Чак Паланик - Nematomi monstrai

— Žinai, tu labai panaši į savo brolį, — jo šypsena buvo dieviška. — Koks tavo vardas?

— Prieš grįžtant į automobilį, — sako Brendi, — noriu tau kai ką pasakyti apie tavo draugužį. Poną Vaitą Vestinghausą.

Kuris anksčiau buvo ponas Čeisas Manhatanas, Nešas Rambleris, Denveris Omletas, specialiojo policijos padalinio detektyvas Manusas Kelis. Skaičiuoti aš moku — Manusui dabar trisdešimt metų. Brendi — dvidešimt ketveri. Kai Brendi buvo šešiolikos, aš buvau penkiolikos. Kai Brendi buvo šešiolikos, Manusas jau greičiausiai buvo mūsų gyvenimų dalis.

Aš nenoriu viso to klausytis.

Gražiausia, tobuliausia senovinė suknelė suplyšo. Šilkas ir tiulis nubrizgo ir nukritę guli ant persirengimo kabinos grindų. Kyšančios sulūžusios vielos ir įsiuvai paliko palengva nykstančias raudonas žymes ant Brendi kūno. Brendi stovi per arti manęs vien su apatiniais.

— Kaip juokinga, — sako Brendi, — tai ne pirmas kartas, kai sugadinau kažkieno gražią suknelę, — ir mirkteli man savo baklažanų spalvos akimi. Jaučiu Brendi odos ir iškvepiamo oro šilumą. Ji tikrai stovi per arti manęs.

— Tą naktį, kai pabėgau iš namų, — pasakoja ji, — sudeginau visus šeimos drabužius, kabėjusius ant skalbinių virvės.

Brendi viską apie mane žino, arba nežino nieko. Arba ji lieja man savo širdį, arba erzina mane. Jei viską žino, tai galėjo ir pameluoti apie Manusą. Jei nieko nežino, tai mano gyvenimo meilė yra šlykštus, baisus seksualinis plėšrūnas.

Arba Brendi, arba Manusas man bjauriai meluoja. Man, dorybės ir tiesos įsikūnijimui. Manusas arba Brendi — nežinau, kurio nekęsti.

Aš ir Manusas arba aš ir Brendi. Nebuvo labai siaubinga, bet tai nebuvo ir meilė.

DVIDEŠIMT ŠEŠTAS SKYRIUS

Turi būti geresnis būdas nužudyti Brendi. Išlaisvinti mane. Greita pabaiga visiems laikams. Kryžminė ugnis, nuo kurios galėčiau išsisukti. Evi manęs jau nekenčia. Brendi atrodo taip, kaip anksčiau atrodžiau aš. Manusas taip įsimylėjęs Brendi, kad keliautų paskui ją į pasaulio kraštą, net jei ir pats nesuvokia kodėl. Man reikia, kad Brendi atsidurtų prieš Evi šautuvo vamzdį.

Pokalbiai vonioje.

Brendi kostiumėlio švarkelis siauru liemeniu ir madingomis trijų ketvirčių rankovėmis tebeguli sulankstytas ant akvamarino spintelės šalia kriauklės-moliusko. Pakeliu švarkelį ir iš jo iškrenta suvenyras iš ateities. Atvirutėje — Kosmoso adata jos atidarymo dieną vaiskaus, saulės nutvieksto 1962-ųjų dangaus fone. Pro vonios liuką gali pažvelgti į lauką ir pamatyti, kuo virto ateitis. Ateitis knibžda gotų su sandalais ir namuose užmerktais lęšiais. Ateities, kurios aš troškau, nebėra. Pažadėtosios ateities. Visko, ko tikėjausi. To, kuo turėjo virsti mūsų gyvenimai. Laimės ir taikos, meilės ir komforto.

„Kada ateitis“, kartą ant atviruko parašė Elisas, „iš pažado virto grėsme?“

Įgrūdu atviruką tarp vaginoplastikos brošiūrų, sukaišiotų tarp Panelės Ronos knygos puslapių. Knygos viršelyje pavaizduota blondinė su uraganine šukuosena. Šviesiaplaukė išsidabinusi perlais ir šen bei ten žybsinčiais deimantais.

Ji atrodo labai laiminga. Įdedu knygą atgal į Brendi švarkelio kišenę. Surenku kosmetiką ir vaistus, išbarstytus ant spintelių. Saulė įkypai krenta pro liuką, pašto skyriuje tuoj baigsis darbo diena. Turiu dar spėti atsiimti Evi draudimo išmoką. Manau, mažiausiai pusę milijono dolerių. Dar neįsivaizduoju, ką galima nuveikti su tiek pinigų, bet neabejoju, kad sugalvosiu.

Brendi šukuoseną ištiko avarija, todėl papurtau ją.

Brendi baklažanų spalvos akys virpteli, mirkteli, virpteli ir prasimerkia.

Jos plaukai visai susiplojo pakaušyje.

Brendi pasiremia ant alkūnės.

— Žinai, — sako ji, — esu prisirijusi narkotikų, todėl galiu tau tai pasakyti. — Brendi žiūri į mane, aš pasilenkusi tiesiu jai ranką, kad padėčiau atsikelti. — Turiu pasakyti, — sako ji, — nes myliu tave. Nežinau, kaip tu, bet aš noriu, kad būtume šeima.

Mano brolis nori mane vesti.

Padedu jai atsistoti. Brendi, ji atsiremia į mane, atsiremia į spintelės kraštą. Ji sako:

— Tai nebūtų kažkoks seserų reikalas. Man dar liko kelios Tikrojo Gyvenimo kursų dienos.

Vaistų vogimas, perpardavimas, drabužių pirkimas, prabangių automobilių nuoma, drabužių grąžinimas, trintų gėrimų užsakymai, aš nevadinčiau to Tikruoju Gyvenimu.

Žieduota Brendi ranka išsiskleidžia lyg gėlės žiedas ir išlygina klostes ant savo sijono priekio.

— Aš vis dar turiu visą savo originalios įrangos komplektą, — sako ji.

Brendi didelėmis rankomis plekšnoja savo tarpkojį, pasisuka šonu ir žiūri į save veidrodyje.

— Turėčiau atsikratyti jo po metų, bet štai, aš sutikau tave, — sako ji. — Kelias savaites sėdėjau susikrovusi lagaminus Congress viešbutyje ir vyliausi, kad tu ateisi ir išgelbėsi mane. — Brendi atsisuka į veidrodį kitu šonu. — Taip karštai tave mylėjau ir galvojau, „o gal dar ne per vėlu?“

Ji pasitepa viršutinę, po to apatinę lūpą lūpų blizgesiu iš indelio, nusausina lūpas servetėle ir meta šį didžiulį žibučių spalvos bučinį į sraigės kiauto klozetą. Naujosios Brendi lūpos klausia:

— Gal numanai, kaip čia nuleisti vandenį?

Prasėdėjau ant klozeto valandų valandas, bet ne, nepastebėjau, kaip jį nuleisti. Išeinu į koridorių. Jei Brendi norės toliau man pliurpti, turės sekti paskui.

Brendi išsvirduliuoja pro tarpdurį, kur plyteles keičia kilimas. Vienas jos bato kulnas nulužęs. Pėdkelnės akis nubėgusi toje vietoje, kur ji užkliuvo už staktos. Bandydama išlaikyti pusiausvyrą ji čiupo už rankšluosčių kabyklos ir nusilupo gabaliuką nagų lako.

Skaisčioji analinė tobulumo karalienė, ji sako:

— Šūdas.

Princesių princesė šaukia paskui mane:

— Iš tikrųjų aš visai nenoriu būti moteris, — šaukia ji. — Palauk! — kvykteli Brendi, — darau tai todėl, kad tai bus didžiausia mano gyvenimo klaida. Tai kvaila, pragaištinga ir visi, kurių tik paklaustum, pasakytų, kad aš klystu. Kaip tik dėl to aš negaliu pasiduoti.

Brendi sako:

— Nejau nesupranti? Tai dėl to, kad esame išdresiruoti gyventi teisingai. Nedaryti klaidų. Kuo didesnę klaidą padarysiu, tuo daugiau turėsiu šansų ištrūkti ir gyventi tikrą gyvenimą.

Kaip koks Kristupas Kolumbas, plaukiantis į katastrofą kitame pasaulio krašte.

Kaip Flemingas ir jo duonos pelėsis.

— Didžiausi mūsų atradimai gimsta iš chaoso, — šaukia Brendi, — iš žygių į klaidingas, kvailas ir bukagalviškas vietas.

Jos imperatoriškasis balsas skamba po visą namą:

— Nedrįsk išeiti, kai aš skiriu minutę tau pasiaiškinti!

Jos siekiamybė yra moteris, kopianti į kalną. Nėra jokios Tacionalios priežasties taip stengtis ir daugeliui žmonių atrodo, kad tai yra klaida ir nesuvokiama kvailystė. Alpinistė miršta iš bado, dienų dienas kenčia šaltį, išsekimą ir skausmą ir vis tiek lipa į pačią viršūnę. Galbūt šio žygio metu ji pasikeičia, bet galiausiai grįžusi ji neturi nieko daugiau, tik savo istoriją.

— Bet aš, — tebežiūrėdama į savo sugadintą manikiūrą, sako Brendi, — darau tą pačią klaidą, tik galbūt dar blogesnę. Kenčiu skausmą, leidžiu pinigus ir laiką, mane palieka seni draugai. Viskas baigiasi tuo, kad mano kūnas yra visa mano istorija.

Vieniems lyties keitimo operacija yra lyg stebuklas, o kitiems — kraštutinis savęs žalojimo būdas.

Ji sako:

— Būti moterimi nėra blogai. Tai netgi galėtų būti nuostabu, jei tik norėčiau būti moterimi. Esmė ta, — sako Brendi, — kad būti moterimi aš noriu mažiausiai. Paprasčiausiai tai yra didžiausia klaida, kurią galėjau sugalvoti ir padaryti.