Чак Паланик - Nematomi monstrai

Iš Vankuverio persikėlėme į Valstijas jau kaip Brendi, Setas ir Baba-Džoun, pakrikštyti profesionalių Princesių princesės lūpų. Visą kelią iki Sietlo Brendi mums skaitė pasakojimą kaip žydaitė, serganti kažkokia paslaptinga raumenų liga, galiausiai transformavo save į Roną Baret.

Stebėjome didžiulius turčių namus, vogėme iš jų narkotikus, nuomojomės automobilius, pirkome ir grąžinome atgal drabužius.

— Papasakok mums kokią nors šlykščią istoriją apie save, — sako Brendi pakeliui į Sietlą.

Brendi be paliovos man nurodinėja. O pati tik per plauką nuo mirties.

Išsiplėšk savyje skylę.

Papasakok man prieš mirtį mano gyvenimo istoriją.

Ir užsisiūk.

DVIDEŠIMT KETVIRTAS SKYRIUS

Persikeliame į fotosesiją skerdykloje, kur ant judančios grandinės kabaluoja daugybė kiaulių išskrostais viduriais. Mes su Evi vilkime Bibo Kelley plienines sukneles, o už mūsų šimto kiaulių per valandą greičiu juda skerdienos vėrinys. Evi sako:

— Na, tavo brolis susižalojo, o kas buvo toliau?

Fotografas pasižiūri į liuksmetrą ir sako:

— Ne. Nieko nebus.

Meno vadovas paaiškina:

— Merginos, nuo skerdienos atsispindi per daug šviesos.

Pravažiuojančios kiaulės atrodo lyg didžiuliai tuščiavidurių medžių kamienai, ryškiai raudoni ir viduje blizgantys, o išorėje aptraukti dailia kiaulės oda, nuo kurios kažkas neseniai ugniasvaidžiu nudegino šerius. Žiūrėdama į jas prisimenu savo gyvaplaukių ražienas ir pradedu skaičiuoti, kada paskutinį kartą depiliavausi vašku.

O Evi klausia:

— Tai kaip ten su tuo tavo broliu?

Aš skaičiuoju: penktadienis, ketvirtadienis, trečiadienis, antradienis...

— Kas įvyko po to, kai jis susižalojo? Kaip jis mirė? — kamantinėja ji.

Kiaulės juda per greitai ir meno vadovas nespėja pudruoti jų blizgančių mėsų. Kyla klausimas, kaip kiaulių oda išlieka tokia graži. Gal ūkininkai tepa jas kremu nuo saulės? Suskaičiuoju, kad mano oda jau mėnesį nebuvusi tokia lygi kaip šių kiaulių., Vietoje lazerio ir vėsinančios želė grožio salonuose galėtų pradėti naudoti ugniasvaidžius.

— Kosmoso panele, — sako man Evi. — Alio, skambutis iš namų.

Skerdykloje per šalta vilkėti metalines sukneles. Vyrai su paltais ir aukštais batais į kiaulių vidurius purškia karštus garus ir aš jau noriu su jais apsikeisti darbais. Esu pasiruošusi keistis vietomis netgi su kiaulėmis. Evi atsakau:

— Policija nepatikėjo versija apie plaukų lako flakoną. Jie buvo įsitikinę, kad Šeino veidą sužalojo mano tėvas. Arba kad plaukų laką į šiukšliadėžę įmetė mama. Policija tai pavadino „nepriežiūra“.

Fotografas sako:

— Gal būtų geriau pakeisti rakursą ir skerdieną apšviesti iš nugaros?

— Joms judant, bus per daug šviesos blyksnių, — prieštarauja meno vadovas.

Evi klausinėja:

— O kodėl policija taip pagalvojo?

— Ką aš žinau, — atsakau, — bet jiems nuolat skambino kažkoks anonimas.

Fotografas klausia:

— O gal mes galime sustabdyti tą grandinę?

Meno vadovas sako:

— Tik tuo atveju, jei žmonės staiga nustos valgyti mėsą.

Dar liko marios laiko iki pertraukos. Evi stebisi:

— Kažkas melavo policijai?

Kiaulių šildytojai mus varsto akimis, kai kurie jų visai simpatiški. Juokiasi, rankomis smauko žvilgančias garų žarnas. Iškišę liežuvius laižosi lūpas. Flirtuoja su mumis.

— Tada Šeinas pabėgo, — pasakoju Evi. — Tiek tos istorijos. Praėjus keliems metams, kažkas paskambino tėvams ir pasakė, kad jis mirė.

Žengtelime atgal, arčiau vis dar šiltų, judančių kiaulių. Grindys atrodo riebaluotos ir gličios. Evi pradeda pasakoti apie savo sugalvotą „Pelenės“ perstatymą, kuriame paukšteliai ir žvėreliai ne suknelę jai siūtų, o darytų plastinę operaciją. Mėlynieji strazdai patemptų veido odą. Voveraitės sudėtų krūtų implantus. Gyvatės nusiurbtų riebalus. Tiesa, pradžioje Pelenė būtų jaunas vienišas berniukas.

— Mano brolis gaudavo tiek dėmesio, — sakau Evi, — kad galėčiau lažintis, jog pats įmetė tą flakoną į šiukšliadėžę.

DVIDEŠIMT PENKTAS SKYRIUS

Persikeliame, kai kartą mudvi su Brendi apsipirkinėjome kažkurio Aidaho miesto pagrindinės gatvės parduotuvėse. Sears parduotuvių tinklas skelbė išpardavimą. Užeiname į užkandinę, kepyklėlę ir į nekilnojamojo turto agentūrą, kur mūsų ponas Vaitas Vestinghausas išsyk ima sukti aplink pirštą kokį nekilnojamojo turto agentą. Užsukame į dėvėtų drabužių parduotuvę, kuri yra šalia kepyklėlės ir Brendi papasakoja, kaip jos tėvas gudraudavo prieš parduodamas kiaules. Kaip jis šerdavo jas pasenusiais desertais, kurių pilną bagažinę prisipirkdavo per išpardavimus kepyklose. Gryname ore mus ryškiai apšviečia saulė. Jei tik norėtume, galėtume per pusvalandį pėsčiomis nueiti į kalnus pas meškas.

Brendi žiūri į mane iš už padėvėtų suknelių kabyklos.

— Ar žinai tą triuką? Širdele, tą aferą su kiaulėmis? — klausia ji.

Jos tėvas apgaudinėdavo ir parduodamas bulves — į maišą įstatydavo vamzdį, pripildydavo jį smulkių, suminkštėjusių, apdaužytų, pūvančių praėjusių metų bulvių, o iš išorės apdėdavo didelėmis šių metų derliaus bulvėmis. Tada vamzdį ištraukdavo ir maišą kietai užsiūdavo, kad bulvės viduje nejudėtų. Tada, padedamas vaikų, parduodavo šiuos bulvių maišus pakelėse ir net pardavęs už žemą kainą gerai uždirbdavo.

Tą dieną Aidahe turėjome Ford automobilį. Visą rudą, ir išorėje, ir viduje.

Brendi stumdo drabužių pakabas, apžiūrinėja kiekvieną jų ir sako:

— Ar esi kada nors gyvenime girdėjusi ką nors gudresnio?

Persikeliame į tą pačią dėvėtų drabužių parduotuvę, kur mes su Brendi susigrūdame už užuolaidos persirengimo kabinoje ne didesnėje nei telefono būdelė. Bandau padėti Brendi įlįsti į balinę suknelę — Greis Keli stiliaus suknelę, ant kurios didžiulėmis raidėmis užrašyta Charles James. Pakietinimai, plenumai ir panašūs suknelės griaučių elementai įsiūti į rausvą organzą ir ledo mėlynumo aksomą.

Šios neįtikėtinos suknelės, pasakoja Brendi, kokteilinės suknutės, suprojektuotos su lankais ir korsažais be petnešėlių, sukonstruotos stačiomis apykaklėmis ir plazdančiais petukais, suspaustais juosmenimis, išsišovusiais pakietinimais ir lankeliais, šios suknelės tau niekada ilgai netarnauja. Sutempimas, satino suraukimas ir pakietinimas aplink metalines detales, audinio ir metalo kova suplėšo suknelę. Išoriniams audiniams dėvintis, vidinės detalės pradeda draskytis ir lįsti lauk.

Princesių princesė sako:

— Kad įlįsčiau į šią suknelę, man prireiks mažiausiai trijų Darvott tablečių.

Ji ištiesia delną ir aš išpurtau iš buteliuko tai, ką ji užsisakė.

Brendi pasakoja, kaip prieš parduodamas jautieną, jos tėvas sumaldavo ją kartu su grūstu ledu, kad ji prisigertų vandens ir taptų sunkesnė. Dar primaišydavo galvijų pašarų.

— Jis nebuvo blogas žmogus, — sako ji. — Tik kartais per griežtai laikydavosi taisyklių. Ne tų, kurios liepia būti sąžiningam ar garbingam, bet taisyklių, kurios padeda apsaugoti šeimą nuo nepriteklių. Ir ligų.

Kartais naktimis, jai miegant, pasakoja Brendi, jos tėvas įsėlindavo į kambarį.

Aš nenoriu šito klausytis. Brendi Provera ir Darvon dieta turi šalutinį poveikį – jai prasidėjo savotiška emocinė bulimija, ji tiesiog negali susiturėti neišpliurpusi savo šlykščiausių paslapčių. Užsitraukiu savo vualius ant ausų. Ačiū, kad nesidalijate.