Чак Паланик - Nematomi monstrai

Ir. Evi nusitaiko.

— Taip! — rėkia Elisas iš bufetinės. — Taip, padaryk tai, dički! Duok! Iššauk pagaliau!

Evi prisimerkusi sušnairuoja.

— Dabar! — klykia Elisas. — Šauk tiesiai man į burną!

Brendi šypteli.

Aš nieko nedarau.

Ir Evi šauna tiesiai į Brendi Aleksander širdį.

TRISDEŠIMTAS SKYRIUS

— Mano gyvenimas, — sako Brendi, — aš mirštu, prieš akis turėtų prabėgti visas mano gyvenimas.

Niekas čia nemiršta. Daugiau neigimo.

Evi iššovė, numetė šautuvą ir išlėkė laukan.

Jau atvažiuoja policija ir greitoji pagalba. Likę vestuvių svečiai pjaunasi lauke prie vestuvinių dovanų, kas ką padovanojo ir kas ką turi teisę atsiimti. Daug smagios sumaišties.

Kraujais plūstanti Brendi Aleksander sako:

— Noriu pamatyti savo gyvenimą.

Iš kažkurio kambario Elisas sako:

— Turite teisę nieko nesakyti, kol atvyks jūsų advokatas. Persikeliame prie manęs, kai aš paleidžiu Brendi ranką. Mano ranka šilta ir raudona nuo kraujyje besiveisiančių patogenų. Rašau pirštu ant degančių apmušalų.

Tavo vardas — Šeinas Makfarlandas.

Gimei prieš dvidešimt ketverius metus.

Turi vieneriais metais jaunesnę seserį.

Ugnis jau ryja pirmąją mano parašytą eilutę.

Užsikrėtei gonorėja nuo specialiojo policijos padalinio detektyvo ir tėvai tave išmetė iš namų.

Sutikai tris transvestitus, kurie sumokėjo už tavo lyties pakeitimą, nes negalėjai sugalvoti kito dalyko, kurio norėtum dar mažiau.

Liepsnos jau ryja antrąją eilutę.

Sutikai mane.

Aš tavo sesuo — Šenona Makfarland.

Krauju ant sienos rašau tiesą, kurią po minutės praryja liepsnos.

Mylėjai mane. Nors ir nepažinai, bet vis tiek žinojai, kad esu tavo sesuo. Kažkokiu būdu iš karto tai suvokei, todėl mane pamilai.

Mes apkeliavome visus vakarus ir dar kartą užaugome kartu.

Visą laiką, kiek save pamenu, nekenčiau tavęs.

Ir tu nemirsi.

Galėjau tave išgelbėti.

Ir tu tikrai nemirsi.

Ugnis ir mano žodžiai jau eina petys petin.

Persikeliame, kai kraujuojanti Brendi guli ant grindų, o aš jau baigiu išnaudoti jos kraujo balą rašymui. Brendi prisimerkusi mėgina spėti skaityti, kol ugnis eilutė po eilutės ryja mūsų šeimos istoriją. Žodžiai Ir tu nemirsi jau visai prie grindų, tiesiai priešais Brendi veidą.

— Brangute, — sako Brendi, — Šenon, mažute, aš visa tai žinojau. Sužinojau iš panelės Evi. Ji man papasakojo, kad tu gulėjai ligoninėje. Papasakojo apie avariją.

O, aš tikrai apgailėtinas rankų modelis. Ir tikra kaimo stuobrė.

— O dabar, — sako Brendi, — papasakok man viską.

Rašau:

Pastaruosius aštuonis mėnesius šėriau Elisą Ailandą moteriškais hormonais.

Springdama krauju, Brendi nusijuokia.

— Aš irgi! — sako ji.

Ir kaip aš galiu nesijuokti?

— O dabar, — sako Brendi, — greičiau, kol dar nenumiriau, kas dar?

Rašau:

Po tos nelaimės su plaukų laku visi tave tik dar labiau mylėjo.

Ir:

Ir aš nesprogdinau to flakono.

Brendi sako:

— Žinau. Aš pati tai padariau. Jaučiausi tokia apgailėtina būdama normalus, vidutinis vaikas. Norėjau, kad kažkas mane išgelbėtų. Norėjau ko nors, visiškai priešingo stebuklui.

Iš kažkurio kito kambario girdėti Eliso balsas:

— Viskas, ką pasakysite, gali būti ir bus panaudota prieš jus teisme.

Tada aš parašau ant grindjuostės:

Tiesa tokia — aš pati šoviau sau į veidą.

Nebeliko vietos rašymui, baigėsi kraujas ir nebeturiu ką pasakyti. Brendi sako:

— Tu šovei sau į veidą?

Linkteliu.

— Šito, — sako Brendi, — šito aš nežinojau.

TRISDEŠIMT PIRMAS SKYRIUS

Persikeliame į tam tikrą vietą, tam tikrą laiką. Brendi merdėja ant grindų, o aš klupau šalia. Mano rankos permirkusios Princesės Aleksander baliaus krauju.

Brendi šaukia:

— Evi!

Pro paradines duris iš lauko įlenda nudegusi Evi galva.

— Brendi, brangute, — sako ji, — tai geriausia katastrofa, kokią tik esi suorganizavusi!

Evi pribėga prie manęs, pabučiuoja savo kokčiu, patižusiu lūpdažiu ir sako:

— Šenona, aš niekaip nesugebėsiu tau atsidėkoti už tai, kaip šauniai paįvairinai mano nuobodų gyvenimą šiuose namuose.

— Panele Evi, — sako Brendi, — tu moki vaidinti kaip niekas kitas, bet, mergyt, visiškai nesugebėjai pataikyti į mano neperšaunamą liemenę.

Persikeliame prie tiesos. Aš likau kvailės vietoje.

Persikeliame prie tiesos. Aš į save šoviau. Leidau Evi galvoti, kad šovė Manusas, o Manusui — kad Evi. Greičiausiai abipusis įtarumas juos ir išskyrė. Įtarumas vertė Evi laikyti užtaisytą šautuvą, jei netyčia Manusas ką nors sumanytų. Dėl tos pačios priežasties tą naktį Manusas rankoje nešėsi mėsininko peilį.

Tiesa tokia, kad niekas iš čia esančiųjų nėra toks kvailas ar blogas, kaip aš maniau. Išskyrus mane. Tokia tiesa. Avarijos dieną išvažiavau iš miesto. Nuleidau vairuotojo langą iki pusės ir išlipusi šoviau į stiklą. Grįždama pasukau į Grouden Aveniu, vedantį į La Paloma memorialinę ligoninę.

Tiesa tokia, kad buvau per daug priklausoma nuo savo grožio, o tai nėra kažkas, nuo ko galėtum paprasčiausiai nusisukti ir nueiti. Būdama taip pripratusi prie dėmesio, turėjau jo atsisakyti staigiai ir ryžtingai. Galėjau tiesiog nusiskusti plaukus, bet plaukai juk atauga. Ir net plika galva tikriausiai būčiau atrodžiusi graži. Plika galėjau pelnyti dar daugiau dėmesio. Galėjau bandyti sustorėti, ar gerti iki ištinimo, bet aš norėjau būti bjauri neaukodama tam savo sveikatos. Turėjo būti kažkoks būdas akimirksniu tapti bjauria. Man reikėjo staigiai ir amžiams pakeisti savo išvaizdą, kitaip visą laiką būčiau dvejojusi.

Na žinote, būna, kad žiūri į negražias, kuprotas merginas ir suvoki, kad jos yra laimingos. Niekas niekur jų nesitampo naktimis ir jos gali ramiai rašyti savo disertacijas. Jokie mados fotografai nešaukia ant jų dėl pro bikinį lendančių gaktaplaukių. Žiūri į nusvilusias gaisrų aukas ir mąstai, kiek daug laiko jos sutaupo nesistaipydamos prieš veidrodį, kad pasitikrintų, ar oda ne pernelyg sužalota saulės.

Norėjau ramaus neįgalaus gyvenimo. Kaip nuo gimimo luoša, deformuota mergina gali vairuoti automobilį atidarytais langais ir negaišti laiko svarstydama, ar gerai atrodo jos šukuosena. Štai tokios laisvės aš siekiau.

Pavargau būti žemesne gyvybės forma vien dėl savo išvaizdos. Pavargau ja prekiauti. Sukčiauti. Nieko nedaryti ir vis tiek sulaukti dėmesio bei pripažinimo. Jaučiausi įkalinta grožio gete. Stereotipuose. Be motyvacijos.

Šiuo atveju, Šeinai, mudu tikrai esame brolis ir sesuo. Tai didžiausia mane išgelbėsianti klaida, kokią tik galėjau sugalvoti. Norėjau atsikratyti kontrolės. Sukrėsti savo gyvenimą. Norėjau būti išgelbėta chaoso. Troškau išbandyti save, pažiūrėti, ar susitvarkysiu. Paskatinti save iš naujo užaugti. Išsprogdinti savo komforto ribas.

Sulėtinau greitį ir sustojau kelkraštyje. Pamenu, mąsčiau, koks geras laikas pokyčiams. Jaudinausi ir galvojau, kaip visa tai bus įdomu. Mano transformacija. Čia tuoj iš naujo prasidės mano gyvenimas. Galėčiau tapti garsia neurochirurge. Arba menininke. Niekam nerūpės, kaip aš atrodau. Žmonės matys tik mano kūrinius, mano darbus, o ne išvaizdą, ir mylės mane.

Paskutinė mano mintis buvo, kad pagaliau aš vėl augsiu, kelsiuosi, adaptuosiuosi, vystysiuosi. Vėl turėsiu iššūkių.