Чак Паланик - Nematomi monstrai

Persikeliame atgal į 15-G apartamentus, kur ant grotuvo stovinčioje nuotraukoje pozuojanti blondinė esu aš. Mano viršelis, tas pats įrėmintas BabeWear žurnalo viršelis, į kurį Dai Rea rodo pirštu.

Persikeliame atgal į užrakintą logopedės kabinetą, kur Brendi man pasakoja, kaip jai pasisekė, kad Rea seserys ją surado. Ne kiekvienam pasitaiko toks šansas gimti antrą kartą ir būti užaugintam šį kartą jau mylinčios šeimos.

— Kiti Liter, Sofondai ir Vivjenai, — sako Brendi, — už viską esu skolinga tik joms.

Persikeliame į 15-G apartamentus, kur Gon Rea mosteli man valgymo lazdelėmis ir sako:

— Net nebandyk jos iš mūsų pagrobti. Mes jos dar nepabaigėme.

— Jei Brendi iškeliaus su tavimi, — sako Pai Rea, — galės pati mokėti už savo konjuguotus estrogenus. Ir už plastinę vaginos operaciją. Ką jau kalbėti apie plaukų šalinimą nuo išangės.

Nuotraukai ant grotuvo, kvailai besišypsančiam veidui sidabriniame rėmelyje Dai Rea sako:

— Visa tai nėra pigu, — ji pakelia nuotrauką, atsuka ją man, aš žiūriu tiesiai savo praeičiai į akis, ir Dai Rea sako, — štai taip norėjo atrodyti Brendi, kaip jos kalė sesuo. Tai prasidėjo prieš dvejus metus, dar prieš balso stygų ploninimo operaciją ir Adomo obuolio mažinimo procedūrą. Brendi teko trimis centimetrais pakelti skalpą ir taip patolinti plaukų liniją. Sumokėjome už jos antakių gramdymą, kad pagaliau atsikratytume tų atsikišusių Panelės Vyro kaulų virš akių. Padengėme žandikaulio linijos taisymo ir kaktos feminizavimo išlaidas.

— Ir, — pilna apkramtyto kinų maisto burna sako Gon Rea, — spėk, kas tuos dvejus metus ja rūpinosi, kai Brendi grįždavo namo suskaldytais ir perstatytais kaktos kaulais arba nuskustu iki moteriško lygumo Adomo obuoliu?

Persikeliame pas mano tėvus, miegančius savo lovoje, namuose už kalnų ir dykumų. Persikeliame prie jų telefono, į kurį prieš kelis metus skambino kažkoks beprotis, kažkoks spiegiantis, šlykštus iškrypėlis ir bliovė į ragelį, kad mirė jų sūnus. Sūnus, kurio jie nenorėjo, Šeinas mirė nuo AIDS ir skambinusysis nepasakė tėvams nei kur, nei kada, tik nusijuokė ir padėjo ragelį.

Persikeliame atgal į apartamentus 15-G, kur Dai Rea mosuoja sena mano nuotrauka man priešais veidą ir sako:

— Šitaip ji norėjo atrodyti, ir dabar, po dešimčių tūkstančių Keti Keti dolerių, ji taip ir atrodo.

Gon Rea priduria:

— Po velnių. Brendi atrodo netgi geriau nei nuotrauka.

— Mes mylime Brendi Aleksander, — sako Pai Rea.

— Tačiau Brendi myli tave, nes tau jos reikia, — sako Dai Rea.

Gon Rea sako:

— Tas, kurį tu myli ir tas, kuris myli tave, niekada niekada nėra tas pats asmuo. Brendi mus paliks, jei manys, kad tau jos reikia, bet juk mums jos taip pat reikia.

Tas, kurį aš myliu, užrakintas mašinos bagažinėje, pilnu skrandžiu Valium ir aš svarstau, ar jis vis dar tebenori šlapintis. Brolis, kurio nekenčiu, prisikėlė iš mirusiųjų. Miręs Šeinas, tai būtų buvę per daug gerai.

Pirmiausiai jo nenužudo plaukų lako sprogimas.

Tada mano šeima negali jo pamiršti.

O dabar — netgi mirtinas AIDS virusas mane nuvylė.

Mano brolis — vienas supistai kartus nusivylimas po kito.

Pasigirsta, kaip kažkur atsidaro ir užsidaro durys, tada dar vienos, dar vienos, ir Brendi jau čia, ir ji sako:

— Deizi, brangute, — ji įžengia į dūmų ir čia-čia-čia muzikos pasaulį vilkėdama solidų žalią Bill Blass pirmosios ledi kelioninį kostiumėlį baltais apvadais, avėdama žalius aukštakulnius ir rankoje laikydama netgi per daug elegantišką žalią rankinę. Jos galvą puošia skoninga, antiekologiška tamsiai žalių laukinės papūgos plunksnų skrybėlaitė. Ir Brendi sako, — Deizi, brangute, netaikyk ginklo į žmones, kuriuos aš myliu.

Abi didžiulės, žieduotos Brendi rankos laiko po prašmatnų American Tourister lagaminą.

— Kas nors padėkite man. Čia vien karališkieji hormonai, — sako ji. — Drabužiai, kurių man reikia, yra kitame kambaryje.

Sofondai Brendi sako:

— Panele Pai Rea, man jie tiesiog būtini.

Kitei Brendi sako:

— Panele Dai Rea, aš padariau viską, ką šiuo metu galėjau. Skalpo pakėlimą, antakių pakėlimą, antakių kaulo gramdymą. Adomo obuolio mažinimas jau atliktas, plastinė nosies operacija, žandikaulio korekcija, kaktos kaulų perstatymas...

Neturėtų atrodyti didelis stebuklas, kad nepažinau savo sužaloto brolio.

Vivjenai Brendi sako:

— Panele Gon Rea, man dar liko keli Tikro Gyvenimo kursų mėnesiai ir aš nesiruošiu jų leisti lindėdama šiame viešbutyje.

Persikeliame, kai mes išvažiuojame su pilnu lagaminų Fiat Spider. Įsivaizduokite desperatiškus pabėgėlius iš Beverli Hilso, keliaujančius per šalį su septyniolika madingų lagaminų, kad pradėtų naują gyvenimą Oki Midveste. Viskas elegantiška ir skoninga, kaip epinėse Džoudų šeimos atostogose, tik vyksta atbulai. Palei kelią visur pilna mūsų pėdsakų — nebetinkamų aksesuarų, batų, pirštinių, vėrinių ir skrybėlių, kuriuos išmėtėme kaip balastą, kad lengviau nusigautume kitapus Uolinių kalnų.

Tai vyko jau po to, kai pasirodė policija, aišku, iškviesta vadybininko, kuris turbūt pranešė apie ginkluotą sužalotą psichopatę, keliančią pavojų penkioliktojo aukšto gyventojams. Jau po to, kai seserys Rea atsarginiais laiptais bėgomis nuleido žemyn Brendės bagažą. Po to, kai Brendi pareiškė, kad turi iškeliauti ir viską apgalvoti prieš didžiąją operaciją. Na, žinote. Transformaciją.

Jau po to, kai vis žiūriu į Brendi ir stebiuosi — „Šeiriai?“

— Tai milžiniškas įsipareigojimas, — sako Brendi, — na, žinai, būti mergina. Amžinai.

Gerti hormonus. Visą likusį gyvenimą. Tabletės, pleistrai, injekcijos — visą likusį gyvenimą. O kas, jei atsirastų kažkas, žmogus, kuris ją padarytų laiminga, mylėtų tokią, kokia ji yra ir jai nereikėtų gerti hormonų, dažytis, persirenginėti ir operuotis? Prieš tai jai reikia bent jau pasidairyti po pasaulį. Kai Brendi visa tai paaiškina, Rea seserys apsipila ašaromis, sumeta jos lagaminus į automobilį ir atsisveikindamos mojuoja.

Scena tikrai buvo širdį verianti ir pati būčiau kartu pasriūbavusi, jei tik nebūčiau žinojusi, kad Brendi yra mano miręs brolis, o žmogus, kurio meilės jis nori, esu aš, jo nekenčianti sesuo, jau dabar planuojanti jį nužudyti. Taip. Jau planuojanti.

Planuoju, kaip nužudysiu Brendi Aleksander. Aš neturiu ko prarasti, todėl planuoju didįjį kerštą, kurį pamatys visi.

Daugiau žiauraus keršto fantazijų, kurios veikia kaip problemų sprendimo mechanizmas.

Blykst.

Tik duokite man tinkamą progą.

Blykst.

Brendi sėdi už vairo. Ji atsuka į mane tušo ir ašarų pritvinkusias savo akis ir sako:

— Ar žinai, kokios yra standartinės Bendžiamino pagalbos gairės keičiantiems lytį?

Brendi užveda variklį, įjungia pavarą. Nuleidžia rankinį stabdį ir ištiesia kaklą, kad geriau matytų kelią.

— Prieš atliekant lyties keitimo operaciją turiu metus gerdama hormonus pagyventi kaip moteris. Tai vadinama „Tikrojo gyvenimo kursais“.

Brendi įsuka į gatvę ir mes jau beveik pasprukome. Elegantiškais juodais aksesuarais pasidabinęs policijos specialiosios paskirties būrys, ginkluotas ašarinėmis dujomis ir pusiau automatiniais ginklais, spraudžiasi pro durininką, kuris laiko atvertas duris. Paskui mus bėga Rea seserys, jos mojuoja, siunčia oro bučinius ir elgiasi kaip pamergės, kol suklumpa vidury gatvės pritrūkusios oro, arba dėl susmigusių batelių kulniukų.