Чак Паланик - Nematomi monstrai

Brendi sako:

— O jei tu netyčia randi kelią ištrūkti iš mūsų kultūros, tai irgi yra spąstai. Troškimas ištrūkti iš spąstų tik sustiprina pačius spąstus.

Knygos, brošiūrėlės ir lankstinukai apie plastinę chirurgiją man žadėjo padėti gyventi normalų, laimingą gyvenimą, bet kuo toliau, tuo mažiau buvau tikra, kad to noriu. Tai, ko aš norėjau, vis labiau ir labiau atrodė kaip tik tai, ko buvau išmokyta norėti. Ko nori visi.

Daugiau dėmesio.

Blykst.

Daugiau grožio.

Blykst.

Daugiau ramybės ir laimės, mylinčios šeimos ir tobulų namų.

Blykst.

Brendi sako:

— Geriausia yra nesipriešinti, o plaukti pasroviui. Nesistenk visuomet visko taisyti. Tai, nuo ko bėgi, tik dar ilgiau lieka su tavimi. Jei su kuo nors kovoji, tik suteiki tam daugiau galios. Nedaryk to, ko nori, — sako ji. — Daryk tai, ko nenori. Tai, ko esi išdresiruota nenorėti.

Eik priešinga kryptimi, tolyn nuo savo laimės.

Brendi man sako:

— Daryk tai, ko labiausiai bijai.

DVIDEŠIMT ANTRAS SKYRIUS

Daugiau nei šimtą šešiasdešimt metų stebiu Brendi pokaičio miegą povandeniniame urve Sietle. Sėdėdama vartau krūvą blizgių brošiūrų apie lyties organų rekonstrukcijos operacijas. Tarpines lyties keitimo operacijas. Lyties keitimą.

Spalvotose nuotraukose tuo pačiu rakursu pavaizduotos skirtingos kokybės vaginos. Objektyvas nukreiptas tiesiai į tamsias vaginų angas. Rankos raudonai lakuotais nagais laiko praskėtusios šlaunis, kad kadre geriau atsiskleistų lytinės lūpos. Rožinė uretros anga minkšta ir švelni. Gaktaplaukiai švariai nuskusti. Skirtingų vaginų pavyzdžiai — penkiolikos, dvidešimties ar penkių centimetrų gylio. Kai kurių pacientų šlaplių angas gaubia nenupjaustytų apyvarpių kauburėliai. Smulkios odos klostelės jungia klitorį su lytinėmis lūpomis.

Prastos, pigios vaginos. Jų gamybai panaudoti audiniai, iš kurių vis dar auga plaukai. Plaukais apžėlusios lytinės lūpos. Springstančios plaukais vaginos.

Taip pat šedevrai, tobulos vaginos, prailgintos žarnelėmis, savaime išsivalančios ir drėkinamos savo pačių gleivėmis. Jautrūs klitoriai, pagaminti iš apipjaustytų ir perkonstruotų varpų galvučių. Plastinės vaginų chirurgijos Kadilakai. Kai kurie Kadilakai taip sėkmingai per žarnelę aprūpinami gleivėmis, kad jų pertekliui sugerti tenka kas dieną kelnaitėse nešioti įklotus.

Kai kurios — seno pavyzdžio vaginos, kurias reikėdavo plėsti ir tempti naudojant plastikines formas. Visos šios brošiūros — netolimos Brendi ateities suvenyrai.

Kai pamatėme poną Parkerį, sėdintį and Eliso, užvilkau vaistais prifarširuotą Brendi kūną į antrą aukštą ir vėl ją nurengiau. Ji iškosėjo kelias Darvon tabletes, kurias pabandžiau sugrūsti jai į gerklę, todėl palikau ją gulėti ant grindų. Lankstydama jos švarkelį pajutau, kad vidinėje kišenėje yra kažkas kieto. Panelės Ronos knyga. Tarp knygos puslapių įkištas mano ateities suvenyras.

Atsisėdusi ant keramikinės sraigės kriauklės skaitau:

„Taip myliu Setą Tomasą, kad turiu jį sunaikinti. Kompensuoju šį jausmą garbindama karalienę. Setas manęs niekada nemylės. Niekas manęs niekada nemylės.“

Kokia gėda.

Daugiau apgailėtinų dejonių ir pezalų.

Blykst.

Daugiau egocentriškų savigailos paistalų.

O Viešpatie.

Užsikrušimas. Taip pavargau būti savimi. Gražia. Bjauria. Šviesiaplauke. Juodaplauke. Milijonai sukruštai madingų grožio procedūrų, kurios tik dar labiau įkalina mane.

Tai, kas buvau prieš avariją, dabar tėra istorija.

Viskas iki dabar, iki dabar, iki dabar yra tik istorija, kurią visur tampausi su savimi. Tą patį turbūt galima pasakyti apie bet kurį žmogų pasaulyje. Man reikalinga nauja istorija.

Man tiesiog reikia taip susimauti, kad nebegalėčiau išsigelbėti.

DVIDEŠIMT TREČIAS SKYRIUS

Štai toks gyvenimas Brendi Aleksander Liudininkų reinkarnacijos projekte.

Santa Barbaroje Manusas, kuris tuo metu jau buvo Denveris, išmokė mus gauti narkotikų. Susigrūdę į Fiat Spider važiavome iš Portlando į Santą Barbarą. Atrodė lyg Brendi merdėtų. Ji sėdėjo visą laiką įsisprendusi rankas į strėnas ir dejavo:

— Stabdykite automobilį. Man reikia prasimankštinti. Man spaz-a-mai. Turime sustoti.

Iš Oregono į Kaliforniją važiavome dvi dienas, nors šios valstijos yra viena šalia kitos. Manusas visą laiką sukiojosi į Brendi, klausėsi jos su tokia akivaizdžia meile, kad aš troškau juos nužudyti vis skausmingesniais ir žiauresniais būdais.

Vos įvažiuojame į Santa Barbarą, Brendi iš karto užsigeidžia pasivaikščioti. Tačiau reikalas tas, kad esame labai gerame Kalifornijos rajone. Tiesiai ant Santa Barbaros kalvų. Pradėjus čia vaikštinėti, mikliai prisistato policija arba kokia privati saugos tarnyba, pasiteirauja, kas toks esi ir paprašo parodyti asmens dokumentą.

Tačiau Brendi vis tiek kankina spazmai, isterijos apimta princesė jau kelia koją pro duris, nors Denveris Omletas dar net nespėjo sustabdyti Spider. Brendi reikia Tylox kapsulių, kurias, deja, ji paliko 15-G apartamentuose Congress viešbutyje.

— Negali būti graži, — gal tūkstantąjį kartą sako Brendi, — jei tokia nesijauti.

Sustojame prie namo ant kalvų, kur ant šaligatvio pievelės įsmeigtas ženklas „Atvirų durų diena“. Mums prieš akis didžiulė hasjenda. Tokia ispaniška, kad norisi šokti flamenko ant stalų, pasipuošus sombrerais, šovinių diržais ir suptis pasikabinus ant sietynų.

— Nagi, — sako jai Denveris, — kaip nors pasipuoškite ir aš jums parodysiu, kaip galima nudžiauti receptinių vaistų nuo skausmo.

Persikeliame atgal, kai tris dienas slėpėmės Denverio bute, kol susirinkome šiek tiek pinigų. Brendi į galvą šovė naujas planas. Prieš pasikeisdama lytį ji nusprendė susirasti savo seserį.

Mane, tą, kuri trokšta šokti ant jos kapo.

— Lytį juk pasikeisiu visam gyvenimui, — sako ji. — Operacija gali ir palaukti, kol išspręsiu kai kuriuos dalykus.

Ji nusprendė susirasti savo seserį ir jai viską papasakoti apie gonorėją, apie tai, kad Šeinas yra gyvas, viską, kas nutiko. Atversti naują puslapį. Turbūt Brendi gerokai nustebtų, kiek daug jos sesuo jau ir taip žino.

O aš noriu tik dingti iš miesto, jei kartais koks nors arešto orderis dėl padegimo jau sklando policijos radijo bangomis. Todėl grasinu Denveriui, kad važiuotų kartu su mumis, jei nenori, kad nubėgusi į policiją jį viskuo apkaltinčiau. Padegimu, pagrobimu, mėginimu nužudyti. O Evi išsiunčiu laišką.

O Brendi rašau:

„Pasivažinėkime aplink, pažiūrėsime, kaip eisis, atsipūsim.“

Gali pasirodyti, kad susikrovė per daug organizacinių darbų, bet juk visi turime nuo ko bėgti. Ir sakydama visi, turiu galvoje visus žmones pasaulyje. Taigi Brendi mano, kad mes ieškosime jos sesers, o Denveris vyksta kartu dėl šantažo. Laiškas Evi guli pašto dėžutėje prie įvažiavimo į jos sudegusius rūmus. Evi dabar greičiausiai Kankune.

Laiške Evi rašoma:

Panele Evelina Kotrel,

Manusas prisipažino, kad į mane šovė ir kad Jūs jam padėjote, nes buvote su juo įsivėlusi į šlykštų romaną. Jei norite išsisukti nuo KALĖJIMO, prašau kuo skubiau susitarti su draudimo bendrove dėl žalos atlyginimo už Jūsų namui bei kitai nuosavybei padarytus nuostolius. Tada prašau išgryninti gautą sumą dvidešimties ir dešimties Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių kupiūromis ir išsiųsti jas man į Sietlą Vašingtone. Kad ir kaip bandytumėte save apgaudinėti, Jūs esate atsakinga už tai, kad Jūsų buvusi geriausia draugė, tai yra aš, liko be sužadėtinio. Persiųskite pinigus, ir galbūt aš neisiu į policiją, o Jūs nepakliūsite į KALĖJIMĄ, kuriame visą laiką turėtumėt kovoti už savo gyvybę bei orumą, tačiau galiausiai netektumėte jų abiejų. Tiesa, man atliko nemenką plastinės rekonstrukcijos operaciją, todėl dabar atrodau dar gražiau nei anksčiau. Mes su Manusu Keliu vėl esame kartu, jis mane tebemyli ir sako nekenčiąs Jūsų ir yra pasiruošęs paliudyti teisme, kad Jūs esate kalė.