Чак Паланик - Nematomi monstrai

Nesitvėriau savam kailyje. Iš pirštinių skyrelio išsitraukiau ginklą. Mūvėjau pirštines, kad ant rankų neliktų nudegimų nuo parako žymių. Ir iškišau ginklą pro išdaužtą langą. Nebuvo sunku taikytis, nes mano veidą ir ginklą teskyrė dvi pėdos. Galėjau netyčia ir nusižudyti, bet tokia baigtis neatrodė labai tragiška.

Taip išsigražinus bet kokie auskarai, tatuiruotės ir įdagai atrodytų nevykėliškai — jie tokie gražūs mados maišto ženklai, tokie saugūs, kad patys tuojau tampa madingi. Tokie netikri mėginimai atrodyti negražiai, kurie galiausiai padaro tave dar gražesnį.

Šūvis — lyg būčiau gavusi stiprų smūgį. Kulka. Praėjo maždaug minutė, kol sugebėjau sufokusuoti savo akis, tada išvydau savo kraują, seiles, snarglius ir dantis, ištaškytus ant keleivio sėdynės. Turėjau išlipti iš automobilio ir paimti iš mano rankos pro langą iškritusį ginklą. Šoko būsena padėjo man susitvarkyti. Jei užsinorėtumėte įrodymų, pirštines ir ginklą įmečiau į kanalizacijos vamzdį prie ligoninės automobilių aikštelės.

Tada — morfijaus lašelinė, mažytis procedūrinis kabinetas. Manikiūrinės žirklutės perkerpa mano suknelę ir drugelio dydžio kelnaites. Policijos nuotraukos. Paukščiai nulesė mano veidą. Niekas net neįtarė, kaip viskas buvo iš tikrųjų.

Tiesa tokia, kad vėliau ėmiau mažumėlę panikuoti. Visiems melavau. Ateitis — ne pats tinkamiausias laikas vėl imtis melo ir sukčiavimo. Niekas dėl to nekaltas, tik aš pati. Pabėgau, nes žandikaulio atstatymo operacija — per didelė pagunda pasukti atgal, grįžti į prakeiktą grožio žaidimą. O kol kas mano ateitis vis dar laukia manęs.

Tiesa tokia, kad būti bjauriai nėra jau taip malonu, bet tai gali būti galimybė patirti kažką geriau, negu galėjau įsivaizduoti.

Tiesa tokia — man labai gaila.

TRISDEŠIMT ANTRAS SKYRIUS

Persikeliame atgal į La Paloma priimamąjį. Morfijaus lašelinė. Mažame procedūrų kabinete manikiūrinės žirklutės prakerpa Brendi kostiumą. Ten guli mėlynas, nelaimingas ir šaltas mano brolio penis, lyg eksponatas, kurį apžiūrėti gali visas pasaulis. Policija fotografuoja, o sesuo Katerina rėkia:

— Fotografuokit! Greičiau fotografuokit! Jis vis dar netenka kraujo!

Persikeliame į operaciją. Persikeliame po operacijos. Persikeliame, kai aš pasivedu seserį Kateriną į šalį. Mažoji sesuo Katerina taip stipriai glėbyje spaudžia mano kelius, kad aš vos neparvirstu ant grindų. Ji žiūri į mane, mes abi išsiterliojusios krauju. Aš jai rašau:

„prašau“,

„padarykite man paslaugą. Prašau, jei tikrai norite, kad būčiau laiminga. “

Persikeliame į Evi pokalbių šou stiliaus pasisėdėjimą po dieninėmis Brumbach’s lempomis, kuriame ji tauškia su savo mama, Manusu ir naujuoju vyru, pasakoja apie tai, kaip ji sutiko Brendi vienoje palaikomojoje lyties keitimo grupėje dar seniau nei mes. Apie tai, kaip visiems retkarčiais reikia katastrofos.

Persikeliame į vieną dieną kelyje, neilgai trukus iki to, kai Manusas įsitaisys sau krūtis.

Persikeliame į ligoninę, kur aš klupau prie savo brolio lovos. Šeino oda tokia išbalusi, kad sunku atskirti, kur baigiasi ligoninės operacinis chalatas ir prasideda Šeinas. Štai mano brolis, liesas ir išbalęs, jo plonos rankos ir paukštiška krūtinė. Kaštoniniai plaukai, krintantys ant kaktos — toks Šeinas, kokį atsimenu jį iš vaikystės. Paukščio kauliukų rinkinys. Tas Šeinas, kurį aš užmiršau. Toks, koks buvo iki nelaimingo atsitikimo su plaukų laku. Nežinau, kaip aš tai užmiršau, bet jis visada atrodydavo toks varganas.

Persikeliame į tėvų namus, kai naktį ant baltos sienos žiūrime filmus iš mūsų vaikystės. Langai prieš dvidešimt metų idealiai sutampa su langais dabar. Veja lygiuojasi su veja. Mano ir Šeino vaiduokliai laksto aplink namą, laimingi žaidžia kartu.

Persikeliame pas Rea seseris, apspitusias ligoninės lovą. Jos ant perukų užsitraukusios plaukų tinklelius. Veidus užsidengusios chirurginėmis kaukėmis. Visos trys apsivilkusios balkšvai žalsvus ligoninės kostiumus, o ant jų prisisegusios Vindzoro kunigaikštienės stiliaus seges: tviskančius leopardus iš deimantų ir topazų, smaragdais nusagstytus kolibrius.

O aš, aš tik noriu, kad Šeinas būtų laimingas. Pavargau būti savimi, neapykantos kupina savimi.

Daugiau atsipalaidavimo.

Pavargau nuo šio regimybių pasaulio. Nuo kiaulių, kurios tik atrodo storos. Šeimų, kurios tik atrodo laimingos.

Daugiau išsigelbėjimo.

Nuo tariamo dosnumo. Nuo tariamos meilės.

Blykst.

Nebenoriu daugiau būti savimi. Noriu būti laiminga, noriu, kad Brendi Aleksander sugrįžtų. Atsidūriau pirmame tikrame savo gyvenimo akligatvyje. Nėra kur eiti, nėra kelio man tokiai, kokia buvau iki šiol. Tai mano pirmoji reali nauja pradžia.

Rea seserys smulkiomis dovanėlėmis dekoruoja miegantį Šeiną. Purškia ant jo debesis L’Air du Temp, lyg jis būtų koks papartis.

Nauji auskarai. Apie galvą apvyniotas naujas Hermes šalis.

Prie lovos stovintys chirurginiai padėklai nukloti surūšiuotos kosmetikos eilėmis. Sofonda sako:

— Drėkiklį! — ir ištiesia delną.

— Drėkiklis, — sako Kiti Liter ir deda tūbelę į Sofondos delną.

Sofonda vėl ištiesia ranką ir sako:

— Maskuoklį!

Vivjena pliaukšteli Sofondai į delną dar vieną tūbelę ir sako:

— Maskuoklis.

Šeinai, žinau, kad negali nieko girdėti, bet nieko tokio, aš juk negaliu kalbėti.

Trumpais, lengvučiais kempinėlės potėpiais Sofonda tepa maskuojamąjį kremą ant patamsėjusių Šeino paakių. Vivjena įsega deimantinį sagutį į jo ligoninės marškinius.

Šeinai, Panelė Rona išgelbėjo tavo gyvybę. Knyga tavo švarkelio kišenėje pristabdė kulką ir ji susprogdino tiktai tavo papus. Lengvas sužeidimas — tik audiniai ir silikonas.

Įeina floristai, nešini irisų ir rožių puokštėmis.

Šeinai, tavo implantai susprogo. Kulka sudraskė implantą, todėl teko jį išimti. Dabar galėsi įsidėti kokio tik nori dydžio papus. Taip sakė Rea seserys.

— Makiažo pagrindą! — sako Sofonda, lygindama makiažą palei Šeino plaukų liniją.

— Antakių pieštuką! — jos kakta išmušta prakaito lašelių.

Kiti ištiesia pieštuką ir sako:

— Antakių pieštukas.

— Nusausink mane! — sako Sofonda.

Vivjena nusausina jos kaktą kempinėle. Sofonda sako:

— Akių pieštuką! GREITAI!

Ir aš turiu išeiti, Šeinai, kol tu dar miegi. Tik noriu tau kai ką duoti. Noriu tau atiduoti gyvenimą. Tai mano trečias šansas ir aš nenoriu paleisti jo vėjais. Galėjau atverti savo kambario langą. Galėjau sutrukdyti Evi į tave šauti. Tiesa tokia, kad to nepadariau, todėl atiduodu tau savo gyvenimą, nes nebenoriu jo.

Pakišu savo rankinuką po didele, žieduota Šeino plaštaka. Matai, joks chirurgas nesugebės pakeisti vyro plaštakų dydžio. Tai vienintelis dalykas, kuris visada išduos tokias merginas kaip Brendi Aleksander. Rankų niekaip nenuslėpsi.

Čia yra viskas, mano asmens dokumentai, mano gimimo liudijimas. Nuo šiol galėsi būti Šenona Makfarland. Mano karjera. Nuolatinis dėmesys. Viskas. Visa tai tavo. Tikiuosi, tau to užteks. Daugiau nieko ir neturiu.

— Akių šešėlių pagrindą! — sako Sofonda ir Vivjena paduoda jai šviesiausio violetinio atspalvio Aubergine Dreams akių šešėlius.

— Papildomą atspalvį! — sako ji, ir Kiti paduoda jai kitą atspalvį.

— Kontūravimo pudrą! — sako Sofonda, ir Kiti paduoda tamsiausią atspalvį.

Tęsk mano karjerą, Šeinai. Priversk Sofondą gauti tau geriausią kontraktą, ne kokią šūdiną vietinės reikšmės labdaros vakaro podiumo parodiją. Tai jau nebe šiaip sau krušliava, tu juk jau Šenon Makfarland. Lipk tiesiai į viršūnę. Po metų įsijungusi televizorių noriu matyti tave nuogą, lėtai geriančią dietinę kolą. Priversk Sofondą gauti tau svarbiausius tarptautinius kontraktus.