojasi Manusas ir mes žaibiškai tolstame nuo pavojaus, kad būsiu sugauta.

Brendi uždeda savo didžiulę ranką ant mano kojos ir spusteli.

Padegimas, pagrobimas — manau, tuoj būsiu pasiruošusi žmogžudystei. Gal tai man pritrauks bent blyksnį dėmesio, aišku, ne palankaus ir šlovingo, bet vis tiek — visos šalies mastu.

Moteris pabaisa paskerdė savo brolį gėjų.

— Man liko aštuoneri mėnesiai iki TGK metų, — sako Brendi. — Kaip manai, ar rasi kuo mane tiek laiko užimti?

AŠTUONIOLIKTAS SKYRIUS

Pusę savo gyvenimo praleidau slėpdamasi turčių vonios kambariuose.

Persikeliame į Sietlą, kur mes su Brendi ir Setu medžiojame narkotikus. Persikeliame į dieną po mūsų ekskursijos į Kosmoso adatą, kai Brendi išsitiesusi guli ant grindų didžiajame vonios kambaryje. Pirmiausia padėjau jai nusivilkti švarkelį, atsagsčiau sagutes palaidinės nugaroje, o dabar sėdžiu ant klozeto ir bėriu Valium tabletes į plumbagio burnytę. Atrodo, tarsi atlikinėčiau kinišką kankinimą, kai kankiniui į burną be perstojo pilamas vanduo. Pasak Brendi, Valium skausmo nenuima, tiesiog jis nebeužknisa taip stipriai.

— Dar, — taria Brendi ir lyg žuvis papučia lūpas.

Brendi tolerancija vaistams tokia didelė, kad jai nužudyti prireiktų amžinybės. Ir ji tokia didelė, vien raumenys, kad reikėtų krūvos bet kokio turinio buteliukų.

Metu Valium. Mažytį dangiškos spalvos Valium, dar vieną mėlyną Valium, tada Tiffanys mėlynumo Valium, kuris atrodo kaip tikra dovanėlė iš Tiffanys. Valium vienas po kito krenta į Brendi vidų.

Kostiumėlis, iš kurio padėjau Brendi išsilaisvinti — Pierre Cardin Kosmoso amžiaus akinamai baltas, su gaiviu ir steriliu siauru sijonėliu aukščiau kelių ir laikui nepaklūstančiu, paprasto kirpimo švarkeliu su trijų ketvirčių rankovėmis. Brendi palaidinė po kostiumėliu be rankovių. Ji avi baltus vinilinius batus su įsiuvais priekyje. Prie tokios aprangos vietoje rankinės labiau tiktų Geigerio skaitiklis.

Kai Bon Marche katės žingsniu lyg podiumu ji išėjo iš persirengimo kabinos, man neliko nieko kito, kaip sutikti ją plojimais. Kitą savaitę, be abejo, sulauksime kažko panašaus į pogimdyminę depresiją, kai ateis laikas šiuos drabužius grąžinti parduotuvei.

Persikeliame į pusryčius viešbutyje, kada aš, Setas ir Brendi valgome apsikrovę pinigais už vaistus ir Setas sako Brendi, kad ji galėtų nukeliauti į kokios nors kitos planetos šeštojo dešimtmečio Las Vegasą ir ten ji puikiai pritaptų. Jis sako, kad Krilono planetoje lankstūs sintetiniai robotai atliktų riebalų nusiurbimą ir kitaip ją perdirbtų. Brendi klausia:

— Kokių riebalų?

Setas atsako:

— Mane tiesiog džiugina mintis, kad galėtum iš tolimos ateities aplankyti septintąjį dešimtmetį.

Įberiu daugiau Premarin į kitą Seto kavą. Ir daugiau Darvon į Brendi šampaną.

Persikeliame atgal į vonią, pas mane ir Brendi.

— Dar vieną, — sako ji.

Jos lūpos išglebusios ir išsiviepę, įmetu pro jas dar vieną dovanėlę iš Tiffany’s.

Vonios kambario dekoras, sakykim, ne toks, kaip daugumos vonių pasaulyje. Jis įrengtas kaip povandeninė grota. Net princesiškas telefono aparatas dekoruotas vandenyno motyvais, bet pažvelgus pro žalvarinius liukus matosi visas Sietlas nuo Kapitolijaus kalvos viršūnės.

Tualetas, ant kurio sėdžiu — tik sėdžiu, dangtis po mano subine uždengtas — yra didžiulė keramikinė sraigės kriauklė, prisukta prie sienos.

Brendilendas, sekso žaidimų aikštelė, galinti nuskraidinti tave į žvaigždes. Ji sako:

— Dar.

Persikeliame, kai mes atvykome į šį namą, o nekilnojamojo turto agentas buvo tikras pasipūtėlis. Vienas tų futbolo stipendininkų, kurių antakiai suaugę į vieną ir kurie galiausiai pamiršta baigti bet kokias studijas.

Neturėčiau taip kalbėti, pati surinkusi tik šimtą šešiasdešimt kreditų.

Štai milijonierių klubo nekilnojamojo turto agentas, kuriam darbą pametėjo sentimentalus vyrukas su aukštuoju išsilavinimu, norėjęs tokio žento, kuris neužknarktų po šešių ar septynių boulingo partijų. Bet gal aš ir per griežta.

Moteriškas Brendi lipšnumas pylėsi per kraštus. Štai prieš mus vaikinas su papildoma Y chromosoma, vilkintis dvieilį mėlyną seržo kostiumą, jo letenose netgi milžiniškos Brendi rankos atrodo mažytės.

— Pone Parkeri, — sako Brendi, jos rankai pranykus didžiuliame jo delne. Jos akyse matyti Henko Mansinio garso takelis meilei. — Mes kalbėjomės šįryt.

Šiuo metu mes esame namo ant Kapitolijaus kalvos svetainėje. Tai dar vienas tų turčių namų, kuriuose viskas taip ir yra, kaip atrodo. Įmantrios Tiudorų epochos rožės ant lubų — iš tikro gipso, o ne iš plastiko. Suskilę graikų nuogalių biustai — iš marmuro, o ne marmurą imituojančio plastiko. Dėžutės indaujoje — ne Faberge stiliaus. Jos ir yra Faberge, ir jų vienuolika. Po dėžutėmis paklotas nėrinys — austas ne mašinų.

Namų bibliotekos lentynose sustatytų knygų ne vien nugarėlės, bet ir viršeliai įrišti oda, o puslapių krašteliai paauksuoti. Ir net nebūtina iš lentynos išsitraukti knygos, kad tai sužinotum.

Agento, pono Parkerio, kojos iš nugaros — kaip nulietos. Iš priekio, po viena kelnių klešne matyti truputį daugiau masės negu kitoje, ir to pakanka, kad suprastum jį dėvint šortukus, o ne aptemptas kelnaites.

Brendi linkteli į mane.

— Čia panelė Ardena Škotija iš Denver River rąstų ir popieriaus kompanijos „Škotija“.

Dar viena Brendi Aleksander Liudininkų reinkarnacijos projekto auka.

Didžiulė Parkerio ranka praryja mano mažą rankutę, kaip didelė žuvis mažytę.

Žvelgdamas į iškrakmolytus baltus Parkerio marškinius, pradedi galvoti apie valgį ant švarios staltiesės, tokie jie lygūs ir aptempti, kad gėrimus būtų galima serviruoti tiesiai ant jo krūtinės.

— Čia, — Brendi linkteli į Setą, — yra panelės Škotijos įbrolis, Elisas Ailandas.

Didžioji Parkerio žuvis praryja mažąją Eliso žuvį.

Brendi sako:

— Mudvi su panele Škotija norėtume apžiūrėti namą. Elisas protiškai ir emociškai atsilikęs.

Elisas nusišypso.

— Ar mes galėtume tikėtis, kad jūs tuo metu jį prižiūrėsite? — teiraujasi Brendi.

— Be abejo, — atsako Parkeris. — Laisvai.

Elisas nusišypso, dviem pirštais timpteli Brendi švarkelio rankovę ir sako:

— Nepalikite manęs ilgam, panele. Jei laiku neišgersiu vaistų, mane ištiks priepuolis.

— Priepuolis? — suklūsta Parkeris.

Elisas atsako:

— Kartais panelė Aleksander užsimiršta, kad aš laukiu, ir nespėja man laiku duoti vaistų.

— Jus ištinka priepuoliai? — vėl klausia Parkeris.

— Man tai naujiena, — taria Brendi ir šypteli. — Tau nebus priepuolio, — sako ji mano naujajam įbroliui. — Elisai, aš draudžiu tau turėti priepuolį.

Persikeliam, kai mes su Brendi esame įsikūrusios povandeniniame urve.

— Dar vieną.

Plytelės, ant kurių guli Brendi, yra šaltos, žuvies formos ir sudėtos kaip sardinės konservuose — vienos žuvelės uodega įtaisyta tarp dviejų galvų, ir taip visos vonios kambario grindys.

Įmetu Valium tarp plumbagio lupyčių.

— Ar aš kada pasakojau tau, kaip mane išmetė šeima? — klausia Brendi po dar vienos mažos tabletės. — Turiu omeny, mano tikroji šeima. Kurioje gimiau. Ar kada pasakojau tau šią savo mažą, purviną istoriją?