Чак Паланик - Nematomi monstrai

Tai štai koks tas kelias į didžiuosius atradimus.

Taip yra todėl, kad esame įkalinti savo kultūroje, šios planetos žmogaus būtyje, savo smegenyse. Su dviemis rankomis ir dviemis kojomis, kokias turi ir visi kiti. Esame taip įkalinti, kad bet koks įsivaizduojamas žingsnis išsilaisvinimo link taptų tik dar vienomis žabangomis. Viskas, ko mes norime, yra tai, ko esame ištreniruoti norėti.

— Pradžioje man kilo mintis amputuotis po vieną ranką ir koją, kairiąsias arba dešiniąsias, — ji žvilgteli į mane ir gūžteli pečiais, — bet joks chirurgas nesutiko man padėti.

— Dar mąsčiau apie AIDS patirtį, bet dabar juk visi serga AIDS, tai netgi tapo madinga, — sako ji. — Esu tikra, kad Rea seserys pasakė mano tėvams, kad miriau nuo AIDS. Tos kalės kartais būna tokios savininkiškos.

Brendi iš rankinės išsitraukia baltas pirštines su perlinėmis sagutėmis vidinėse riešų pusėse. Užsimauna jas ir užsisega sagutes. Blogas spalvos pasirinkimas. Baltomis pirštinėmis aptrauktos jos plaštakos atrodo, lyg būtų transplantuotos milžiniškos pelės letenos.

— Tada sugalvojau lyties keitimą, — sako Brendi, — lyties keitimo operaciją. Rea seserys galvoja, kad jos manimi naudojasi, bet iš tikrųjų aš naudojuosi jų pinigais, iliuzijomis, kad jos mane kontroliuoja ir kad tai buvo jų idėja.

Brendi kilsteli koją, pasižiūri į nulūžusį kulniuką ir atsidūsta. Tada nusiauna ir kitą batelį.

— Rea seserys manęs visai nespaudė. Visai. Aš tiesiog dariau savo didžiausią įmanomą klaidą. Mečiau sau didžiausią iššūkį, kokį tik galėjau sugalvoti.

Brendi nulaužia sveikojo batelio kulniuką ir lieka su dviem bjauriais žemakulniais. Ji sako:

— Į katastrofas reikia nerti stačia galva.

Brendi išmeta nulaužtus batų kulniukus į šiukšliadėžę vonioje.

— Aš nesu nei heteroseksuali, nei homoseksuali, — sako ji. — Nei biseksuali. Noriu išsilaisvinti iš bet kokių klišių. Nenoriu viso gyvenimo talpinti į vienintelį žodį. Vieną istoriją. Noriu rasti kažką kita, kažką nepažįstamo, ko nėra jokiame žemėlapyje. Noriu tikro nuotykio.

Sfinksas. Paslaptis. Baltas lapas. Nežinoma. Neapibūdinama. Nepažįstama. Neapibrėžiama. Tokius žodžius naudodavo Brendi, kalbėdama apie mane ir mano vualius. Ne šiaip istorija, su besikartojančiais ir tada, ir tada, ir tada, ir tada, ir tada, kol tu miršti.

— Kai tave sutikau, — sako ji, — tau pavydėjau. Troškau tavo veido. Maniau, tavo veidas pareikalaus daugiau drąsos ir ištvermės nei bet kokia lyties keitimo operacija. Atvers kelią didesniems atradimams. Suteiks daugiau stiprybės, nei aš bet kada galėčiau turėti.

Pradedu leistis laiptais. Brendi apsiavusi naujaisiais žemakulniais, aš — visiškai sutrikusi, mes leidžiamės į fojė, kur pro svetainės duris girdėti žemas pono Parkerio balsas:

— Va taip. Gerai.

Aš ir Brendi, mes akimirką stoviniuojame už durų. Viena nuo kitos nurenkame pūkelius ir tualetinio popieriaus skiauteles, aš pataisau susigulėjusius Brendi plaukus. Brendi pasitaiso pėdkelnes ir timpteli žemyn savo švarkelį.

Net nepasakytum, kad švarkelyje paslėpta knyga su atviruku, o pėdkelnėse pimpalas.

Atidarome dvivėres svetainės duris, o ten ponas Parkeris su Elisu. Parkerio kelnės nusmauktos iki kelių, jo nuogas plaukuotas užpakalis švytuoja ore. Kitą savo nuogumo pusę Parkeris sukišęs į Eliso veidą. Eliso Ailendo, buvusio specialiojo policijos padalinio detektyvo Manuso Kelio.

— O taip. Gerai. Labai gerai.

Elisas pelno dešimt balų už gerai atliktą vaidmenį. Rankomis apglėbęs nuogutėles futbolininko stipendininko bandeles, apžiojęs viską, kiek telpa jo kampuotoje nacių plakato didvyrio burnoje, Elisas kriuksi, springsta, ir šitaip pavyzdingai grįžinėja iš savo priverstinės pensijos.

DVIDEŠIMT SEPTINTAS SKYRIUS

Pašto darbuotojas paprašė mano asmens dokumento, tačiau turėjo patikėti mano žodžiu, nes nuotrauka ant vairuotojo pažymėjimo galėjo būti ir Brendi. Ant popiergalių prirašau daugybę žodžių, kol paaiškinu, kaip aš atrodau. Pašte visą laiką paslapčia žvalgausi, ar tarp FTB plakatuose išspausdintų ieškomų nusikaltėlių nėra mano veido.

Pusė milijono dolerių — tai beveik dešimties kilogramų dešimties ir dvidešimties dolerių banknotų krūva, sukišta į vieną dėžę. Prie pinigų dar įdėtas raštelis ant rausvo lipnaus popierėlio, ant kurio Evi parašė bla bla bla, jei tave sutiksiu, užmušiu. Geriau pavykti ir negalėjo.

Skubiai nukrapštau lipduką su adresatu, kol Brendi nespėjo pamatyti.

Kadangi buvau modelis, mano telefono numeris niekur nebuvo viešai skelbiamas, todėl Brendi gali ieškoti manęs bet kuriame mieste. Niekur manęs nėra. O dabar mes vykstame atgal pas Evi. Į susitikimą su Brendi lemtimi. Pakeliui, važiuodami 5-uoju greitkeliu į pietus pusantros mylios per minutę greičiu, mes su Elisu rašinėjame atvirukus iš ateities ir mėtome juos pro langą. Kas dvi minutes vis trimis myliomis arčiau Evi ir jos šautuvo. Kas valandą vis devyniasdešimčia mylių arčiau likimo.

Elisas rašo:

Gimimas yra klaida, kurią visą gyvenimą stengiesi ištaisyti.

Automatinis Lincoln Town Car langas nusileidžia vieną centimetrą ir Elisas išmeta atviruką į 5-ojo greitkelio automobilių srautą.

Aš rašau:

Praleidi visą gyvenimą bandydamas tapti Dievu ir tada miršti.

Elisas rašo:

Jei su niekuo nesidalini savo problemomis, užsiknisi klausydamas kitų žmonių bėdų.

Aš rašau:

Dievas nedaro nieko daugiau, tik stebi mus ir nužudo, jei tampame nuobodūs. Niekada, niekada negalime sau leisti būti nuobodūs.

Persikeliame, kai laikraštyje skaitome nekilnojamojo turto skelbimus, ieškome parduodamų didelių namų. Visada taip darome naujame mieste. Sėdime jaukioje lauko kavinėje, geriame šokolado drožlėmis apibarstytą kapucino ir skaitome laikraštį. Tada Brendi skambina agentams ir aiškinasi, kuriuose namuose vis dar gyvena šeimininkai. Elisas sudaro sąrašą namų, kuriuos rytoj eisime švarinti.

Apsistojame gražiame viešbutyje ir numingame. Po vidurnakčio Brendi mane žadina bučiniu. Ji su Elisu ruošiasi eiti pardavinėti Sietle surinktų narkotikų. Jie greičiausiai ir dulkinasi. Bet man tai neberūpi.

— Oi ne, — sako Brendi, — panelė Aleksander tikrai neskambins Rea seserims. Ji griežtai nusprendė, kad jeigu jai ir reikės putės, tai nusipirks ją pati.

Elisas stovi tarpduryje į viešbučio koridorių. Atrodo lyg superherojus, kuris galėtų įsliuogti į mano lovą ir išgelbėti mane. Bet jau nuo Sietlo jis yra mano brolis. O brolio įsimylėti negalima.

Brendi klausia:

— Tau reikės televizoriaus pultelio?

Ji įjungia televizorių. Ekrane — išsigandusi ir prislėgta Evi su savo žaižaruojančia plaukų kupeta. Evi Kotrel, visiems puikiai pažįstama nurašyta prekė su blizgučiais nusagstyta suknele, ji svirduliuoja tarp žiūrovų ir maldauja jų paragauti jos siūlomų mėsos subproduktų.

Brendi perjungia kanalą.

Brendi perjungia kanalą.

Brendi perjungia kanalą.

Po vidurnakčio Evi per visus kanalus siūlo užkandėles nuo sidabrinio padėklo. Žiūrovai ją ignoruoja. Jie žiūri į save, žiūrinčius į monitorių, žiūrinčius į monitorių, žiūrinčius į monitorių, užstrigusius niekada nesibaigiančiame, uždarame tikrovės cikle, visai kaip mes žiūrėdami į veidrodį stengiamės suvokti, ką matome.

Niekada nesibaigiantis ciklas. Mes su Evi filmavomės šioje reklaminėje laidoje. Kaip galėjau būti tokia kvaila? Esame visiškai įkalinti savyje.

Kamera nesitraukia nuo Evi ir aš beveik girdžiu ją sakant mylėk mane.