Чак Паланик - Nematomi monstrai

Kai Manuso detektyvo karjera ėmė ristis žemyn, mums teko pradėti sportuoti kiekvieną dieną, o kartais ir du sykius per dieną. Aerobika, įdegis, mityba — visos kryžiaus kelio stotelės. Jis buvo kultūristas, jei kultūrizmu vadintume kokteilių su maisto papildais gėrimą tiesiai iš plaktuvo šešis kartus per dieną. Plaukimo glaudes — tokias, kokių šalyje negalėtum gauti — Manusas užsisakydavo paštu. Mažus kapšelius ant virvučių, pagamintus naudojant mikro plaušo technologiją. Vos spėdavome grįžti iš sporto salės, jis tuoj pat jas apsivilkdavo ir sekiodavo mane klausinėdamas, ar man neatrodo, kad jo užpakalis per plokščias.

Jeigu aš būčiau vyras gėjus, ar man neatrodytų, kad jam reikia pasitrumpinti gaktos plaukus. Jeigu būčiau vyras gėjus, ar nemanyčiau, kad jis elgiasi per daug desperatiškai? Ar jo krūtinė pakankamai didelė? O gal per didelė?

— Aš tik nenorėčiau, kad vaikinai laikytų mane kvaila karve, tik tiek, — sakydavo Manusas.

Ar jis neatrodo pernelyg gėjiškai? Gėjams juk patinka tie, kurie elgiasi lyg heteroseksualai.

— Nenorėčiau, kad vaikinai mane laikytų tik didžiule, pasyvia subine, — sakydavo jis. — Juk nėra taip, kad leisčiausi dulkinamas kiekvieno vyruko.

Manusas vis palikdavo krūvas nuskustų plaukų ir muilo nuosėdų vonioje tikėdamasis, kad aš viską valysiu.

Jis visą laiką turėjo omeny, kad bet kada gali būti grąžintas prie policijos užduočių, kuriose žmonės be jokių skrupulų šaudo vieni į kitus. Į kovą su nusikaltėliais, neturinčiais ko prarasti, jei ir nušaus policininką.

Arba galbūt Manusas galėtų suiminėti kokius nors senus turistus, susiviliojusius nuotykiais Vašingtono parke. Bet dažniausiai jis susilaukdavo spaudimo iš nuovados viršininko, kad pradėtų apmokyti jį pakeisiantį jauną pareigūną.

Dažniausiai Manusas leisdavo dienas atpainiodamas tigrinius sidabro juostelių bikinius iš susivijusios netvarkos jo apatinių stalčiuje. Jis įlįsdavo į mažiausio dydžio siaurikes ir apžiūrinėdavo save veidrodyje iš priekio, iš šono, iš nugaros, tada galiausiai nusiplėšdavo ištampytus gyvūnų raštų apatinius ir mesdavo juos ant lovos. Tai kartodavosi su zebro, tigro, leopardo, gepardo, panteros, pumos ir oceloto raštų apatiniais.

— Man atrodo, šitie bus mano laimingieji išgelbėtojai, — sakydavo jis man. — Ką tu manai?

Štai ką tuo metu vadindavau meile.

Ką aš manau? Net nežinau, nuo ko pradėti. Man taip trūko patirties su šiais dalykais.

Išvykę iš Las Vegaso išsinuomojom šeimyninį autobusiuką. Eberhardas Faberis tapo Hjuletu Pakardu. Brendi vilkėjo medvilnės ir pikės audinio suknelę atvirais šonais, su labai ilgu skeltuku, kokio nepridera dėvėti Jutos valstijoje. Stabtelėjome pasidžiaugti Didžiuoju Solt Leik ežeru.

Tuo metu atrodė, kad nieko daugiau ir nereikia.

Visą laiką rašinėjau ant smėlio arba automobilio dulkių sluoksnio:

„Galbūt tavo sesuo kitame mieste.“

Rašinėjau:

„Imk dar porą Vicodin. “

Kai vyrai nustojo artintis prie Manuso, jis pradėjo pirkti pornografinius gėjų žurnalus ir lankytis gėjų klubuose.

— Atlieku tyrimą, — tikindavo.

— Gali eiti kartu, — sakydavo man, — tik nestovėk per arti. Nenoriu, kad jie ne taip suprastų mano signalus.

Kai po Jutos atsidūrėme Bjute, Hjuletą Pakardą Brendi pavertė Harperiu Kolinsu. Montanoje išsinuomojome Ford Probe. Aš sėdėdavau susispaudusi gale, Harperis vairuodavo ir retkarčiais mus informuodavo:

— Važiuojame šimto dešimties mylių per valandą greičiu.

Mes su Brendi tik gūžtelėdavome pečiais.

Tokio dydžio valstijoje kaip Montana greičio viršijimas atrodė visiškas niekniekis.

„Galbūt tavo sesuo netgi ne valstijose“, lūpų dažais parašiau ant veidrodžio viešbutyje, Greit Folse.

Bandydami išsaugoti Manuso darbą, eidavome į gėjų barus, kur sėdėdavau viena ir tikindavau save, kad gražios vyrų išvaizdos standartai yra visai kitokie. Manusas flirtuodavo, šokdavo ir vaišindavo gėrimais visus, kurie jam atrodydavo tinkamas iššūkis. Jis užsikniaubdavo ant baro kėdės šalia manęs ir puse lūpų šnibždėdavo:

— Negaliu patikėti, kad jis draugauja su tuo biču.

Manusas vos vos linktelėdavo galva, kad suprasčiau, apie kurį vyrą jis kalba.

— Praeitą savaitę jis net nekalbėjo su manimi, — jis murmėdavo sau po nosimi. — Aš jam buvau per prastas, o šiandien jau šitas dažytas šiukšlė blondinas yra už mane geresnis?

Manusas susikūprindavo virš savo gėrimo ir atsidusdavo:

— Vyrų smegeninės tokios užkruštos.

Aš jam atsakydavau:

— Hmm, joo...

Tikindavau save, kad tai yra normalu. Neva visi santykiai, į kuriuos galėčiau įsivelti, neapsieitų be tokių pat sunkių laikotarpių.

Persikeliame į Kalgarį Albertoje, kur Brendi suvalgė į auksinę foliją įvyniotas Nebalino žvakutes, nes pagalvojo, kad tai migdoliniai saldainiai. Ji taip išsitaškė, kad Harperį Kolinsą pavertė Adisonu Vešliu. Kalgaryje Brendi vilkėjo baltą slidininko striukytę su netikro kailio apykakle ir baltą Donna Karan bikinio apačią. Atrodė linksmai ir iššaukiančiai, mes jautėmės pakylėti ir populiarūs.

Vakarais ji rinkdavosi susegamą, juodai baltai dryžuotą suknelę iki žemės, kurios niekada neužsisegdavo. Po suknele ji dėvėdavo vilnonius šortukus. Adisonas Veslis pavirto Nešu Rambleriu ir mes išsinuomojome dar vieną Kadilaką.

Persikeliame į Edmontą Albertoje. Nešas Rambleris jau virtęs Alfu Romeo. Brendi vilki trumpą krinolininį šokių sijonėlį, juodas tampres susikišusi į kaubojiškus batus. Krūtinę susikėlusi odiniu korsetu, išpuoštu vietinių gyvulių augintojų herbais.

Mielame Edmonto viešbučio bare Brendi sako:

— Negaliu pakęsti, kai ant martinio taurės matosi stiklo sujungimo siūlė. Na, aš pirštais jaučiu stiklo juostelę. Tai juk taip pigu.

Ji nuolat apsupta vaikinų. Visą laiką lyg prožektorių šviesoje, pamenu šitokį dėmesį. Važiuojant per visą šalį Brendi nė karto neteko pirktis gėrimo pačiai.

Persikeliame, kai Manusas prarado savo nepriklausomo slaptojo agento darbą pagal sutartį Metropoliteno policijos detektyvų skyriuje. Noriu pasakyti, tai buvo smūgis, po kurio jis niekada nebeatsigavo.

Baigėsi Manuso pinigai. Aišku, ir iki tol jis nelaikė banko seife deimantų ar aukso grynuolių. Tada paukščiai nulesė mano veidą.

Tik aš tada nežinojau, kad tuo pat metu didžiuliame, atokiame name su daugybe Teksaso žemių ir naftos pinigų gyvena vieniša Evi Kotrel, užsiėmusi kažkokiais darbais. Ir dar Manusas su nepatenkintu poreikiu įrodyti, kad vis dar gali apmyžti kiekvieną pasitaikiusį medį. Ta „veidrodėli, veidrodėli“ galia. Visa kita jūs jau žinote.

Persikeliame į mūsų automobilį kelyje, jau po ligoninės, po to, kai išsiskyrėme su Rea seserimis, kai kišu hormonus — Provera, Climara ir Premarin — į viską, ką jis valgo ir geria. Viskis su estradiol. Degtinė su ethinyl estradiol. Buvo taip paprasta, kad netgi truputį baugu. O jis visą tą laiką savo veršiuko akimis rijo Brendi.

Visi trys mes nuo ko nors bėgome. Nuo vaginoplastikos. Nuo senatvės. Nuo ateities.

Persikeliame į Los Andželą.

Persikeliame į Spoukaną.

Persikeliame į Boizį, San Diegą ir Finiksą.

Persikeliame į Vankuverį Britų Kolumbijoje, kur vaidinome italus emigrantus, kalbančius darkyta anglų kalba, kol supratome, kad nebeturim gimtosios kalbos.

— Jūs turite dvi dailios krūtinės kaip pas jauną panelę, — pasakė agentei Alfas Romeo kažkuriame name.