Чак Паланик - Nematomi monstrai

Vos man įėjus į namus, mama pamoja greičiau užeiti ir sako:

— Guzikėli, pasitrauk nuo langų. Diskriminacinių nusikaltimų šiais metais padaugėjo šešiasdešimt septyniais procentais. Sutemus stenkis, kad tavo šešėlis nekristų ant užuolaidų, nes tada matytumeisi iš lauko.

Vakarienę mama ruošia prie žibintuvėlio. Kada atidarau orkaitę ar šaldytuvą, ji ima panikuoti ir pridenginėdama mane puola uždarinėti durelių.

— Per daug šviesos, — taria ji. — Smurtas prieš gėjus per pastaruosius penkerius metus išaugo šimtu procentų.

Už pusės kvartalo nuo namų pasistatęs automobilį“ namo grįžta tėvas. Jo raktai barška, kol jis rakina naująją spyną. Mama sustingusi laiko mane virtuvės tarpduryje. Raktai nurimsta ir tėvas pasibeldžia — tris kartus greitai ir du iš lėto.

— Čia jo slaptas beldimas, — sako mama, — bet vis tiek žvilgtelk pro akutę.

Įeidamas tėvas žvalgosi per petį į tamsią gatvę. Pravažiuoja mašina ir jis skubiai beria:

— Romeo Tango Fokstrotas šeši septyni keturi. Greičiau užsirašyk.

Mama viską rašo į bloknotą prie telefono.

— Markė? — klausia ji. — Modelis?

— Merkuris, mėlynas, — atsako tėvas, — labai tamsus.

Mama sako:

— Duomenys užfiksuoti.

Sakau, kad galbūt jie kiek perdeda.

Tėvas atkerta:

— Nemenkink mūsų bėdų.

Reikia paminėti, kad apsilankymas namie buvo didelė klaida. Netgi Šeinui atrodytų, kad mūsų tėvai elgiasi keistai. Tėvas išjungia mano įjungtą svetainės lempą. Užuolaidos užtrauktos ir susegtos per vidurį smeigtukais. Tamsoje tėvai mintinai žino, kur stovi koks baldas, o aš be šviesos kliūnu už kiekvienos kėdės ir visų stalo kampų. Užkliudau saldainių vazą, ji sudūžta, tada mama suklykia ir puola ant virtuvės grindų.

Tėvas išropoja iš už sofos, kur įlindęs slėpėsi, ir sako:

— Nežiūrėk per griežtai į savo mamą. Mes bet kada artimiausiu metu galime nukentėti nuo netolerantiškų žmonių.

Iš virtuvės rėkia mama:

— Ar metė akmenį? Ar kas nors užsidegė?

Jai atsišaukia tėvas:

— Tik nespausk aliarmo mygtuko, Lesli. Jei dar kartą be reikalo iškviesime policiją, turėsime už tai susimokėti.

Dabar jau žinau, kodėl kai kurie dulkių siurbliai turi įtaisytas lempas. Pirmiausiai aklinoje tamsoje renku šukes. Tada prašau tėvo, kad paduotų man tvarsčių. Stoviu nejudėdama, spaudžiu įpjautą ranką prie širdies ir laukiu. Iš tamsos išnyra tėvas, rankoje neša alkoholį ir tvarsčius.

— Tai karas, — sako jis, — ir mes kariaujame jį kartu su GiLTiB.

GiLTiB — Gėjų ir lesbiečių tėvai ir bičiuliai, jau žinau. Žinau, žinau. Ačiū tau, Šeinai.

Sakau:

— Jūs net neturėtumėte priklausyti GiLTiB. Jūsų gėjus sūnus juk miręs, jis nebesiskaito, — galbūt tai kiek per šiurkštu, bet juk aš kraujuoju. Priduriu, — atsiprašau.

Aš stipriai sutvarstyta, alkoholis tamsoje dar labiau degina. Tėvas sako:

— Vilsonai pasistatė kieme GiLTiB ženklą. Po poros dienų kažkas pervažiavo ir išrausė jų pievelę.

Bet mano tėvai kieme nepasistatę jokių ženklų.

— Savo ženklą jau nuėmėme, — aiškina tėvas. — Tavo motina ant automobilio užsiklijavusi GiLTiB lipduką, todėl laikome jį garaže. Tai, kad išdrįsome viešai didžiuotis tavo mirusiu broliu, išstūmė mus tiesiai į pirmąsias šio karo fronto linijas.

Mama sako iš tamsos:

— Dar nepamiršk Bredfordų. Jie savo verandoje rado degančių šuns išmatų. Būtų sudegę gyvi vien dėl to, kad vidiniame kieme pasistatė vaivorykštinį GiLTiB vėjarodį. Netgi ne fasadiniame, o vidiniame kieme.

— Mus, Guzikėli, supa vien neapykanta, — sako tėvas. — Žinai tai?

Mama sako:

— Nagi, kariūnai, metas pasistiprinti.

Valgome apkepą iš GiLTiB receptų knygos. Apkepas skanus, bet turbūt tik Dievas žino, kaip jis atrodo. Tamsoje du kartus išverčiu stiklinę. Ant kelių prisibarstau druskos. Vos pamėginu ištarti žodį, tėvai mane nutildo. Mama vis klausinėja:

— Ar nieko ką tik negirdėjai? Ar tas garsas sklido iš lauko?

Pašnibždomis klausiu, ar jie atsimena, kas rytoj per diena.

Noriu tik patikrinti, ar jie pamena, kad ir tokioje įtampoje. Torto su žvakutėmis ir dovanų, žinoma, nesitikiu.

— Rytoj? — nustemba tėvas. — Be abejo, žinome. Dėl to ir sėdime kaip ant adatų.

— Kaip tik norėjome su tavimi pasikalbėti apie rytojų, — sako mama. — Žinome, kad vis dar liūdi dėl brolio, todėl manome, kad tau būtų į naudą rytoj kartu su mūsų grupe žygiuoti GiLTiB parade.

Persikeliame ten, kur galima matyti, kaip iš už horizonto atvilnija dar vienas keistas ir šleikštus nusivylimas.

Persikeliame ten, kur man jau bloga nuo tėvų pastangų atsipirkti ir atgailauti už visus tuos metus, kai tėvas rėkdavo:

— Mes nežinome, kokias šlykščias ligas tu neši į šiuos namus, ponaiti, todėl šiąnakt pasiieškok sau kitos vietos nakvynei.

Tėvai tai vadino griežtąja meile.

Prie šio paties stalo mama Seinui pasakė:

— Šiandien skambino iš daktaro Pitersono kabineto, — ir atsisukusi į mane paliepė, — tu, jaunoji ledi, eik į savo kambarį skaityti.

Galėjau nukeliauti į mėnulį ir vis tiek būčiau girdėjusi riksmus.

Šeinas su tėvais buvo svetainėje, o aš už savo kambario durų. Mano drabužiai — dauguma mano mokyklinių drabužių — džiūvo ant virvės lauke. Namie tėvas pareiškė:

— Tau ne angina, jaunuoli, ir prašome paaiškinti, kur buvai ir ką veikei.

— Su narkotikais, — sakė mama, — dar susitvarkytume.

Šeinas per visą pokalbį nepratarė nė žodžio. Jo veidas vis dar nusėtas blizgančiais randais.

— Su paauglių nėštumu, — sakė mama, — dar susitvarkytume.

Nė žodžio.

— Daktaras Pitersonas, — tęsė ji, — mums sakė, kad yra tik vienas būdas užsikrėsti tokia liga kaip tavo, bet aš jam atsakiau, kad ne, tik ne tu, tik ne mūsų vaikas, tik ne tu, Šeinai.

Tėvas tarė:

— Skambinome treneriui Ladlou ir jis mums pranešė, kad tu jau du mėnesius nežaidi beisbolo su savo komanda.

— Rytoj privalėsi važiuoti į apygardos sveikatos departamentą, — liepė mama.

— O šiąnakt, — pridūrė tėvas, — eik lauk iš mūsų namų.

Mūsų tėvas.

Tie patys žmonės, kurie dabar tokie geri ir malonūs, rūpestingi ir aktyvūs, tie patys žmonės, vėliau atradę savo identitetą ir saviraišką kovoje už lygybę, asmens orumą ir lygias teises savo mirusiam sūnui, tai tie patys žmonės, kuriuos tada girdėjau rėkaujant už savo kambario durų.

— Mes nežinome, kokias šlykščias ligas tu neši į šiuos namus, ponaiti, todėl šiąnakt pasiieškok sau kitos vietos nakvynei.

Atsimenu, tada norėjau eiti nusikabinti skalbinius, išsilyginti juos, susilankstyti ir pasidėti į spintą.

Daugiau savitvardos.

Blykst.

Prisimenu, kaip atsidarė ir užsidarė lauko durys. Tyliai, be trenksmo. Mano kambaryje degė šviesa, todėl lange galėjau matyti tik savo atspindį. Išjungusi šviesą, lauke pamačiau Šeiną, jis stovėjo lauke ir žiūrėjo į mane. Jo veidas lyg pabaisos iš siaubo filmo — sudarkytas, deformuotas, atšiaurus ir pajuodęs nuo plaukų lako flakono sprogimo.

Daugiau siaubo.

Blykst.

Kiek žinau, jis niekada nerūkė, bet tada brūkštelėjo degtuką ir prisidegė juo cigaretę. Tada pasibeldė į mano langą ir tarė:

— Ei, įleisk mane.

Daugiau išsižadėjimo.

— Ei, juk šalta lauke.

Daugiau atšiaurumo.

Įjungiau šviesas, kad lange vėl galėčiau matyti tik savo atspindį. Tada užtraukiau užuolaidas. Niekada daugiau Šeino nemačiau.