Чак Паланик - Nematomi monstrai

Maniau, mus sieja tikra meilė. Tikrai maniau. Buvau labai pasinėrusi į meilę, bet ji pasirodė esanti tik ilgas sekso aktas, galėjęs bet kada baigtis, nes, šiaip ar taip, jis reikalingas tik garui nuleisti. Manusas užmerkdavo savo ryškiai mėlynas akis, truputį palenkdavo galvą į šoną ir nurydavo seilę.

Ir žinoma, sakydavau Manusui, kad baigiau kartu su juo.

Lovos pokalbiai.

Beveik visada, kada sau sakai, kad kažką myli, iš tiesų tik naudojiesi tais žmonėmis.

— Tai tik panašu į meilę.

Persikeliame, kai nuo vonios grindų Brendi man sako:

— Sofonda, Kiti ir Vivjena visą laiką buvo su manimi ligoninėje, — ji suriečia rankas ir perbraukia delnais per palaidinės šonus. — Visos trys vilkėjo žalius valytojų kostiumus, ant perukų buvo užsitraukusios tinklelius, o ant žalių ligoninės marškinių segėjo kostiumines Vindzoro kunigaikštienės sages, — sako Brendi. — Jos sklandė už chirurgo nugaros ir operacinių lempų, o Sofonda man liepė skaičiuoti atgal nuo šimto. Na, žinai... 99... 98... 97...

Aubergine Dreams akys užsimerkia. Brendi giliai, lygiai kvėpuodama sako:

— Daktarai išėmė po vieną apatinį šonkaulį iš abiejų mano krūtinės pusių, — ji rankomis paliečia tas vietas, kur nebėra apatinių šonkaulių, ir tęsia, — du mėnesius lovoje negalėjau atsisėsti, tačiau turėjau keturiasdešimties centimetrų liemenį. Vis dar turiu keturiasdešimties centimetrų liemenį.

Vienas Brendi delnas atsigniaužia ir nusliuogia iki pilvo apačios, kur palaidinė sukišta už sijono diržo. — Daktarai išpjovė du mano šonkaulius. Niekada daugiau jų nemačiau. Biblijoje kažkas buvo parašyta apie išimtus šonkaulius.

Ievos sukūrimas.

Brendi sako:

— Pati nežinau, kodėl leidžiu jiems su manimi daryti tokius dalykus.

Ir užmiega.

Persikeliame atgal į naktį, kai su Brendi pradėjome šią kelionę. Tą naktį, kai palikome Congress viešbutį ir Brendi taip vairavo, kaip vairuojamas tik sportinis automobilis be stogo su užtaisytu šautuvu ir perdozavusiu įkaitu bagažinėje pusę trijų nakties. Brendi paslepia akis po savo Ray-Bans akiniais, ir už vairo sukuriamas truputis intymumo. Ji apsigobia savo baklažano atspalvio plaukus Hermes šalių, kurį susiriša po smakru — prabangos gūsis iš planetos „Šeštasis dešimtmetis“.

Brendi akinių stikluose matau savo mažytį siaubingą atspindį. Vis dar išsidraikiusį ir išsitaršiusį nuo šalto nakties vėjo, siaučiančio aplink priekinį stiklą. Chalatas ir vėl privertas durelių. Mano veidas, jei kas paliestų mano sudarkytą, randuotą veidą, galėtų pamanyti, kad liečia apelsino žievelių ir odos atraižų gumulą.

Lekiame į rytus, tik nesu tikra, nuo ko bėgame. Nuo Evi ar policijos, ar pono Baksterio, ar Rea seserų. Ar nuo nieko. Ar nuo ateities. Likimo. Baimės užaugti, pasenti. Nuo gyvenimo šukių rankiojimo. Sakytum, jei bėgsime, mums nebereikės gyventi savo gyvenimų. Dabar esu su Brendi todėl, kad neišmanau, kaip man pavyktų išsisukti be jos pagalbos. Todėl, kad šiuo metu ji man reikalinga.

Ne todėl, kad ją mylėčiau. Jį. Šeiną.

Žodis „meilė“ jau dabar skamba kiek skystai.

Mirksinčių priešpriešinių automobilių žibintų šviesoje stebiu super karalienę. Hermes šalis ant jos galvos, Ray-Bans akiniai ant jos galvos, makiažas ant jos veido. Žiūrėdama į Brendi matau tai, ką matė Manusas, kviesdamas mane buriuoti.

Dabar, šviesos blyksniuose žiūrėdama į Brendi, sėdinčią šalia, Manuso automobilyje, pradedu suvokti, kas man joje patinka. Tai, kas man patiko manyje. Brendi Aleksander dabar atrodo tiksliai taip, kaip aš atrodžiau prieš avariją. Ir kodėl neturėtų atrodyti? Juk ji — mano brolis Šeinas. Mes su Šeinu beveik to paties ūgio, tarp mūsų buvo tik metų skirtumas. Tas pats gymis.

Tie patys bruožai. Tokie patys plaukai, tik Brendi daug geriau prižiūrėti.

Prie visko pridėkime riebalų nusiurbimą, silikoną, Adomo obuolio nuskutimą, antakių grandymą, skalpo pakėlimą, kaktos perstatymą, nosies korekciją, panosės kaulo ir žandikaulių operacijas. Ką bekalbėti apie tiek metų elektra naikinamus gyvaplaukius, saujas hormonų ir antiandrogenukas dieną. Nenuostabu, kad jos nepažinau.

Galiausiai — aš juk ne vienerius metus maniau, kad mano brolis miręs. Paprasčiausiai niekas nesitiki sutikti mirusiųjų.

Aš myliu save. Buvau tokia graži.

Mano meilės krovinys, Užrakintas Bagažinėje Manusas, Bandęs Mane Nužudyti Manusas, kaip aš galiu vis dar galvoti, kad jį myliu? Manusas mažiausiai iš visų laikė mane gražia. Mažiausiai bučiavo į lūpas. Mažiausiai lietė. Jis niekada net nesakė, kad mane myli.

Pradedi vardinti faktus ir apninka liūdesys.

Galiu valgyti tik kūdikių maistelį.

Mano geriausia draugė išpiso mano sužadėtinį.

Mano sužadėtinis vos nenužudė manęs mėsininko peiliu.

Aš padegiau namą ir visą naktį taikiausi šautuvu į niekuo dėtus žmones.

Mano brolis, kurio nekenčiu, prisikėlė iš mirusiųjų ir jau spėjo mane užgožti.

Esu nematoma pabaisa ir nesugebu nieko mylėti. Ir nežinia, kuris faktas blogiausias.

Persikeliame, kai kriauklėje drėkinu rankšluostį. Povandeninės grotos vonios kambaryje net rankšluosčiai ir pašluostės yra melsvos akvamarininės spalvos, o jų kraštai dekoruoti kriauklių motyvais. Uždedu drėgną, šaltą rankšluostį Brendi ant kaktos ir žadinu ją, kad galėtų išgerti dar tablečių. Mirti automobilyje geriau, nei vonios kambaryje.

Pakeliu princesę nuo grindų, pastatau ant kojų ir sugrūdu atgal į jos švarkelį.

Reikia dar ją pamankštinti, kol niekas nepamatė jos tokioje būklėje.

Užsegu jos aukštakulnius. Brendi, ji užvirsta ant manęs. Pasiremia į spintelės kraštą. Pasemia saują Bilax kapsulių ir prisimerkusi šnairuoja į jas.

— Man taip skauda nugarą, — sako Brendi. — Kodėl iš viso jiems leidau įtaisyti man tokius didelius papus?

Super karalienė atrodo pasirengusi praryti papildomą, bet ko pilną saują.

Papurtau galvą. Ne.

Brendi pašnairuoja į mane.

— Bet man jų reikia.

Parodau jai vaistų žinyną — „Bilax — vidurius laisvinantys vaistai“.

— Aa, — sako Brendi ir pila Bilax sau į rankinę. Kelios kapsulės išbyra pro šalį, kelios lieka prilipusios prie jos prakaituoto delno. — Kai tau pritaiso papus, speneliai stovi įstrižai ir per aukštai, todėl daktarai juos nupjauna skustuvu ir perkelia į tinkamą vietą.

Tai jos žodžiai.

Perkelia.

Brendi Aleksander spenelių perkėlimo programa.

Mano miręs brolis, amžiną atilsį Šeinas nukrato laisvinamuosius nuo savo drėgno delno ir sako:

— Mano speneliai visiškai nejautrūs.

Nuo spintelės nutveriu vualius ir sluoksnis po sluoksnio užsidedu ant galvos.

Ačiū, kad nelendate.

Mes pasivaikštome pirmyn atgal po koridorių, kol Brendi galiausiai sako, kad jaučiasi pasiruošusi lipti laiptais. Žingsnis po žingsnio mes tyliai pereiname į fojė, kur pro uždarytas dvivėres svetainės duris girdėti žemas, vis kažką švelniai kartojantis pono Parkerio balsas.

Brendi pusiau užgulusi mane ir mes trijų kojų pirštų galais tyliai sliūkiname iki svetainės durų. Truputį praveriame duris ir įkišame pro plyšį savo veidus.

Elisas paguldytas ant svetainės kilimo.

— Ponas Parkeris sėdi Elisui ant krūtinės ir batais spaudžia jo galvą ties smilkiniais.

Elisas pliaukši didžiulį Parkerio užpakalį ir nagais drasko jo dvieilį švarką. Nugaroje pono Parkerio švarkas perplėštas per siūlę nuo skeltuko iki pat apykaklės.