Чак Паланик - Nematomi monstrai

— Mano mama, — sako jis, — padovanojo man dar vieną Kalėdinę dovaną — dėžę, pilną jos išsaugotų daikčiukų iš mano vaikystės. Žiūrėkite, — sako jis ir rodo mums žvakę, — čia mano krikšto žvakė.

Ir meta ją į tamsą.

Tada — bronziniai kūdikio batukai.

Suvynioti į krikšto apsiaustėlį.

Tada — barškanti pieninių dantukų sauja.

— Supistą dantukų fėja, — sako jis.

Tamsoje pranyksta medalionas su šviesių plaukų garbana viduje.

— Ji sakė, kad atiduoda visa tai man, nes nebeturi, kur laikyti, — sako Manusas. — Ne todėl, kad nebenorėtų turėti.

Į tamsą skrieja antrokėlio delnuko liejinys.

— Na, mama, jei tau jie nereikalingi, — sako Manusas, — aš taip pat nesiruošiu tampytis su savimi šito šūdo.

Persikeliame, kai Brendi Aleksander vis zyzia man apie plastines operacijas ir aš pradedu galvoti apie visą procesą. Atmetimą. Fibroblastines ląsteles. Akytąją kaulo medžiagą. Ilgus skausmo ir vilties metus. Kaip aš galiu nesijuokti?

Dabar, kai neturiu žandikaulio, mano juokas yra vienintelis garsas, suprantamas kitiems.

Brendi, gero linkinti super karalienė su tokiomis didelėmis silikono krūtimis, kad jau nebegali tiesiai išstovėti, man sako:

— Tiesiog pasidomėk, ką jie tau gali pasiūlyti.

Ir kaip aš galiu nustoti juoktis.

Šeinai, patikėk, dėmesys man nėra tiek svarbus. Paprasčiausiai toliau dėvėsiu savo vualius.

Jei negaliu būti graži, noriu būti nematoma.

Persikeliame, kai sidabrinis punšo samtis skrieja į nebūtį. Persikeliame, kai iš akių dingsta visi arbatiniai šaukšteliai. Persikeliame, kai visos pažymių knygelės su mokyklos nuotraukomis pakelia sparnus ir išplasnoja lauk.

Manusas suglamžo storą popieriaus lapą.

Tai jo gimimo liudijimas. Jį taip pat paleidžia pavėjui. Tada Manusas apkabina save rankomis ir linguoja pirmyn atgal nuo kulnų ant pirštų, nuo kulnų ant pirštų.

Brendi žiūri į mane, tarsi norėtų kažką pasakyti. O aš rašau ant žemės pirštu:

„Manusai, kur tu dabar gyveni?“

Lengvas šaltukas paliečia žemę ir mano rožinius pečius. Pradeda lyti.

Brendi sako:

— Klausyk, man neįdomu, kas tu esi, bet jei galėtum būti kuo nori, kas būtum?

— Aišku tik viena, aš nesiruošiu leisti sau pasenti, — purtydamas galvą sako Manusas. — Tai jau tikrai.

Sukryžiavęs rankas jis tebelinguoja pirmyn atgal, pirmyn atgal. Manusas prispaudžia savo smakrą prie krūtinės ir linguoja toliau, žiūrėdamas į butelių šukes.

Pradeda dar smarkiau lyti. Nebesijaučia mano stručio plunksnų degėsių kvapo ir Brendi L‘Air du Temps kvepalų.

— Tada tu būsi ponas Denveris Omletas, — sako Brendi. — Denveri Omletai, susipažinkite su Deizi Šv. Peišens.

Brendi lyg gėles praskleidžia savo delnus ir apglėbia savo šimto dvidešimties centimetrų apimties silikoninį pasididžiavimą.

— O čia, — sako ji, — čia yra Brendi Aleksander.

DVIDEŠIMT PIRMAS SKYRIUS

Persikeliame į vieną, niekuo nesiskiriantį nuo kitų kartą logopedės kabinete, kai Brendi pamatė, kaip aš, pakišusi po vualiu rankas, čiupinėju savo balkšvus dramblio kaulo spalvos krūminius dantis, glostinėju nuo kvėpavimo nusausėjusį ir nugludintą savo randų reljefą. Kaip pirštais liečiu prie kaklo pridžiūvusias savo seiles. Brendi man pataria pernelyg savęs netyrinėti.

— Mažyte, — sako ji, — tokiais momentais geriau apie save galvoti kaip apie sofą ar laikraštį, kažką, pagamintą kitų žmonių ir toli gražu ne amžiną.

Mano gerklės krašteliai palietus atrodo kaip iškrakmolyti, plastmasiniai. Tarsi kieta mezginio siūlė. Kieti, bet šiltos rožinės spalvos. Kaulėti, bet apvilkti minkštute odele, kurią norisi paliesti.

Esant tokiai stipriai trauminei mandibulektomijai be rekonstrukcijos, intubacija per trachėją gali kelti miego apnėją, sakė gydytojai. Taip jie kalbėdavo per rytines vizitacijas.

Ir po to žmonėms atrodo, kad tai mane sunku suprasti.

Gydytojai išvertė man savo kalbą taip: neatkūrus žandikaulio, kad ir paprasčiausio mėsinio jo pakaitalo, galiu bet kuriuo metu miegodama mirti. Nustoti kvėpuoti ir nebepabusti. Greita, neskausminga mirtis.

Parkeriu ant lapelio jiems užrašiau:

„Neerzinkite manęs.“

Sėdime logopedės kabinete ir Brendi sako:

— Daug lengviau galvoti, kad už savo išvaizdą esi atsakinga ne daugiau negu automobilis už savąją. Esi toks pat produktas. Produkto produkto produktas. Žmonės, kuriantys automobilių dizainą, irgi yra produktai. Tavo tėvai yra produktai. Tėvų tėvai buvo produktai. Mokytojai — produktai. Pastorius bažnyčioje — dar vienas produktas.

Kartais geriausias būdas susidoroti su visu tuo šūdu, — sako ji, — tai nelaikyti savęs kažkokia ypatinga dovanėle.

— Noriu pasakyti, — aiškina Brendi, — kad nuo pasaulio nepabėgsi ir tu neatsakai už tai, kaip atrodai — ar būtum supergražuolė, ar bjauri kaip subinė. Neatsakai už tai, ką jauti, kalbi, ar darai. Tai jau ne tavo rankose.

Visai kaip kompaktinis diskas neatsakingas už tai, kas jame įrašyta. Va tokie mes. Esi toks pat laisvas, kaip užprogramuotas kompiuteris. Toks išskirtinis, kaip dolerio banknotas.

— Tavyje nėra nieko tikrai tavo, — sako ji. — Netgi tavo fizinis kūnas, visos ląstelės pasikeičia kas aštuonerius metus.

Oda, kaulai, kraujas ir organai transplantuojami iš žmogaus į žmogų. Netgi tai, kas jau gyvena tavo kūne — mintančios tavo maistu mikrobų ir bakterijų kolonijos, be kurių tu numirtum. Niekas tavyje nėra išimtinai tavo. Viskas paveldėta.

— Atsipalaiduok, — sako Brendi. — Ką tu mąstai, tą patį mąsto ir milijonai kitų žmonių. Ką tu darai, daro ir jie. Ir niekas už nieką neatsakingas. Tai tik darbas grupėje.

Po vualiu pirštais baksnoju išsikišusį mėsgalį — savo liežuvį, vandališkai suniokotą produktą. Daktarai siūlė panaudoti dalį mano žarnų, prailginti jomis mano gerklę. Siūlė gremžti mano kūno produktus — blauzdikaulį su šeivikauliu — ir iš jų performuoti mane, sukurti naują produktą, naują žandikaulį. Bloknote jiems parašiau:

„Kojos kaulą prijungti prie galvos kaulo?“

Gydytojai to nesuprato.

O dabar — Viešpaties žodis.

— Tu esi mūsų kalbos produktas, — sako Brendi, — bergždžias kaip įstatymai, kaip tikėjimas, kad esame reikalingi Dievui. Apie kiekvieną mažiausią molekulę jau begales kartų yra pagalvota anksčiau, — sako ji. — Viskas, ką darai, yra nuobodu, pasenę ir visiškai normalu. Esi saugus, nes esi įkalintas savoje kultūroje. Viskas, ką tu įsivaizduoji, yra puiku, nes tu gali tai įsivaizduoti. Tu negali įsivaizduoti jokio būdo, kaip ištrūkti. Iš čia nėra kaip pabėgti.

— Pasaulis, — taria Brendi, — yra tavo lopšys ir tavo spąstai.

Tai vyko, kai aš truputį palūžau. Parašiau savo agentui ir pasiteiravau, ar yra galimybių man dirbti rankų ar pėdų modeliu. Demonstruoti laikrodžius ar batus. Prieš tai agentas man į ligoninę buvo atsiuntęs gėlių. Gal man tiktų kojų modelio darbas. Aš nežinojau, ar Evi daug jiems apie mane priplepėjo.

Jis atrašė, kad rankų modelio ranka ir pirštas turi būti septinto dydžio. Pėdų modelio darbui reikia turėti tobulus kojų pirštų nagus ir koja privalo būti trisdešimt šešto dydžio. Kojų modelis negali sportuoti. Turi nesimatyti nei vienos kojos venos. Gali tikėtis kūno dalių modelio karjeros, tiktai jei tavo pirštai ir pėdos, padidinti du šimtus kartų lauko reklamos stendui, atrodo taip pat gerai, kaip ir natūralaus dydžio. Kitaip — nėra šansų.

Mano rankų dydis yra aštuntas. Kojos — trisdešimt septintas.