Чак Паланик - Nematomi monstrai

Mylėk mane, mylėk mane, mylėk mane, mylėk mane, mylėk mane, mylėk mane, mylėk mane, būsiu kuo tik tu nori. Naudokis manimi. Keisk mane. Galiu būti liekna su didelėmis krūtimis ir vešliais plaukais. Išskaidyk mane. Paversk mane kuo nori, tik mylėk mane.

Persikeliame atgal į mūsų su Evi fotosesijas metalo laužynuose, skerdyklose, lavoninėse. Būtume sutikusios fotografuotis bet kur, kad tik kokiame bjauriame fone atrodytume gražios. Pradedu suvokti, kad nekenčiu Evi dėl to, kad ji tuščia, kvaila ir godi. Dar labiau jos nekenčiu todėl, kad ji tokia pati kaip ir aš. Labiausiai nekenčiu savęs, vadinasi, nekenčiu visų.

Persikeliame į kitą dieną, kai apšvarinome kelis narkotikų pilnus namus, dvarą, porą pilių ir užmiesčio rūmus. Trečią valandą Vest Hilse baroniškoje dvaro svetainėje susitinkame su nekilnojamojo turto agentu. Aplink mus šurmuliuoja maisto ruošėjai ir floristai. Stalai užversti sidabro įrankiais, krištolu, arbatos servizais, virduliais, žvakidėmis, taurėmis. Moteris, apsivilkusi neskoningu sekretorės tvido kostiumėliu, vynioja sidabro ir krištolo dovanas ir kažką žymi mažoje raudonoje knygutėje.

Nenutrūkstamas atvežamų gėlių srautas sūkuriuoja aplink mus, plaukia irisų ir rožių kibirai. Dvaras kvepia gėlėmis ir vos juntamu kimštų grybukų bei morengų aromatu.

Tai ne mūsų stilius. Brendi žvilgteli į mane. Labai jau daug žmonių.

Bet štai jau atvyko šypsanti agentė. Ji prisistato vangiai tardama žodžius — ponia Leonarda Kotrel. Ji labai džiaugiasi mus matydama.

Ši moteris Kotrel paima Brendi už parankės ir vedžioja ją po prašmatnų pirmąjį aukštą, o aš tuo metu sprendžiu — ryžtis ar bėgti.

Daugiau baimės.

Blykst.

Daugiau panikos.

Blykst.

Ji greičiausiai Evi motina. Na, tai juk ir taip aišku. O čia — naujasis Evi namas. Stoviu ir svarstau, kaip mes čia atsidūrėme. Kodėl šiandien? Kokia tikimybė buvo šitaip čia pakliūti?

Agentė Kotrel praveda mus pro kostiumuotą asistentę ir vestuvių dovanas.

— Tai mano dukters namai. Bet ji kažkodėl kiauras dienas leidžia Brumbach’s baldų skyriuje. Iki šiol taikstėmės su panašiais jos apsėdimais, tačiau viskam yra ribos, todėl nusprendėme ištekinti ją už kokio nors asilo.

Kotrel pasilenkia ir tyliai pasakoja toliau:

— Pakirpti jai sparnus buvo sunkiau, nei galvojome. Įsivaizduokite, ji sudegino namą, kurį anksčiau jai buvome nupirkę.

Šalia asistentės guli krūva auksu graviruotų pakvietimų į vestuves. Juose — atsiprašymai. Apgailestaujame, bet atvykti negalėsime.

Atrodo, atsiprašymų gana nemažai. Visgi pakvietimai tikrai gražūs, su aukso apvadais, ranka plėšytais kampučiais, tris kartus perlenkiamas atvirukas su džiovintu žibuoklės žiedu viduje. Pavagiu vieną atsiprašymą ir pasiveju agentę Kotrel su Brendi ir Elisu.

— O ne, — sako Brendi, — čia pernelyg daug žmonių. Tokiomis sąlygomis niekaip negalėsime apžiūrėti namo.

— Kalbant tik tarp mūsų, — šnabžda agentė Kotrel, — verta kelti netgi prabangiausias pasaulyje vestuves, jei tik tai padės iškišti Evi kokiam nors vargšeliui.

Brendi sako:

— Mes nenorime jūsų trukdyti.

— Bet, — tęsia Kotrel, — nereikia pamiršti, kad visada yra tokia kategorija „vyrų“, kuriems patinka tokios moterys kaip Evi.

Brendi sako:

— Mes tikrai labai skubame.

O Elisas įsiterpia:

— Vyrai, kuriems patinka išprotėjusios moterys?

— O Jėzau, man širdis į kulnus nusirito, kai Evanas, būdamas šešiolikos metų, atėjo ir pareiškė: „Mamyte, tėveli, aš noriu būti mergaitė“, — sako ponia Kotrel.

— Na, bet galiausiai mes už tai sumokėjome, — aiškina ji. — Mokesčių lengvata yra mokesčių lengvata. Evanas mums sakė, kad nori tapti pasaulinio garso mados modeliu. Jis pradėjo save vadinti Evi, o aš jau kitą dieną atšaukiau Vogue prenumeratą. Jutau, kad šis žurnalas jau ir taip pakankamai pakenkė mūsų šeimai.

Brendi sako:

— Na, tai sveikiname, — ir tempia mane išėjimo link.

O Elisas sako:

— Evi buvo vyras?

Evi buvo vyras. Man reikia prisėsti. Evi buvo vyras. Aš juk mačiau randus ant jos krūtų. Evi buvo vyras. Juk mačiau ją nuogą persirengimo kambariuose.

Atlikite išsamią pastarųjų mano gyvenimo metų reviziją.

Blykst.

Duokite man ką nors šitame sukruštame pasaulyje, kas ir yra tai, kaip atrodo!

Blykst!

Evi motina įsižiūri į Brendi.

— Ar nesate dirbusi modeliu? — klausia ji. — Jūs labai panaši į vieną mano sūnaus draugę.

— Jūsų dukters, — suurzgia Brendi.

Pirštais paglostau vogtąjį pakvietimą. Vestuvės, panelės Evelin Kotrel ir pono Aleno Skinerio santuoka, vyks rytoj. Vienuoliktą valandą ryto, rašoma auksiniame kvietime. Po tuoktuvių — priėmimas nuotakos namuose.

Po kurio laukia gaisras.

Po kurio laukia žmogžudystė.

Aprangos kodas — oficialus.

DVIDEŠIMT AŠTUNTAS SKYRIUS

Suknelė, su kuria valkioju savo subinę Evi vestuvėse, aptempta dar labiau negu mano oda. Galima sakyti, aptempta iki kaulų. Suknelė su Turino drobulės atspaudu, daugiausiai rudos ir baltos spalvos, sukirpta ir krentanti taip, kad raudonos spalvos sagos susisegtų ties stigmomis. Be to, dėviu ilgiausias juodo šilko pirštines, užsmauktas iki alkūnių. Apsiavusi batelius tokiais aukštais kulniukais, kad net svaigsta galva ir atrodo tuoj tuoj iš nosies pradės bėgti kraujas. Aplink šviečiančią vyšnios spalvos angą, kurios vietoje anksčiau buvo veidas, iki pat akių apsivyniojau beveik kilometrą juodo, nusagstyto blizgučiais Brendi tiulio. Mano išvaizda liguista ir niūri. Toks jausmas, kad truputį persistengiau.

Kuo toliau, tuo sunkiau nekęsti Evi taip, kaip nekenčiau anksčiau. Mano gyvenimas sparčiai juda tolyn nuo visų priežasčių jos nekęsti. Sparčiai juda vis toliau nuo sveiko proto. Dabar taip sunku prisiversti bent truputėlį susinervinti, kad net išgėrusi puodelį kavos su Dexedrine kapsule jaučiu nebent tiktai miglotą pykčio užuominą.

Brendi vilki Bob Mackie kostiumėlio kopiją — liemenuotą švarkelį, didelius... nežinau ką, ir siaurus... man nebeįdomu, ką. Brendi dėvi skrybėlę, nes, galų gale, esame vestuvėse. Avi kažkokius batus iš kažkokio gyvūno odos. Jos aksesuarai, na, žinote, akmenys, iškasti iš žemių, supjaustyti ir nupoliruoti, kad laužytų šviesos spindulius. Akmenys aptaisyti lydytu, kūjais kaltu aukso ir vario lydiniu. Tiek prakaito išlieta. Kaip ir dėl pačios Brendi.

Elisas apsivilkęs dvieilį, ar kokį ten, kostiumą su skeltuku nugaroje, juodą. Atrodo kaip numirėlis karste, bet man dėl to širdies neskauda, jo vaidmuo mano gyvenime jau baigtas.

Elisas vaikštinėja pasipūtęs, įrodęs sau, kad vis dar gali bent kažką suvilioti. Jau vien pono Parkerio čiaumojimas karūnuoja jį Pedikų miesto karaliumi, o dabar dar ir Evi sėdi jo kelnėse. Galbūt po kiek laiko Elisas netgi galės vėl grįžti į savo tarnybą, vėl karaliauti Vašingtono parke.

Mes pasiimame mano pavogtą, auksu puoštą kvietimą, Brendi ir Elisas praryja po Perdocan, ir visi trys žygiuojame į Evi vestuvių priėmimą.

Persikeliame į prašmatnų Vest Hilso dvarą vienuoliktą valandą ryto pas pamišėlę Eveliną Kotrel, ginkluotą Evi, ką tik susituokusią ponią Evelin Kotrel Skiner. Ir. Ak, tai tiesiog nuostabu. Evi, ji pati galėtų būti vestuviniu tortu — kaspinų ir gėlių juostų spiralės lipa aukštyn jos plačiu sijonu, aukštyn, aukštyn, iki neįmanomai suveržto jos liemens, o didžiulės Teksaso krūtys virsta lauk iš korsažo be petnešėlių. Evi kūnas didelis, tikrai yra ką puošti, kaip prekybos centrą per Kalėdas. Šilkinių gėlių kekė prisegta prie juosmens. Šilkinėmis gėlėmis prisegtas vualis, dengiantis jos šviesius, laku supurkštus plaukus. Pūsta suknelė ir sukelti Teksaso greipfrutai vaikštinėja ir veda savo paradą.