Чак Паланик - Nematomi monstrai

Apsvaigusi nuo šampano ir Perdocan sąveikos, Brendi žiūri į mane.

O aš negaliu atsitokėti, kaip iki šiol nepastebėjau, kad Evi buvo vyras. Stambi šviesiaplaukė su bjauriais, susiraukšlėjusiais, na, žinote, kapšeliais.

Slapstydamasis nuo Evi, Elisas bando šnipinėti, ar naujasis jos vyras nestovi laipteliu aukščiau specialiosios tarnybos pareigūno. Žvelgiant Eliso akimis, jis vis dar tebėra sportiškasis masalas-laimikis, galintis iš vėžių išmušti bet kurį vyrą. Visi čia galvoja, kad ši istorija yra jų. Be abejo, taip galvoja visi žmonės pasaulyje.

Taip, „atleisk“ čia jau nebepadės. Mama, atleisk. Dieve, atleisk. Šiuo metu aš nesigailiu nieko. Ir nei vieno.

Rimtai, visi žmonės šiame priėmime tiesiog prašosi kremuojami.

Persikeliame į antrą aukštą. Miegamajame jau sukrautas Evi kraitis. Šįkart atsinešiau savo degtukus. Uždegu auksu graviruoto pakvietimo kampą ir juo liečiu apklotus, tada kraitį, tada užuolaidas. Pati saldžiausia akimirka — kai viską užvaldo ugnis, ir tu nebeatsakai už nieką.

Iš Evi vonios paimu didžiulį Chanel Number 5 buteliuką. Tada dar Joy ir White Shoulders kvepalų buteliukus. Ir šlakstau milijoninio gėlių parado kvapą po visą miegamąjį.

Liepsnos, Evi vestuvių pragaro liežuviai greitai suranda alkoholio ir gėlių pėdsakus ir išveja mane į koridorių. Štai kuo mane žavi ugnis — ji galėtų mane nužudyti taip greitai, kaip niekas kitas. Ir jai nesvarbu, kad aš jos motina. Ugnis tokia graži ir galinga, ji visada aukščiau bet kokių jausmų, dėl to aš ją ir myliu.

Nieko nebesustabdysi. Nebegali nieko suvaldyti. Ugnis kas sekundę vis labiau įsisuka į Evi drabužius ir dabar scenarijus rutuliojasi pats, jau be niekieno pagalbos.

Aš leidžiuosi laiptais. Žingsnis — pauzė — žingsnis. Nematoma šou mergina. Pagaliau vyksta tai, ko aš noriu. Netgi geriau, nei tikėjausi. Niekas nieko nepastebėjo.

Mūsų pasaulis vis greičiau ir greičiau lekia į ateitį. Gėlės ir kimšti grybukai, vestuvių svečiai ir styginių kvartetas, visi mes sukamės Brendi Aleksander planetoje ir lekiame į ateitį. O prieškambaryje, vis dar galvodama, kad ji viską kontroliuoja, stovi Princesių princesė.

Jaučiu, kad nuo šiol viskas yra vien tik mano visagalėse rankose. Persikeliame į dieną, kai visi būsime mirę ir visa tai nebeturės jokios prasmės. Persikeliame į dieną, kai čia stovės kitas namas, jame gyvens kiti žmonės, kurie net nežinos, kad kažkada čia kažkas nutiko.

— Kur buvai prapuolusi? — klausia Brendi.

Netolimoje ateityje, pasakyčiau jai.

DVIDEŠIMT DEVINTAS SKYRIUS

Persikeliame, kai mes su Brendi niekur nerandame Eliso. Evi ir visi Teksaso Kotreliai, jie taip pat negali rasti savo jaunikio. Visi juokiasi, nervingai krizena, jiems knieti sužinoti, su kuria pamerge pabėgo jaunikis. Cha, cha.

Trūkteliu Brendi durų link, bet ji nesiruošia niekur iš čia eiti. Elisas ir jaunikis kažkur pradingę... šimtas stipriai įgėrusių teksasiečių... ta juokinga nuotaka su didžiule transvestito suknele... tai tiesiog per daug linksma, kad Brendi galėtų dabar iš čia išeiti.

Persikeliame, kai Evi išbėga iš bufetinės kietai sugniaužusi kumščius, jos nuometas ir plaukai pašėlusiai plaikstosi už nugaros. Evi visiems klykia, kad užtiko savo subinčiulpį pediką naująjį vyrą, stovintį keturiom bufetinėje ir besimėgaujantį seksu per subinę su buvusiuoju visų mūsų meilužiu.

Ak, Elisai.

Prisimenu visus jo porno žurnalus, visas analinio, oralinio, rimingo, fistingo, felčingo detalizacijas. Bandydamas sau pasičiulpti, rizikuoji pakliūti į ligoninę.

Ak, tai nepakartojama.

Žinoma, Evi atsakymas į visa tai yra pasikelti savo krinolinus ir su visu paradu iš paskos lėkti laiptais aukštyn pasiimti šautuvo, tik jos miegamasis jau virtęs Chanel Nr. 5 kvepalų ugnies siena. Visi mobiliaisiais skambina 911. Niekas per daug nesiveržia į bufetinę pažiūrėti, kas ten dedasi. Liaudis nenori nieko žinoti apie tai, kas ten galėtų vykti.

Kelias laisvas, bet teksasiečiai žymiai jaukiau jaučiasi šalia pragaištingo gaisro, negu analinio sekso.

Prisimenu savo tėvus. Išmatos ir auksinis lietus. Sado ir mazochizmas.

Laukdami, kol Evi sudegs gyva, svečiai įsipila gėrimų ir sustoja laukti fojė, laiptų papėdėje. Iš bufetinės girdėti garsūs pliaukšėjimai. Tie skausmingieji, kai pirmiausiai apspjauni sau delną.

Brendi, socialiai netinkama būtybe, Brendi pradeda juoktis.

— Bus nesveikai juokinga, — sako Brendi savo plumbagio burnos krašteliu, — į paskutinį Eliso gėrimą įbėriau saują Bilax laisvinamųjų.

Ak, Elisai.

Galbūt Brendi dar būtų galėjusi išsisukti iš viso šito reikalo, jei nebūtų pratrūkusi juokais.

Suprantate, kaip tik tada iš liepsnų sienos laiptų viršuje nužengia Evi. Rankose ji laiko šautuvą, suknelė sudegusi iki metalinio karkaso, šilkinės gėlės jos plaukuose virtusios vieliniais griaučiais, visi blondinės Evi plaukai nusvilę. Ji leidžiasi laiptais, žingsnis — pauzė — žingsnis, šautuvas jos rankose nutaikytas tiesiai į Brendi Aleksander.

Visų akys nukreiptos į Evi, vilkinčią tik vielas, pelenus, prakaitą ir suodžius, išterliojusius jos saulės laikrodžio formos transseksualo kūną. Visi stebime svarbiausiąją Evi Kotrel akimirką, kai ji suklykia:

— Tu!

Ji klykia ant Brendi Aleksander, kuri stovi tiesiai priešais šautuvo vamzdį:

— Tu ir vėl man tai padarei. Dar vienas gaisras!

Žingsnis — pauzė — žingsnis.

— Maniau, kad esame geriausios draugės, — sako ji. — Aišku, taip, aš pasikrušau su tavo draugužiu, bet kas su juo nesikrušo? — sako Evi, stovėdama su ginklu ir... na, visu kitu.

Žingsnis — pauzė — žingsnis.

— Tau negana būti geriausia ir gražiausia. Daugelis žmonių, būdami tokie gražūs kaip tu, visą gyvenimą vien vandeniu vaikščiotų.

Žingsnis — pauzė — žingsnis.

— Bet kur tau, — sako ji. — Tu būtinai turi niokoti kitų gyvenimus.

Liepsnos antrame aukšte jau ryja sienų apmušalus, vestuvių svečiai pirmiausiai skinasi kelią prie savo maišelių ir dėžių, o po to mauna pro duris su savo vestuvinėmis dovanomis, sidabru ir krištolu.

Iš bufetinės vis dar girdėti pliaukšėjimas per subinę.

— Užsičiaupkite jūs ten! — rikteli Evi ir vėl atsisuka į Brendi, — gal man ir teks praleisti kelerius metus kalėjime, bet prieš tai aš pasiųsiu tave pasitikti naujo, amžino gyvenimo į pragarą!

Girdėti užlaužiamas šautuvo gaidukas.

Ugnis slenka sienomis žemyn.

— O Dieve, taip, Jėzau Kristau, — šaukia Elisas. — O Dieve, aš tuoj baigsiu!

Brendi nustoja juoktis. Didesnė ir gražesnė nei kada nors anksčiau, atsainiai nepatenkinta, lyg visa tai būtų tik keistas pokštas, Brendi pakelia savo didžiulę ranką ir žvilgteli į laikrodį.

O aš tuoj tapsiu vienturte.

Galėčiau dabar visa tai sustabdyti. Galėčiau nusimesti vualį, pasakyti tiesą, išgelbėti kelias gyvybes. Tai aš esu aš. Brendi nekalta. Štai dar vienas šansas man. Prieš daugelį metų galėjau atverti vonios langą ir įleisti Šeiną. Galėjau neskambinėti policijai ir neaiškinti jiems, kad Šeino sužalojimas nėra nelaimingas atsitikimas. Bet mane stabdo visa ta istorija, kai Šeinas sudegino mano drabužius. Kad sužalotas Šeinas atsidūrė dėmesio centre. Ir jei dabar nusimesiu vualį, paprasčiausiai tapsiu monstru, apgailėtinai sužalota auka. Būsiu tik, kokia atrodau. Tiesa, tik tiesa, nieko daugiau, tiktai tiesa. Brendi Aleksander planetoje sąžiningumas yra pats nuobodžiausias dalykas.